Kai suserga artimas...

#181
QUOTE(Rita_M @ 2007 09 28, 23:26)
Mano tėtis mirė nuo skrandžio vėžio. Ši liga labai greitai palaužė mano tėtį. Jis visada buvo stiprus, iki pat paskutinio atūdusio išliko tvirtas. Tuo metu buvau užsienyje. Dėja taip ir nespėjau paskutinį karta pamatyti tėtį gyvą. Jau turėjau bilietus ir tikrai šventai tikėjau, kad grįšiu ir rasiu tėtį namuose gyvą, bet deja grįždama iš darbo sulaukiau skambučio, kad mano tėtis jau mirė.... Sėdėjau autobuse pilname žmonių ir verkiau, verkiau tiesiog negalėjau sustoti, negalėjau patikėti, kad daugiau nebeišvysiu jo tokios meilios ir šiltos šypsenos... Grįžau namo, staigiai susidėjau reikalingus daiktus ir suderinau greita grįžimą į LT, gaila, bet skubėjimas per vėlus ir dabar dar širdyje taip nesmagu verysad.gif  verysad.gif ...

Rita_M, kaip aš tave suprantu... penktadienį ir mes palaidojom savo tėtį, mirė taip pat nuo skrandžio vėžio. Per savaitę nuo nustatytos diagnozės jis iškeliavo... Dar prieš dvi savaites jis žaidė su mano dukryte, o šianakt jau bus savaitė kaip jo nebėra... Kaltinam gydytojus ir visą pasaulį, bet jau nieko nebepakeisi... O juk prieš tai ir tyrimai buvo daryti ir niekas net neįtarė, kad jam taip blogai, o tuo labiau kad jam vėžys. Visada žvalus ir linksmas jis liks mūsų mintyse
Atsakyti
#182
QUOTE(Gorada @ 2007 09 10, 15:06)
Ir mes turim dėdę tarp žemės ir dangaus... jau beveik metai kai dėdytė serga vėžiu. Paskutinėmis dienomis situacija pasidarė ypatingai sunki. Siandien atsivežėm kunigėlį, nes atrodo, kad dėdytė jau ne su mumis, žiūri savo didelėm žydrom akim, o ar į mus žiūri... Kažkoks košmaras, lenkiu galvą prieš jo žmoną, kuri paskutinėmis dienomis tarsi ribitas daro tai, ką reikia... Ir prieš  savo sesytę lenkiu, nes atodo tuo metu, kai visi laksto pasimetę - vėžys! - ji atrodo viena protą išlaikius visą gydymosi laikotarpį niekur neatsitraukė, ir kažkodėl galvojau, kad jeigu jau ji taip rimtai šitu reikalu užsiėmė, vadinasi, viskas bus gerai. O nuo pat ligos pradžios viskas atrodo ėjo tik blogyn. Išpjovus brudą vienoje vietoje jis išplto visur... Ir su kiekviena diena viskas ėjo tik blogyn. O mes vis kupini vilties - spinduliai padės, paskui chemija padės, paskui - dar keli kursai ir pagerės. O liga atrodo tupi žmoguje ir juokiasi iš mūsų... Kaip baisu turėti šalia tokį ligoniuką, matyti kaip negali pasiduoti. Pirmas šokas jam - išėjimas iš darbo... Ir toliau visi baisumai - suvokimas, kad nebeturi jėgų vairuoti mašinai, ir visiem dalykam, kas sveikiesiems atrodo taip paprasta. Nebuvo pas mus jokio ligos stabilizavimosi, viskas tik blogyn...
Darėm viską ką galėjom, o dabar atrodo, kad dėdytė pavargo...


Skaitau ir žliumbiu....Ir dėl Jūsų, ir iš savo skausmo....Šiek tiek daugiau kaip prieš mėnesį ir aš palaidojau dėdę. Šeimos, vaikų neturėjo, o aš vienintelė iš artimųjų gyvenau tam pačiam mieste....Buvo operuotas gal prieš 17-18 metų, lygtai viskas ir buvo neblogai....O šiemet vasarą vėl pradėjo kažkas darytis....Šeimos gydytoja siuntinėjo ir nuotraukos darytis, ir į veido žandikaulio kliniką, o ten atsakymai - nieko nematom, senas esi (71 metai), organizmas susidėvėjęs... Ir kol neatsigulė į onkologionį, tol dar turėjo vilties. Ir į onkologinį pats nuėjo, net siuntimo nesiteikė niekas išrašyti...Onkologiniame ištvėrė 2 mėnesius. Dar viskas užsispaudžia, kai prisimenu savo antrą "darbą" - kasdien kaip robotas vis tuo pačiu maršrutu - namai-ligoninė-darbas...Ir vaizdus ligoninėj...Dar pirma mėnesį laikėsi puikiai, per vėlines ant kapų važiavom. Gruodį jo nebeliko. Tik dukrytė vis ramina - jis dabar danguj, mus mato...
Atsakyti
#183
QUOTE(vitule @ 2008 01 22, 16:55)
Rita_M, kaip aš tave suprantu... penktadienį ir mes palaidojom savo tėtį, mirė taip pat nuo skrandžio vėžio. Per savaitę nuo nustatytos diagnozės jis iškeliavo... Dar prieš dvi savaites jis žaidė su mano dukryte, o šianakt jau bus savaitė kaip jo nebėra... Kaltinam gydytojus ir visą pasaulį, bet jau nieko nebepakeisi... O juk prieš tai ir tyrimai buvo daryti ir niekas net neįtarė, kad jam taip blogai, o tuo labiau kad jam vėžys. Visada žvalus ir linksmas jis liks mūsų mintyse

