QUOTE(Irma77 @ 2011 05 17, 06:15)
Mama ir nezinojo, niekasjainesake kokia tikimybe pasveikti ir isgyventi. Askalbejau kad bus gerai kad chemija gauna, as sakiaujai kad bus gerai ir po galvos spinduliavimo, bet is tikro jau nebegalejo buti gerai. O ligoniai daznai nebesuvokia tos realios padeties ir tikisi isgyventi. Ka gali zmogus zinoti, buna gi stebuklu.
Palengveja tik tas palengvejimas yra ilgas. Dabar penki menesiai kaip nebeturiu mamos, ir kas diena ji stovi man pries akis. Sunku kai serga sunku kai netenki.
Palengveja tik tas palengvejimas yra ilgas. Dabar penki menesiai kaip nebeturiu mamos, ir kas diena ji stovi man pries akis. Sunku kai serga sunku kai netenki.
Labai uzjauciu,iki siol,kol neisgirdom diagnozes nesuvokiau koks stiprus skausmas gali slegti del artimo,o cia dar brangiausias zmogus pasauly. Bet dziugu tai,kad po vakarykstes chemijos jos nepykino,ir ji grizo pilna optimizmo,nes ten sutiko zmoniu su panasiom diagnozem,kurie gyvena su liga jau ilgus metus
rodos ja paskatino kovoti,nepasiduoti, tai as ir lengviau atsipuciau,bent dabar nepasiduoda blogai nuotaikai
o gal galit patart,kaip atstatyt organizma po chemiju?