Na o man jau šis vaikino pomėgis darosi rakštimi, nes visą vasarą per žvejybą mane, tik karta prie ežero nusivežė neskaitant karto kai dešimčiai minučių su jo tėvu buvom
ir dar vieno karto kai trumpam su mano tėvais buvom. Pradžioj kai draugavom viskas gerai buvo ir man ir žvejybai laiko skyrė nors verkė, kad mažai pažvejoja. Šiemet labai daug žvejoja bet ir tai verkia, kad mažai vasara pažvejojo nors labai daug žvejojo. Laimei, kad aš i keletą žvejybų isiprašiau kartu tai netaip ir apmaudu buvo. o man pačioj žvejyboj gan linksma buvo. Bet Kas iš to jei mane pastoviai į žvejybą iškeičia su savo tėvu ( o jo tėvas manęs nekenčia nes jis to tipo kur visos merginos perprastos jo sūnui ir visi vyrai perprasti jo dukrai. Plius pagal ji vyrai jėga , o moterys niekas) laimei jo sūnus netoks. Nežinau ką daryti nes jau užkniso, kad į žvejybą ir į žvejybą varo su savo tėvu o sumanimi niekur kiek prašydavau: nei į gamta nei prie ežero nes jam pastoviai šalta arba tingi. Plius pagautos žuvies pats niekad nedarinėja , o aš nelabai ir mėgstu žuvį valgyti, man jos kuo mažiau tuo geriau.
Patarkit ,ką daryti nes man baisu kai jis žvejot varo su valtim, kad kas blogo neatsitiktu. Plius,kad tėvas prieš mane nenuteikinėtu. Susigyventi su jo hobiu? ar bandyti jį atpratinti nuo žvejybos kažkokiu tai būdu?
Nes mano tetė buvo žvejys, tai visada kartojau vyras toks tikrai mano nebus deja susiradau žvejį ir nebežinau ką daryt nes žvejyba ima nervus gadinti jau.
). Mums teko iskilauti su 8 men. dukterecia ( be jos tevu), tai vyras mesdavo meskere, padedavo ir maisteli vaikui gaminti, ir priziureti.
vyras piktas 
