Bosnija - Juodkalnija - Kroatija - Kelionių fotoreportažai

Juodkalnija – Kroatija 2008.07.27 – 08.08.21

Ekipažas 4: mes su Romu ir abu sūnūs Romualdas (20 m.) ir Martynas (19 m.), bei jauniausias ir mažiausiai kelionėse patirties turintis dalyvis pusės metų nuo gimimo Honda Acord (prieš 3 mėn. keliavęs po Prūsų žemes Lenkijoje).

1 diena liepos 27 sekmadienis

Vilniaus priemestis – Miskolc (MAG)

4_50 val. Išvažiavome iš namų.
7 val. Lazdijai, laikrodį sukame atgal 1 val., t.y. dabar 6 val. lenkų laiku.
8 val. Pravažiuojame Bialystoką. Toliau pro Liublianą. Rzeszową. Kažkurioje vietoje už greičio viršijimą sumokėjome 50 EUR, būtų užtekę mažiau, neturėjome smulkesnių pinigų.
11_45 kavos ir sriubos pertraukėlė- 19 zl.
15_30 įvažiuojame į Slovakiją, pravažiavome jau 850 km. Pasitinka karo laikų vokiečių tankai, lėktuvai, čia tokie paminklai...Pravažiuojame miestelį, kurio gyventojai vieni čigonai.
Kadangi Slovakiją kirtom nelabai įspūdingomis vietomis ir be to įveikėme labai greit, nutarėme važiuoti kuo toliau link tikslo. Prešovo (SL) supermarkete nusipirkome truputi maisto, be to reikėjo įsigyti maudimo drabužius, kuriuos pamiršau iš namų įsidėti.
Pirmoje Vengrijos degalinėje nusiperkame lipduką keliams.
Nakvynę Miskolc Tapolicoje (MAG) buvau nužiūrėjusi iš anksto. Tame grynai kurortiniame miestelyje yra labai įdomus akvuaparkas, visas gyvenimas sukasi apie jį. Miestelį sudaro vien viešbutėliai, pensionai ir t.t. Bet nesiruošiant eiti į maudynes, neverta išsukti iš kelio dėl nakvynės. Kol iš Miskolc centro ją radome, paklaidžiojome gal valandą. Čia buvo pati brangiausia nakvynė 3*** pensione be pusryčių.
Šią dieną nuvažiavome 1041 km.

2 diena liepos 28, pirmadienis

Miskolc (MAG) – Budapeštas – Oisek (HRV)
- Kakanje (BIH)