Kaip aš suprantu tave, Vitule. console.gif Mano tėtis prieš 1m. ir 5 mėn. mirė nuo skrandžio vėžio. verysad.gif verysad.gif Jam net nenustatė diagnozės. Tiesiog vieną naktį staigiai prasidėjus kraujoplūdžiui iš burnos, mes jo netekom. verysad.gif Baisu, kai vakare visi juokavom, valgėm vakarienę, jis žaidė su mano dukrytėm, o ryte jo jau nebuvo su mumis. verysad.gif Jau praėjo tiek laiko, o aš niekaip negaliu atsigauti ir susitaikyti su ta netektim. verysad.gif Kaltinam gydytojus, kurie tyrė ir nieko nerado, blink.gif bet kas iš to, tėčio man niekas nebesugrąžins. verysad.gif verysad.gif verysad.gif
Atsakyti
#184
labutis , merginos
Kodel tiek daug skausmo pasaulyje. Pas mus po dvieju metu ramybes , pas teti atsinaujino vezys. Vos ne pries penkis metus viskas prasidejo skrandyje. dvi operacijos, dvi chemijos ir is 60-mecio vyro tetis virto senuku. bet tai nesvarbu, viskas buvo ramu, jokiu metastaziu, nieko. du metus. po kaledu visus mus palauze zinia, kad vezys atsinaujino . trijuose organuose. vel chemija, dar stipresne. jis jau ir taip nusilpes, zmogus gyvena be skrandzio, vel nezmoniski skausmai ir negalavimai po chemijos. Tetis jau pavargo, pamazu nyksta jegos kovoti su liga ir su skausmais.
as gyvenu uzsienyje, kito menesio pradzioje vaziuojame lankyti tecio. Bijau, kad nepaveluotume. bijau ji pamatyti, ta skausma ir ta beviltiska padeti. Bijau, kad tai nebutu paskutinis pasimatymas su tete. Realybe do bet koki optimizma.
Ir kaip sunku buti taip toli nuo namu tokiu atveju. ir galbut kaip gera nematyti jo kancios. kodel mano vaikams kaip ir man nelemta tureti seneliu? Tikiuos, kad mama nepalus.
kaip skauda sirdi, beprotiskai skauda.

Atsakyti
#185
QUOTE(astikühli @ 2008 02 16, 19:30)
labutis , merginos
Kodel tiek daug skausmo pasaulyje. Pas mus po dvieju metu ramybes , pas teti atsinaujino vezys. Vos ne pries penkis metus viskas prasidejo skrandyje. dvi operacijos, dvi chemijos ir is 60-mecio vyro tetis virto senuku. bet tai nesvarbu, viskas buvo ramu, jokiu metastaziu, nieko. du metus. po kaledu visus mus palauze zinia, kad vezys atsinaujino . trijuose organuose. vel chemija, dar stipresne. jis jau ir taip nusilpes, zmogus gyvena be skrandzio, vel nezmoniski skausmai ir negalavimai po chemijos. Tetis jau pavargo, pamazu nyksta jegos kovoti su liga ir su skausmais.
as gyvenu uzsienyje, kito menesio pradzioje vaziuojame lankyti tecio. Bijau, kad nepaveluotume. bijau ji pamatyti, ta skausma ir ta beviltiska padeti. Bijau, kad tai nebutu paskutinis pasimatymas su tete. Realybe do bet koki optimizma.
Ir kaip sunku buti taip toli nuo namu tokiu atveju. ir galbut kaip gera nematyti jo kancios. kodel mano vaikams kaip ir man nelemta tureti seneliu? Tikiuos, kad mama nepalus.
kaip skauda sirdi, beprotiskai skauda.

