QUOTE(*Marija* @ 2008 05 01, 22:07)
MB susirgo ir labai rimtai. Daug daug tyrimu dare, kankino kaip galejo ir kruva ligu rado, baisiausia is kuriu mirtina ir visiskai nenuspejama.
Is pradziu jis man nieko nepasakojo, t.y. nesake tikros tiesos, tik kai kuriom smulkmenom pasidalindavo ir sake, kad viskas gerai, kad negali gydytojai nustatyti, kas jam yra, kad viskas praeis ir jis pasveiks... Bet kai jau zymiai pablogejo, pagaliau pasidalino. Net nezinau, kas geriau, zinot ir kiekviena diena gyventi su tuo zinojimu, arba gyvent nezinioj.
Blogiausia yra tai, kad jis pats pablogino situacija, vienu metu paeme ir nuleido rankas, bande apsimesti, kad niekas nevyksta ir gyventi kaip anksciau - jis nustojo rupintis sveikata, eiti pas gydytojus, testi gydyma ir, aisku, jam nuo to tik blogejo. Kol viena diena baisiai susipykom ir pasakiau, jei nori but kartu, kad testu gydyma ir nenuleistu ranku (nes i mano klausimus, kaip jautiesi, atsakydavo blogai, kai klausdavau, kas galetu padeti, kad butu geriau, atsakymas budavo - man jau niekas nepades...) arba skiriames ir viskas baigta. Gal ir savanaudiskai pasielgiau, bet nebegalejau ziuret, kaip zmogus savo rankom save pribaigineja.
Situacija pablogejo, gydytojai nieko gero nebezada - mazdaug gyvenk ir dziaukis kiekviena akimirka, o as nesuvokiu, kaip galima taip gyventi ir laukti... Man ir baisu, ir pykta (pykstu ir ant saves, kad kazkaip neapsaugojau, ir ant jo, kad nesirupino savo sveikata, ir ant viso pasaulio, nors zinau, kad niekas del to nekaltas), ir dar daug daug visokiausiu minciu bei emociju. Niekad nebuvau verksne, o dabar tiek verkiu, kad net keista is kur tiek asaru manyje, gali pradet verkt eidama gatve, parduotuvej, ar siaip bele kur, negaliu sutramdyt asaru niekaip. Dar labiau save del to graziu, kad jis jas mato ir dar ir mane ramina, mat, maza jam ir taip rupesciu...
P.S. gal kokius 5 kartus bandziau sian parasyt cia, bet kiekviena karta baisiai apsizliumbdavau, tuo viskas ir pasibaigdavo. Dabar irgi verkiu, bet jis isejo trumpam, tai bent nematys...
Is pradziu jis man nieko nepasakojo, t.y. nesake tikros tiesos, tik kai kuriom smulkmenom pasidalindavo ir sake, kad viskas gerai, kad negali gydytojai nustatyti, kas jam yra, kad viskas praeis ir jis pasveiks... Bet kai jau zymiai pablogejo, pagaliau pasidalino. Net nezinau, kas geriau, zinot ir kiekviena diena gyventi su tuo zinojimu, arba gyvent nezinioj.
Blogiausia yra tai, kad jis pats pablogino situacija, vienu metu paeme ir nuleido rankas, bande apsimesti, kad niekas nevyksta ir gyventi kaip anksciau - jis nustojo rupintis sveikata, eiti pas gydytojus, testi gydyma ir, aisku, jam nuo to tik blogejo. Kol viena diena baisiai susipykom ir pasakiau, jei nori but kartu, kad testu gydyma ir nenuleistu ranku (nes i mano klausimus, kaip jautiesi, atsakydavo blogai, kai klausdavau, kas galetu padeti, kad butu geriau, atsakymas budavo - man jau niekas nepades...) arba skiriames ir viskas baigta. Gal ir savanaudiskai pasielgiau, bet nebegalejau ziuret, kaip zmogus savo rankom save pribaigineja.
Situacija pablogejo, gydytojai nieko gero nebezada - mazdaug gyvenk ir dziaukis kiekviena akimirka, o as nesuvokiu, kaip galima taip gyventi ir laukti... Man ir baisu, ir pykta (pykstu ir ant saves, kad kazkaip neapsaugojau, ir ant jo, kad nesirupino savo sveikata, ir ant viso pasaulio, nors zinau, kad niekas del to nekaltas), ir dar daug daug visokiausiu minciu bei emociju. Niekad nebuvau verksne, o dabar tiek verkiu, kad net keista is kur tiek asaru manyje, gali pradet verkt eidama gatve, parduotuvej, ar siaip bele kur, negaliu sutramdyt asaru niekaip. Dar labiau save del to graziu, kad jis jas mato ir dar ir mane ramina, mat, maza jam ir taip rupesciu...
P.S. gal kokius 5 kartus bandziau sian parasyt cia, bet kiekviena karta baisiai apsizliumbdavau, tuo viskas ir pasibaigdavo. Dabar irgi verkiu, bet jis isejo trumpam, tai bent nematys...
Kazkoks siaubas... Kiek turi zmogus iskesti, kiek tau reikia nervu ir kantrybes, kiek viso to reikia tavo vyrui... Kiek daug klausimu ir kiek ju lieka neatsakytu. ..
Byra asaros, nes as isivaizduoju tavo situacija , nors net neisivaizduoju tavo skausmo didumo... To isivaizduoti negali, ta gali tik patiriti pats...
Kodel serga jauni zmones, kodel vaikai, kudikiai...
Vistiek tikeki iki paskutiniuju, tikekit stebuklu, ju kartais buna. Isnaudokit kiekviena sekunde, kiekviena akimirka...
Buk stipri, del saves , del jo, del kitu... Buk silpna, kai nebeina kovoti... Buk savim, nepamirski saves, nes tu irgi svarbi... labai svarbi...