Ryte balkone išgėrėme kavos ir papusryčiavome, išvakarėse įsigytu maistu, nutarėme neeiti į maudynes, o geriau tą laiką skirti Budapeštui. Labai teisingas šis sprendimas.
Kažkur apie 9_30 val. įvažiavome į Budapeštą. Įvažiavome nesunkiai ir labai gražiai pro Seči parką, Didvyrių aikštę, Andrašį bulvarą ir jau mes Ruzvelto aikštėje. Kurioje ir palikom mašiną mokamoje aikštelėje. Toliau patraukėm pėstute per patį gražiausią Jų tiltą į Peštą. Pakilom funikulieriumi į Žvejų bastioną, pasivaikščiojom senamiesčio gatvelėmis iki karalių rūmų. Paskui pėstute nusileidome siauromis gatvelėmis atgal link arkinio tilto. Atsisveikinome su be galo plačiu Dunojumi...Čia kada nors būtinai reikės sugrįžti, pasigrožėti vakariniu Budapeštu...
Tai vienas iš gražiausių ir didingiausių mano matytų miestų.
Kol išvažiavome iš Budapešto, paklaidžiojome gal pusvalandį.
13_30 traukiame link Sarajevo.
Kelio ženklai liepė važiuoti ne per Tuzą (kaip buvau suplanavusi), o per Dakovo (BIH) Taip ir pasielgėme.
17 val. kertame MAG sieną. Įvažiuojame į Kroatiją. Per ją reikia pravažiuoti tik 112 km. Tai žemdirbystės rajonai, lygumos. Kai kur remontuojami keliai. Darbininkai su šluotomis šluoja nuo kelio dulke, nešvarumus.
18_30 paliekam pedantiškai tvarkingus Kroatijos kaimelius ir BIH siena.
Bosnija mus pasitinka kraupiais vaizdais ir dideliu susidomėjimu mūsų mašina (gal dėl vėjyje plazdančios trispalvės, o gal ir dėl pačios Hondos, nes čia pagrindinės mašinos golfai) Nuo kelio išvogtas nugramdytas asfaltas, dar nevisai atstatyti po karo sugriauti namai. Važiuojame Serbijos autonomija. Keliai prastėja, jau ir kalnai pasirodė, dabar jie lydės mus iki pat kelionės pabaigos.
Štai ir mečetės - čia jau gyvena bosiniai ir iš karto tvarkingesnės gyvenvietės, negu stačiatikių apgyvendintose vietovėse. Tolyn į pietus vaizdai gerėja, dauguma namų atstatyta, daug naujų statybų, išsiskiriančių arabišku puošnumu. Šalia kelio, suspausto stačiais kalnais, dažnokai išdygsta liaudiškos - arabiškos architektūros moteliai.
Temsta, kalnų kelias siauras, aplenkti nieko nebeįmanoma. O temsta čia anksčiau nei pas mus.
20 val. nutarėme nedavažiavus iki Sarajevo apie 50 km. pernakvoti mieste Kakanje, prie pat kelio iš tolo šviečia viešbučio iškaba.
4 aukštų viešbutis skendi tamsoje, mes - vieninteliai klientai. Du kambariai su pusryčiais 70 EUR.
Nors tik 2**, bet kambarių įrengimas nenusileidžia 4****.

