Aciu tau, jovka. Visas sitas tasymasis po ligonines tesiasi nuo metu pradzios As mamytes nepalieku vienos. Visur ir visalaika bunu su ja. Ji tryksta optimizmu, noreciau ir as tokia buti. Viskas turi buti gerai.
Uzjauciu, miau. Patikek, tikrai viskas bus gerai .
O mano mociutei kol kas viskas tvarkoje, vezio nera Mama pasidare onkocitologini tyrima irgi viskas gerai , zodziu nuotaikos siek tiek pragiedrejo. Jau ir mociutes 70-meti svesime kitokiom nuotaikom
O mano mociutei kol kas viskas tvarkoje, vezio nera Mama pasidare onkocitologini tyrima irgi viskas gerai , zodziu nuotaikos siek tiek pragiedrejo. Jau ir mociutes 70-meti svesime kitokiom nuotaikom
Dziaugiuosi Elvita, kad jus visos sveikos
Laikykis miau, vyk blogas mintis salin. Sunku patarti ar paguosti, zinau kad sunku, bet man atrodo jei verksim niekas vistiek nepasikeis. Kantrybes ir stiprybes tau. O tavo mamai sveikatos, sveikatos, sveikatos.
Panos, dekui uz palaikyma. Kazkaip lengviau kai issikalbi.
Dziaugiuosi Elvita, kad tavo brangiems zmonems viskas gerai , nu jau tie gydytojai, tik be reikalo nervu visiems prigadino
Zinot, merginos...paskaiciau, issverkiau kaip niekada ir priejau tokio isvados, kad mirti reikia suvokti ir priimti kaip naturalu reiskini, tiek artimuju tiek musu paciu, galu gale visos mes iseisim, todel jau reikia ruostis siam ivykiui... daznai vakarais pries miega pamastau apie ja...kad sulyg kiekviena sekunde arteju prie tos savo valandos, is pradziu buvo baisu, baisu nes mirtis - kazkas nepatirto, nesuvokiamo, bet ji, manau, kazkas panasaus i gimima. kas ten anapus, nezinau, bet tikrai ne pabaiga. o jei ir pabaiga, tuomet reikia samoningai nugyventi meileje, doroveje, nugyventi taip, kaip liepia sirdis, taip, kad pries mirti neatsirastu kruva neivertintu, nepabaigtu, neisakytu reikalu...as jau pradejau. Noriu ismokti nebijoti mirties ir graziai islydeti i anapus artimuosius, nes toks ivykis kiekvienam nusimato...
Gal ir protingai tu čia Daile pasakei, bet aš nenoriu su mirtim taikytis, noriu gyventi ir noriu kad gyventų man artimi žmonės ir kovoti dėl to ruošiuosi iki galo
Ir as noriu pasipasakoti. Mano mama serga liaudiskai tariant vienu is kraujo veziu rusiu, t.y. piktybine hodzkino limfoma. O viskas prasidejo pavasari, vis pakildavo auksta temperatura, nakti kresdavo saltis, o diena lyg ir nieko, seimos gydytoja dare tyrimus, bet jokio gydymo neskyre, nors eritrocitu nusedimo greitis norma virsijo 5 kartus. Bet sake, reikia ilsetis ir nesinervuoti. Taip ji ir dare, kol rugsejo menesi pradejo tinti kaire koja, pasirode, kirksnyje susidare guzas, kuri spalio menesi ispjove onkoligineje ligonije ir diagnoze - piktybine hodzkino limfoma. Dabar ji guli klinikose hematologiniame skyriuje - siandien pirma karta pradejo leisti raudonaja chemija. Mamai labai didele depresija, taciau ji nezino kokia liga ji serga, ji zino, tik kad jai kazkas negerai su limfmazgiais, nes jei suzinoti tikraja diagnoze, ty. liaudiskai tariant, kad jai vezys, ji visai paluztu. Gydytojai sako, kad si liga pagydoma, jei ligoniai atlaiko chemoterapijos kursa, o jis mazdaug 6 menesiai - kas tris savaites po tris dienas leidziama chemija:( Vilties yra kad mama pasveiks ir manau, kad ji dar gyvens ilgai ir gales dziaugtis savo anukemis, o ju turi net keturias.
Digita, laikykites, gal ir gerai kad mama nezino, nieko ir nesakykit. Viskas bus gerai.
As paskutini savo mylima, pati brangiausia zmogu palaidojusi mamyte supratau, kad mylimus zmones reikia mylet, jeis rupintis, nest geles, kol jie yra gyvi. O kai jie iseina tik ramiai juos reikia islydet. Nereikia asaru ir depresiju, nes tu likai gyvent ir tau reikalinga sveikata. Dabar jau mylek save. O ilgesys mylimo zmogaus tave lydes visa tavo likusi gyvenima tik aisku jis nebus kasdienis.
Ir nesvarbu ka tu palaidojei tevus ar savo kudiki, ar senele.........
Ir nesvarbu ka tu palaidojei tevus ar savo kudiki, ar senele.........