Kai suserga artimas...

Mano uzuojauta. Kokia skaudi istorija...
Kaip matot as gryzau palaidojus teveli. Po laidotuviu jauciu begalini ramuma sirdyje - pagaliau tetis rado ramybe, ramybe po visu kanciu . Kelione buvo gana sudetinga , ir lietuvoj kazkaip nebuvo kada gedeti tevelio. Zinoma, buvo daug asaru ir tt, bet dabar, grizus namo, kas minute nebelaukiant skambucio su bloga zinia, vaikams sumigus, galiu duoti valia savo liudesiui, prisiminimams -tokiu budu galiu dar syki su juo atsisveikint. Sunku buvo tai daryti minioje zmoniu , kur as ir seses buvom demesio centre.
Vakar susiradau labai grazia tecio nuotrauka, kai jis buvo pas mane . Jis jau sirgo veziu, bet to dar nezinojo. O nuotraukoje jis lipa i kalna. Man siai nuotraukai telimpa vienas pavadinimas - "kelias per vezi" (siaip sitaip vadinasi gana nebloga knyga).
Zinau, kad teti vis tiek turiu - turiu savo sirdyje, bet skauda, labai skauda siela....

Dzuke, kaip tavo teveliui, jau turetu but namie.? Taip daznai galvoju apie tave, noretusi, kad nors jus aplankytu stebuklas...

Dar kartą užjaučiu .

Namie... jis JĮ "valgo" dienomis , be proto sunku visiems...

Užjaučiu ir labai gerai tave suprantu.
Mums irgi buvo žaibiška forma. Jį iš mūsų atėmė per pusę nakties. Skausmas begalinis, ir tik viena paguoda - jis nesikankino ilgai, jis net nesuprato kas jam darosi.

Papildyta:

Laikykis... Skausmas liks širdyje, teks su juo susigyventi.
Papildyta:

Dzūkute, baisu ir skaudu. Bet laikykis įsikibusi už vilties kampučio, taip bus tau lengviau... Noriu tikėt, kad bent jums pavyks jį nugalėt. Kartais įvyksta stebuklai...

Kiek mažai tos vilties... kaip tėčiui sunku... pavasaris, norisi eit darbuotis į laukus, o jėgų jau nėra
Kai tik paguldė tėtį tyrimams, sapnavau jų kieme žydinčias tulpes, taip ir stovi jos man akyse..............bijau netekt per patį tulpių žydėjimą
Vis gi plaučių vėžys...
Galvojau, kad jau susitaikiau su šia baisia žinia, bet ne...........žliumbiu vėl...

uzuojauta jums...
nuosirdus aciu..na juk,neimanoma istrinti zmogaus is atminties..as teti iki siolei nesioju savo sirdyje,ir vis svarstau,kodel taip nutinka zmonems ,kurie nori buti drauge?...?netelpa galvoje kodel taip sudestyti Auksciausiojo planai?
Papildyta:



aciu ir jums uzuojauta..taip,aciu likimui uz tai,kad tetis neskendo kanciose,kaip kai kuriu,uzuojauta tiems kurie kankinas kartu su savo ligoniukais,bet jus turite viena sviesuli,tai kad jus galite buti drauge,ko negalejau daryti as...

Dzuke, kaip teveliui? Ka daktarai sako? Kaip tavo pacios savijauta? Bukit stiprus!

Gryžęs po anrtros chemijos, visai nesisaugo , eina darbuotis iš paskutinių jėgų, bijau, kad virusas neprikibtų tokiu apgaulingu oru
Daktarai sako - blogai..... (kažkaip kiekvienoj plaučių pusėj po naviką).
Su žinia apsipratau, tik sunku viską dabar išgyvent...
Ačiū už palaikymą.