3 diena Liepos 29, antradienis

Kakanje – Sarajevo – Brod – Šcepan Polje (CRN)- Plužine – Žabljak

Jei vakare dar įžiūrėjome, kokie didingi kalnai supa šį miestą, tai atsikėlus ryte nematyti nieko – viskas skęsta rūke. Bet bepusryčiaujant, rūkas išsisklaido.
8_40 – 9_15 tiek tereikėjo važiuoti iki Sarajevo, ir kelio remonto jau už Kakanje nebebuvo, o visai nebloga autostrada. Miestas jau pakilęs iš griuvėsių. Liko dar sugriautas viešbutis „Bristol“ ir likę automatų skylės daugiabučių sienose. Labai daug gražių naujų stiklinių įvairiausių formų dangoraižių. Pro senamiestį pravažiavome neišlipdami iš mašinos. Tipiška arabiška architektūra. Nutarėme į pėsčiųjų gatveles neeiti, o važiuoti greičiau į CEN.
12 val. Mes jau pasienyje su Juodkalniją. Sumokame ekologijos mokestį ir pirmyn. Pirmas sustojimas prie Pivos upės užtvankos už 23 km nuo sienos . Užtvenkta upė suformavusi ilgą vingiuotą ežerą smaragdinės spalvos. Jį supa aukšti statūs kalbai. Vienas iš gražiausių Juodkalnijos kampelių.
Pasigrožėję neapsakomo grožio peizažais, apsisukame ir tunelio viduje sankryžoje pasirenkam kelią link Trsa. Siauras kelias vingiuoja serpentinais, neapšviestais tuneliais, kurių čia be galo daug. Iki Žabljako 48 km. Važiuojame lėtai, dėl kelio sudėtingumo, be to besigrožim Durmitoro nac. kalnų parku (įvažiavimas į kurį po 2 Eur žmogui, bilietus reikia išsaugoti, nes pravers Žabjake). Mūsų kelias eina 1700-1900 m aukštyje. Pravažiavome kelis vienkiemius, kaimelius iš 3-5 namų, ganyklose ganosi avys, karvės vaikšto mūsų keliu.
Sustojame piknikui. Labai skaniai užkandame, sėdėdami alpinėse pievose ir gėrėdamiesi dar į dangų besistiebiančiomis kitų aukštesnių kalnų viršūnėmis. Čia temperatūra apie 20 C.
16 val. Įvažiuojame į 1400 m. aukštyje esantį kalnų kurortą Žabljaką. Nakvynę susirandame pirmame mums patikusiame mediniame gražiame namelyje. 2-jų miegamųjų su virtuve + svetaine apartamentai nakčiai 50 EUR. Susinešame būtiniausius daiktus ir važiuojame iki Juodojo ežero. O važiuoti iki parko vartų tik koks 1 km. Ir už auto stovėjimo aikštelę 2 EUR (būtume gal geriau pėstute atėję). Neskubėdami pasivaikščiojome pušynu (iki ežero gal kokie 2 km.) išasfaltuotu takeliu. Ežero paviršius lygus kaip stiklas, vanduo šiltas, galėtume ir maudytis, bet nepagalvojome. Yra keli sužymėti žygių maršrutai su nurodytu laiku nuo 1 val. Iki 7 val. Mes pasirenkame trumpiausią. Keliukas vingiuoja ežero pakrante, prieiname vietą, kur į Juodąjį ežerą įsilieja kitas mažesnis. Ir galiausiai pasiekiame kažkokią olą, o gi čia, pasirodo, karo metais Gros Tito slapstėsi.
Grįžtam į miestelį, pagrindinėje gatvėje prisėdame kavinukėje lauke pavakarieniauti. Romutis užsisako pleskavicą – kapotos mėsos kotletas kokių 20 cm skersmens, Martynas ispūdingo dydžio karbonadą, mes su Romu per puse užsisakome mėsos ant griliaus asorti (menių rašo kad 500 gr, gali būti, kad daugiau). Dar visiems bendrai pomidorų, vyno ir alaus. Soti vakarienė su arbatpinigiais kainavo 23 Eur.
Vaikinai vakare išėjo dar pagastroliuoti, nuėjo iki ežero. Ten su gitaromis jaunimas dainuoja, vakaroja. Pačiame miestelyje irgi turistai vaikštinėja.