Laikykis. Užjaučiu labai labai tave. Bet turėsi tai ištverti. Baisu, kodėl tiek skausmo, tiek kančių. verysad.gif Kartais aš pagalvoju, jog Dievas mus apsaugojo nuo to, kad tėtis nors ir nuo vėžio, bet mirė staiga, net pats nesužinojęs diagnozės. Bet virpa ir pavydo kibirkštėlė širdyje - tu dar turi tėtį, tu dar gali jį apkabinti. Ir dar vis yra vilties. Įsikibk į tą mažą viltį ir laikykis jos. Būk stipri.
Atsakyti
#186
QUOTE(Kat @ 2008 02 20, 19:18)
Laikykis. Užjaučiu labai labai tave. Bet turėsi tai ištverti. Baisu, kodėl tiek skausmo, tiek kančių. verysad.gif Kartais aš pagalvoju, jog Dievas mus apsaugojo nuo to, kad tėtis nors ir nuo vėžio, bet mirė staiga, net pats nesužinojęs diagnozės. Bet virpa ir pavydo kibirkštėlė širdyje - tu dar turi tėtį, tu dar gali jį apkabinti. Ir dar vis yra vilties. Įsikibk į tą mažą viltį ir laikykis jos. Būk stipri.


Aciu, tau irgi nuosirdi mano uzuojauta. As bandau but stipri, bet kartais pratruksta viskas ir verkiu balsu. Bandau melstis, nors ir nesu tokia tikinti, bet , rodos, man tai padeda neisproteti nuo minciu, svarstymu, nusivylimo.
Vakar jam vel sukilo temperatura (nuo chemijos), o tai labai blogas zenklas, tai nakti sapnavosi vien kosmarai. Gal dar suspesim aplankyti teti. Kad tik nepaveluot...
Atsakyti
#187
QUOTE(astikühli @ 2008 02 20, 19:32)
Aciu, tau irgi nuosirdi mano uzuojauta. As  bandau but stipri, bet kartais pratruksta viskas ir verkiu balsu. Bandau melstis, nors ir nesu tokia tikinti, bet , rodos, man tai padeda neisproteti nuo minciu, svarstymu, nusivylimo.
Vakar jam vel sukilo temperatura (nuo chemijos), o tai labai blogas zenklas, tai nakti sapnavosi vien kosmarai. Gal dar suspesim aplankyti teti. Kad tik nepaveluot...

Tikek, kad ne tik teti pamatysi, bet ir viskas dar kuriam laikui apsitvarkys. Pati juk zinai, kad tos proceduros is zmogaus daro, na, net zodziu nerandu....Bet vis tiek galvok, kad teti pamysi, ir ne karta.
Atsakyti
#188
QUOTE(ifauru @ 2008 02 21, 14:05)
Tikek, kad ne tik teti pamatysi, bet ir viskas dar kuriam laikui apsitvarkys. Pati juk zinai, kad tos proceduros is zmogaus daro, na, net zodziu nerandu....Bet vis tiek galvok, kad teti pamysi, ir ne karta.


Aciu, bandysiu tuo tikeki, gal jau tiesiog ir save apgauti.Bet jei tai padeda man ir teciui nepaluzti, tai nelieka kito pasirinkimo. Tik, deja, situacija blogeja, tetis silpsta ir nyksta. Aciu uz palaikyma
Atsakyti
#189
Laikykites visos
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Daile: 07 kovo 2008 - 20:30
#190
QUOTE(astikühli @ 2008 02 22, 14:39)
Aciu, bandysiu tuo tikeki, gal jau tiesiog ir save apgauti.Bet jei tai padeda man ir teciui nepaluzti,  tai nelieka kito pasirinkimo. Tik, deja, situacija blogeja, tetis silpsta ir nyksta. Aciu uz palaikyma

Kaip tu laikaisi? Kokios naujienos? Gal nors kažkas, nors trupinėlis šviesesnės vilties? unsure.gif
Atsakyti
#191
QUOTE(Kat @ 2008 03 15, 12:05)
Kaip tu laikaisi? Kokios naujienos? Gal nors kažkas, nors trupinėlis šviesesnės vilties? unsure.gif


labutis
siandien grizome is lietuvos. teti musu atvaziavimo diena parsiveze is ligonines. po chemijos (3kursas), nustebau pozityviai, nes buvau susidariusi daug baisesni vaizda. deja tam vaizdui atejo irgi laikas, po savaites tetis atrode kaip kvepuojantis lavonas. tiek nusilpo, kad vakar isveze i ligonine ir vel pagulde. Gauna lasalines , didelio pagerejimo kol kas nesimato. Buvo labai sunku isvaziuoti. Tiesiog tikiuosi kazkokio stebuklo, o kartu ir nebesinori laikyti i ta kencianti zmogu isikibus, norisi paleisti, kad atrastu pagaliau ramybe...
Atsakyti
#192
Labai jus suprantu,ypac kai suserga vienas is tevu...
Siuo metu nenoriu apie tai kalbet, bet laikomes visi ir ligoniukas ir jo artimieji. Stiprus kai bendraujam, jokiu asaru nei is vienos puses. tiesiog ramus baisiu ziniu priemimas ir jokio virptelejimo balse. Dar sypsomes, bet jau nebesijuokiam...neiseina. O viltis kaip banga, tai ateina, tai nuslugsta.

Gal galite pasiulyti kazka,kas padeda uzmigti?
valgis dar valgiu...kazka sukisu per prievarta,bet uzmigti niekaip schmoll.gif
Atsakyti