Dauguma raso apie tecius, mamas, mociutes... O ka daryt, kai jaunas ir ka tik buves visiskai sveikas zmogus suserga mirtina liga? Kaip gyventi toliau? Ka sakyti? Kaip bandyti nerodyti savo baimes, asaru, isteriju (nes jos tikrai niekuo nepades)?

Norėjau kažką guodžiančio parašyt, bet nesidėlioja mintys...
Gyventi reikia toliau.... nes sergantieji nori, kad išliktume stiprūs.
Žliumbiu jau rečiau, bet išliko labai didelis baimės jausmas...

Net nezinau. Turiu ir as drauge, kurios vyras, jaunas vyriskis, labai serga. Neisivaizduoju tokiu sielos kanciu, ir dvasios stiprumo.
Kas susirgo, marija? Ar vyras? Kokios prognozes ?
Buk stipri, jei dar isgali, parasyk, gal palengves nors kiek. Mes, ka tik susidure su sunkiom ligom ir netektim, tikrai suprasim.
Laikykis!

patyriau ir si jausma sesute sirgo is paziuros nepagidoma liga..bet issikapstem,ir aciu Dievuliui.kai atsitinka kazkas ko negaliu nugaleti pati dazniausiai isiskalbeti norisi tik tuo metu aplinkiniai irgi yra prislegti,tada prasau Dievo pagalbos,iki siol Jis manes neapvyle pasisakykit Marija kas jums nutiko,bent zodziais paremsim

MB susirgo ir labai rimtai. Daug daug tyrimu dare, kankino kaip galejo ir kruva ligu rado, baisiausia is kuriu mirtina ir visiskai nenuspejama.
Is pradziu jis man nieko nepasakojo, t.y. nesake tikros tiesos, tik kai kuriom smulkmenom pasidalindavo ir sake, kad viskas gerai, kad negali gydytojai nustatyti, kas jam yra, kad viskas praeis ir jis pasveiks... Bet kai jau zymiai pablogejo, pagaliau pasidalino. Net nezinau, kas geriau, zinot ir kiekviena diena gyventi su tuo zinojimu, arba gyvent nezinioj.
Blogiausia yra tai, kad jis pats pablogino situacija, vienu metu paeme ir nuleido rankas, bande apsimesti, kad niekas nevyksta ir gyventi kaip anksciau - jis nustojo rupintis sveikata, eiti pas gydytojus, testi gydyma ir, aisku, jam nuo to tik blogejo. Kol viena diena baisiai susipykom ir pasakiau, jei nori but kartu, kad testu gydyma ir nenuleistu ranku (nes i mano klausimus, kaip jautiesi, atsakydavo blogai, kai klausdavau, kas galetu padeti, kad butu geriau, atsakymas budavo - man jau niekas nepades...) arba skiriames ir viskas baigta. Gal ir savanaudiskai pasielgiau, bet nebegalejau ziuret, kaip zmogus savo rankom save pribaigineja.
Situacija pablogejo, gydytojai nieko gero nebezada - mazdaug gyvenk ir dziaukis kiekviena akimirka, o as nesuvokiu, kaip galima taip gyventi ir laukti... Man ir baisu, ir pykta (pykstu ir ant saves, kad kazkaip neapsaugojau, ir ant jo, kad nesirupino savo sveikata, ir ant viso pasaulio, nors zinau, kad niekas del to nekaltas), ir dar daug daug visokiausiu minciu bei emociju. Niekad nebuvau verksne, o dabar tiek verkiu, kad net keista is kur tiek asaru manyje, gali pradet verkt eidama gatve, parduotuvej, ar siaip bele kur, negaliu sutramdyt asaru niekaip. Dar labiau save del to graziu, kad jis jas mato ir dar ir mane ramina, mat, maza jam ir taip rupesciu...

P.S. gal kokius 5 kartus bandziau sian parasyt cia, bet kiekviena karta baisiai apsizliumbdavau, tuo viskas ir pasibaigdavo. Dabar irgi verkiu, bet jis isejo trumpam, tai bent nematys...