4 diena, liepos 30, trečiadienis

Žabljak – Taros kanjonas – Moračos kanjonas- Virpazar - Skadarsko jezero – Ulcij

Ankstyvas rytas maloniai vėsus. Kadangi mūsų namelis miestelio pakraštyje, nuo terasos atsiveria puikūs kalnų viršūnių vaizdai, tarp kurių ir Juodasis kalnas, nuo kurio ir kilo valstybės pavadinimas. Pusryčiaujame terasoje, prapjauname ir iš Vengrijos atsivežtą arbūzą. Romas sako, kad vaizdas labai panašus į Alpes.
9_20 paliekame miestelį. Jo apylinkėse vyksta intensyvi mažų kurortinių namelių statyba, matyt jų dydis čia gerokai ribojamas.
Vos nepravažiavome Džurdževičio arkinio tilto –ižymiausio objekto kanjone. Atramos jo nusileidžia iki Taros na tikrai ne mažiau kaip 500 m, žiūrėti žemyn – neįmanoma, baisu. Aš juo paėjau tik keliolika metrų toliai nesiryžau, Romas perėjau daugiau kaip pusę. Ypač „smagu“ kai turi prisispausti prie turėklų, nes šaligatvis siauras, kad neužkabintų pravažiuojantys ir dar prasilenkiantys vienas su kitu autobusai ar fūros, o visas tiltas siūbuoja.
Toliau kelias vingiuoja tai pakildamas tai nusileisdamas kalnu palei Taros upę. Taros upės kanjonas antras pagal gylį pasaulyje po Kolorado upės tarpeklio JAV, 1300 m.
11 val. pravažiuojame Maikovac, už jo greitai prasideda Moračios upės kanjonas. Jis labiau įspūdingas nei Taros. Statūs kalnai, skardžiai, tuneliai, už kiekvieno posūkio vis kitoks ir vis gražesnis vaizdas.
13 val. štai ir Podgorica, temperatūra 34 C. Čia, man gražiausi vaizdai tik išvažiavus iš miesto – begaliniai kiparisų laukai.
13_20 greit privažiavome prie Virpazaro. Čia protingi žmonės išsinuomoja laivelius ir plaukioja po didžiausią Balkanų Skadarsko ežerą. Bet mes ne iš tokių, važiuosime jo pakrantės keliuku.
Tai buvo ekstremaliausi pravažiuoti apie 50 km šioje kelionėje. Siauras vienai mašinai skirtas keliukas vingiuoja kalnu, kuris nusileidžia į ežerą. Į kelią periodiškai išeina asilai ir karvės. Iš priekio retkarčiais atlėkdavo vietiniai kaimiečiai, susidūrimo per plauką pavykdavo išvengti, apsilenkimas – komplikuotas. Bet vaizdas pro kairįjį langą fantastiškas. Salos su vienuolynais, rūke skęstantys kalnai. Žalis ežero vanduo.
Pusiaukelėje randame nusukimą prie pliažo Murača k. Nusileidimas netrumpas, jau net asfaltas baigėsi.
Ežero vanduo labai šiltas, tik dugnas apaugęs žolėmis, bet maudytis smagu. Užkandame
15 val. grįžtame į „linksmąjį“ keliuką ir važiuojame toliau, jau dabar link jūros.
16 val. įvažiuojame į Ulcij ir pataikome prie įvažiavimo į didįjį pliažą. Čia mus pasigauna juodkalnietis ir siūlo apžiūrėti jo vilas. Pasiduodame įkalbinėjimams ir sekame paskui jo mopedą. Atveža jis mus į senamiestį. Iš 3-jų variantų tenka pasirinktį brangiausią, bet ne gražiausią. Pirmoje viloje su pasakišku vaizdu, reikėtų apsistoti mažiausiai 3 parom, mes planuojame čia tik vieną nakvynę. Kitos karališkuose apartamentuose netiko, nes vaikinam būtų tekę dalytis viena sofa - lova svetainėje. Taigi pasirinkome vilą toliausiai nutolusią nuo senamiesčio (apie 10-15 min. pėstute), bet su nuosavu pliažu ir pusryčiais. Vaikinams standartinis viešbučio kambarys, o mums atskiri apartamentai per du aukštus su virtuve. Ir aišku su tokiu pat pasakišku vaizdu iš abiejų balkonų: po kojomis smaragdinė jūra (iki pliažo nusileisti laiptukais), net gulint lovoje matosi pilis ant uolos, gražiai apšviesta naktį. Kaina 90 Eur už viską.
Tuoj pat nubėgome į pliažą. Batelių maudymosi neturėjome, bet visur apsėjome be jų. Dugnas – akmenys, tačiau į vandenį, kaip į baseiną yra laipteliai, tai problemų nebuvo. Tačiau vanduo mums pasirodė gan šaltas, ir išsimaudyti reikėjo ryžto, visai kaip Lietuvoje. Bet aišku, skaidrus ir ežio nei vieno. Pliažas išbetonuotas, kaip daugumoje Kroatijoje, gultai nemokami yra. Kiti šio miesto pliažai: arčiausiai mūsų buvo iš smulkių akmenėlių, o centrinis smėlio. Vaikinai ryte ten buvo nuėję pažaisti su kamuoliu.
Šioje viloje sutikome lietuvių šeimyną su dviem mergaitėmis. Netikėta ir malonu.
Čia Romas labai ant mūsų supyko, nes jis jau pareiškė: „Viskas, aš iš čia niekur nevažiuosiu, nes geriau niekur pasaulyje nerasi“, o aš su juo nesutikau, turėjome iš čia išvažiuoti.
Po maudynių nuėjome į centrą. Nieko panašaus su kitais Adrijos miestais, čia architektūra, labiau priminė Aleksandrijos užkaborius, ar jei ne mečetės, labiau Kretos miestelius. Supratome greit, kad dauguma vaikščiojančių albanai. Jie skyrėsi savo smulkiu sudėjimu. Bet turistų taip pat yra. Užėjome pavalgyti į jų valgyklėlę: 4 porcijos guliašo 10 EUR.
Krantinė – promenada standartinė - palmės, pėsčiųjų zona, kavinės. Jaunimas susėdęs tiesiai ant krantinės. Egzotiška kažkokia aplinka, bet visai saugi. Prieš kelionę internete buvau prisiskaičiusi, kad Ulcij nesaugu, tai matyt tie rašytojai Palangoje nebuvę, ką ten Palangoje, Vilniuje vakare tikrai nesaugiau ir nejaukiau jaučiuosi. Vaikinai pasiliko gastroliuoti, o mes grįžome į savo romantišką balkonėlį, gėrėm vyną, atsivežtą iš Žabljako.

