Sveikos,
visų pirma norėčiau palinkėti visoms stiprybės...
Norėčiau ir aš išsikalbėti....
Prieš savaitę mano senelį išvežė į ligoninę. Na jis nebuvo tvirtas kaip ąžuolas, visgi amžius savo padaro, bet niekada nesitikėjau, kad jis taip staigiai suklups.
Aš esu labai artima su juo. 15 metų mes su tėvais gyvenome pas senelius, nes savo būsto neturėjome. Didžiąją dalį savo laisvalaikio aš leisdavau su seneliu: jis klausydavosi mano dainų, išmoktų eilėraščių, eidavom kartu pasivaikščioti, prieš miegą man sekdavo pasakas. Kaip puikiai pamenu mūsų keliones po miesto centrą, o kai jis gaudavo algą (dar tuo metu dirbo fabrike) jis man nupirkdavo pačių skaniausių ledų. Jis visuomet šypsosi. Jis vaikščiojantis pozityvas...
Šiandien aš pagaliau jau atvažiavau ji pasiimti iš ligoninės. Užėjau pas gydytoją ir jis pasakė, kad senelio išrašyti negali. Pasakė, kad jam priešinfarktinis, kurį iššaukė kasos vėžys. Jam rado vėžį.... Ką toliau gydytojas sakė aš nebegirdėjau... Rodos žemė išslydo iš po kojų. Senelui vėžys... Suprantu, kad jis senas, kad visiems ateina laikas, bet atrodo, kad aš tuoj išprotėsiu. Dar prieš mėnesį juokėmės ir tarėmės kad per mano vestuves (aš išteku rudenį) kaip reikalas pašoksim, o dabar...
Kai nusiraminau, grįžau į palatą. Paaiškinau jam, kad teks dar jam pagulėti, nes reikia dar kelis tyrimus padaryti. O jis žiūri į mane ir sako: nu va, o man sakė, kad mane šiandien paleis. Aš jau ir daiktus susikroviau. Nesakiau jam apie diagnozę. Neišdrįsau...
Aš vos valdžiausi. Maniau, kad išprotėsiu. Kaip su tuo susitaikyti? Nežinau.
Nepykit, kad taip išsiplėčiau. Tiesiog norėjau kamnors pasakyti, kas dedasi mano viduje...