5 diena. Liepos 31, ketvirtadienis

Ulcij – Kotoras

Papusryčiavome, pasimaudėme ir 11_30 vykome toliau.
Pirmas sustojimas Baro senamiestis. Nemažas plotas jau apgriuvusio miesto – muziejaus po atviru dangumi.
Tesiame kelionę pajūriu. Iš tolo labai viliojančiai pasirodė Petrovaco panorama ir pliažas, su priešais stūksančia sala vienuolynu. Tačiau atvažiavus prie pliažo, pamatėme begalę žmonių, važiuojame toliau. Tik nuo plento apžiūrėjome Sv. Stefanį pusiasalį. Toliau Tivatas, čia irgi nutarėm neapsistoti. Privažiuojame perkėlą per Boka - Kotoro įlanką (4 EUR už mašiną). Stovėdami eilėje, kokių 15 min., manome patrauksime į Herceg Novi pusę, bet beplaukdami nutarėme sukti į Kotorą.
Aišku, ši įlanka viena iš gražiausių Juodkalnijos vietų. Iš pradžių sustojame Risane. Viešbutis ant kranto nesimpatiškas ir brangus, važiuojame pro Perastą į Kororą, iš ten nesitrauksime nors tu ką, juolab, kad reikia surasti nakvynę 4 dienom.
Na kažkur apie 16 val., nuvažiavus šią dieną apie 86 km (tik tiek nedaug), mes įžengėme pro 11-12 a ginybinią sieną į centrinę senamiesčio aikštę. Informaciniame biure pasidomėjome apie nakvynę. Paprašė palaukti ir už 20 min. prisistatė vyrukus, kuris siauromis gatvelėmis nuvedė mus į ką tik atrestauruotus pagal aukščiausią lygį, apartamentus. Du miegamieji, virtuvė 80 EUR už parą. Vaizdas pro langus- čiarpių stogai ir kalnai. Čia nakvojome keturias naktis.
Kaip ir į visus Adrijos miestų senamiesčius mašinos įvažiuoti negali. Miestas aptvertas aukšta ginybinia siena, su keliais vartais. Pliažo atžvilgiu, mes įsitaisėme gerai. Per porą kvartalėlių nuo kraštinių vartų, paskui per senovinį tiltelį, na ir dar paėjus kokių 10 min. pliažas. Susinešę iš mašinos daiktus, nuėjome prie jūros. Nors nepanaši įlanka į jūrą, priešais matosi kitas krantas, bet vaizdas labai romantiškas.
Pliažo prieigose atmūrytas natūralus didelis baseinas, su žiūrovams skirta tribūna. Kaip tik tą savaitę vyko tarptautinės vandensvydžio varžybos. Dalyvavo visos Viduramžių jūros regijono, išskyrus Afriką, šalys, Balkanų šalys dar Kanada ir Izraelis. Tai buvo viena iš atrakcijų mums.
Už baseino kavinė, toliau pliažas su gultais ir dar toliau laisvas. Pliažas – smulki balta skalda, neplatus, bet ilgas. Žmonių nedaug, erdvės ypač vandenyje pakanka. Vanduo šiltas, ramus. Greitai gilėja. Kiek teko gyvenime maudytis – čia man geriausiai.

6, 7, 8 dienos rugpjūčio 1,2,3 penktadienis - sekmadienis.

Kotoras- Neguši – Perastas

Trys dienos poilsio pliaže po palme, maudėmės be galo daug. Temperatūra dieną 33-37 C, vakare 27-28 C. Maistą arba patys gaminome arba valgėme kavinėje. Kavinėje 2-as patiekalas 3,5 – 8 EUR. Jūros gerybės brangiau.
Kotoras mus sužavėjo. Tiek senamiestis, tiek prieplauka su prabangiom jachtom. Senamiesčio siaurose gatvelėse bei aikštėse - restoranai ir kavinės po atviru dangum. Naktinis gyvenimas tęsiasi vos ne iki ryto. Tačiau triukšmas mūsų apartamentų nepasiekdavo. Kotoras mums labai priminė Veneciją, į kairę ir į dešinę pasukus nuo pagrindinio kanalo.

08.02 mes su Romu per pietų karštį nuvažiavome į Neguši mauzoliejų. Pakeliu kylant į 1800 m aukštį atsiveria Kotoro įlanka, o nuo mauzoliejaus, sako matosi 70% Juodkalnijos. Matyt, tiesa, kiek tik užmato žvilgsnis kalnų viršūnės. Jei nevažiuoti į Durmitoro nac. kalnų parką, tada čia tikrai reikia apsilankyti. Bet parke geriau.
Šį vakarą buvo didelis karnavalas, eitynės. Šventė truko, matyt, iki ryto. Į uostą atplaukė didieji kruiziniai laivai.

8 diena rugpjūčio 3, sekmadienis

Ryte laukė nemaloni staigmena. Per karnavalo spūstį nenuvairavome mašinos į mokamą aikštelę, o palikome prie pliažo, palikome ten ją tikrai ne vienatvėje.
Ryte radom apšaudytą kapotą. Naktį santykius aiškinosi vietinė mafija, jų mašinos nukentėjo labiau, suvartytos į šipulius. Mes lengvai išsisukome.
Tačiau šis įvykis nesugadini mums atostogų ir apie Kotorą vis tiek geriausi prisiminimai.
Vėlgi per karščius abu patraukėme į Perastą, nuo Motoro nutolusį apie 10 km. 11-12 a barokinis miestelis, tačiau eiti gyliau į miestą nebebuvo jėgų, karšta nežmoniškai. Tai pamatę „Piratų“ barą, kuris kartu ir pliažas tiesiai į jį.

9 diena rugpjūčio 4, pirmadienis

Kotoras – Dubrovnikas- Onis

Šiandien išvažiuojame. Susikrauname daiktus į mašina ir mes su vaikinais į pliažą, o Romas į policiją pažymos draudimui apie vakarykštį įvykį. Per 1,5 val. didelių diplomatinių sugebėjimų dėka gauna tą pažymą.
10_40 išvykstame link Kroatijos sienos. Prie CRN sienos į HVR eilė gal 15 min. Paskui pavažiavus gal 5 km. laisva zona ir kruoatų pasienio punktas. Čia prastypsojome 1,5 val.
Nuo Kotoro iki Dubrovniko 113 km, jį pasiekėme prieš 15 val. Pasivaikščiojome po senamiestį ir jau po 18 val. važiuojame link Makarskos. Makauską pravažiavome, tai didelis kurortinis miestas, tipo Palanga, tik su dideliu senamiesčiu, žmonių labai daug.
Apie 20 val. pasiekėme Onis. Nuo Dubrovniko nutolusį į šiaurę 207 km. Jau tamsu, reikia būtinai susirasti nakvynę. Ižengiamia į senamiestį ir netikime tuo, kas mus supa. Prieš 5 metus šiaurinės Kroatijos senoviniai miesteliai mums paliko ramių, jaukių vietų prisiminimą. O kas čia – taip turėtumėme pasijausti gal kur nors Maroke, gal Maljorkoje. Garsų, vaizdų, kvapų, spalvų, šokių, maisto ir t.t. kanifolija. Sekam paskui agentą iš turist. Inform. centro, vedžiojančio mus tarp lauko restoranų staliukų, muzikantų, šokėjų, ieškome nakvynės. Pagaliau atveda mus gal į 4 vietą, kur galiausiai jau atsiranda mums apartamentai. Pačiame senamiesčio pakraštyje, už mūsų ant uolos jau tik pilis. 2 miegamųjų su virtuvės kampu apartamentai parai 80 EUR. Bet jau prabangos kaip Kotore čia nėra, tačiau nėra ir iš ko rinktis. Greitai pasigaminame vakarienę ir į miestą. Senamiestis žymiai mažesnis ir ne toks ištaigingas nei Kotoro, tačiau vis tiek žavus. Tik žmonių gausybė, sunku net 1-2 m. gatvelėmis prasilenkt. Prasibrauname už sienos vartų, ir einame link jūros. Čia žmonių mažiau.
Paskui paaiškėjo, kad šį vakarą buvo šventė „Žvejo diena“. Kitais vakarais jau miestas nebepriminė nesibaigiančio vakarėlio. Tačiau vis lyginame šį Kroatijos miestelį su Kotoru. Jei nebūtumėme pastarajame, tai čia labai patiktų. Bet kai palygini, tai, matyt, tas pat kas Monaką su Palangą sulyginus būtų. (Nors Monake nebuvau, bet dėl vardo sulyginau). Na bet gana nostalgiškų prisiminimų, mes dabar Onis, kurį pamėgusi visa Europa, sprendžiant pagal girdimas aplink kalbas. Ir dar sulyginimui su Boka – Kotoro įlanka, ten visai nebuvo turistų, na neskaitant atplaukusių savo ištaigingom jachtom ir kruiziniais laivais, bet tie ponai tik išdidžiai vaikščiojo po senamiestį, pliažas jų nedomino.

10 diena rugpjūčio 5, antradienis

Po pusryčių išėjome į pliažą ( 15-20 min.). Čia labai platus šviesiai geltono žvyro (jie laiko, kad tai smėlis) pliažas. Vanduo lavai skaidrus, ramus ir ilgai negilu. Paėjus kokį 500 m. iki krūtinės, tai toliau eiti jau nebūdavo kantrybės, taip ir maudėmės.
Prieš pietus nuvažiavome apžiūrėti Triogito (už 43 km) ir Splito (22 km). Pirmiausiai nuvažiavome į toliau esant Triogirą. Jo senamiestis randasi šalia esančioje saloje. Vertas dėmesio senovinis miestelis su gražiai sutvarkyta prieplauka.
Grįždami užsukome į Splitą. Man Splitas mielesnis ir gražesnis už Dubrovniką. Senamiestis, didingi imperatoriaus Diuoklito rūmai, pastatyti 295 m. e. metais, palmėse skendinti plati pakrantės promenada. Man iš visų matytų Kroatijos miestų Splitas įspūdingiausias, nežiūrint to, kad jau prieš 5 m. aš jame buvau.
Vakare, grįžus, dar smagiai išsimaudėme šiltoje jūroje (aišku, priešais matosi didelė sala). Pavakarieniavus savo virtuvėje, patraukėme į barą, pasivaikščiojome.

11 diena rugpjūčio 6, trečiadienis

Šiandien išsinuomavome ir visą dieną pasilepinome saule ir jūra. Temperatūra apie 33 C, vandens gal apie 28 C. Komfortas.

12 diena rugpjūčio 7, ketvirtadienis

8 val. išvykstame link namų.
8_35 ties Splitu įvažiuojame į l. gerą mokamą autostradą, už vairo sėda Martynas, greitis apie 140 km/val. Už greitkelį iki pat Vengrijos sienos sumokėjome 97 Lt.
13_30 MAG pasienis.
Privažiuojame Balatoną, sukame iš greitkelio į šiaurinį krantą, planavome čia nakvoti. Ilgai vingiuotais keliukais tai nutoldami, tai priartėdami prie ežero pasiekiame Tihany pusiasalį . Bet kadangi dabar apie 16 val., vyrai nutarė traukti kuo arčiau namų ir juos pasiekti su viena, o ne dviem, kaip buvo suplanuota nakvynėm. Taigi prie perkėlos užsukame į restoraną ant ežero kranto. Užsisakėme po guliašo sriubos ir mėsos mix 4- asmenims. Gal pusę jo turėjome palikti, suvalgyti tokio kiekio buvo neįmanoma.
Nuo Ticanį pasukome per Giorą link Slovakijos sienos. Nors atstumas tik apie 100 km, važiavome gal 2 val. – siauras vingiuotas kelias, daug mašinų. Paskui jau SL į autostradą, vedančia link Bratislavos. Autostrada labai gera, nespėjome įsibėgėti, o čia jau priešais Austrijos siena, truputėlį pravažiavome, teko kokį 1 km grįžti. Palikom naktyje spindinčią Bratislavą ir važiuojame tolyn magistrale link Lenkijos Žilinos kryptimi. Pravažiavus 110 km ties miestu Trenčin, nutarėme sukti į jį nakvynės, nes jau 22 val.
Įsikuriame pačiame centre esančiame pensione. Prašmatnūs du kambariai su pusryčiais 100 EUR . Vaikinai dar išėjo pasižvalgyti po jau ištuštėjusį miesto centrą. Miestas savo struktūra labai panašus į pernai matytus Čekijos miestelius: ant kalno pilis, jos papėdėje centrinė aikštė su senoviniais nameliais. Skirtumas tik toks, kad čia viskas ganėtinai apleista, o neišpuoselėta kaip pas čekus.

13 diena rugpjūčio 8, penktadienis

Kelionė namo. Gabaliukas SL pro Žiliną, 6 km Čekijos ir Lenkija. O čia buvo klaida, kad važiavome pro Varšuvą. Kelis kuriuo kirtome Lenkiją kelionės pradžioje daug greitesnis, nors ir siauresnis, bet visai nebuvo nei fūrų, nei eilių.
1 val. nakties atidarėme savo kiemo vartus ir pasisveikinome su močiute, bei ištikimai mūsų laukusiu Džeriu.
Paskutinės dvi dienos buvo labai varginančios ir sunkios. Ir jau pasižadėjome sau, kad i kitą kelionę skrisime su lėktuvu tingiai pagulėti prie šiltos jūros. Tačiau praėjus savaitei, nuovargis užsimiršo, liko tik geros emocijos. Kažin kaip su tuo pažadu ten bus...

Išlaidos 8200 LT.
Didžiausią įspūdį paliko:
Pakeliu – Budapeštas, ten būtinai grįšime.
Juodkalnijoje – Kroatijoje:
1. Kotoras su visa įlanka - jei atostogauti Adrijos pietuose, tai tik ten.
2. Durmitoro nac. kalnų parku
3. Splitas - Tiogiras
4. Pivos ežeras
4. Moračios upės kanjonas
4. Skadarsko jezero
5. Dubrovnikas
Čia mano nuomone, gal kitiems keliautojams patikusios vietos išsidėstys kita tvarka, juk daug kas priklauso ir nuo nuotaikos, kuri tuo metu yra.

Papildyta:
Labai atsiprašau, esu naujokė, tai dar nemoku naudotis forumu. Kelionės aprašymą įdėjau, bet nuotraukų ne, nes nemoku. Na gal labai nepyksite, tuo labiau, kad yra labai gražių nutraukų temoje "Montenegro.." Jei atvirai, tas reportažas mane ir paskatino šiai kelionei.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis