liena ir rena stiprybės jums su jūsų kleckiukais, sunkiausiai yra kai serga maži vaikai, sunku ir kai serga suaugę, bet pagalvoji, kad jie jau gyvenime kažką nuveikę, o šie mažyliai dar nespėjo pasidžiaugti gyvenimu, o jau ......... ligoniukai.
Stiprybės jums MAMOS su jūsų ligoniukais.Sveikatos MAMYTĖMS ir vaikiukams.
Sveikutes,perskaiciau visu bedas ir taip skaudu! Su sia baisia liga ir as sisiduriau.Mano mylimai mamulei staigiai ir netiketai nustate zarnyno vezi,deja,net 4-a stadija su metastazemis kepenyse.Negalejau tuo patiketi-saukiau,verkiau,bet teko su tuo susitaikyti ir kovoti.Dabar baigeme antraji chemoterapijos kursa ir kaupiam jegas treciajam.Labai sunku,darai viska,kad tik jai nors kiek padet.O kad galima butu nors dali jos kanciu perimti sau!Bet,deja!Dziaugiuos,kad turiu nuostabia seseri,su kuria dalinames savo skausmu.Ieskom ivairiausiu galimybiu,kad kuo ilgiau mamule butu salia musu!Tikiu,kad mums pavyks!!!Girdejom apie rupuzes uzpila!Gal kas is jusu zinot,ar chemoterapijos metu ji galima vartoti?!Ar tik pabaigus visa kursa?Labai aciu,kas atsilieps!
QUOTE(ilonna @ 2006 09 19, 17:51)
apsilankyk skyrelyje "Kertelė sielai", ten yra atskira tema viršuje onkologinėms ligoms.
STIPRYBES MAMYTEMS ,SVEIKATYTES VAIKIUKAMS.LAIKYKITES 
QUOTE(-Linda- @ 2006 09 19, 19:00)
apsilankyk skyrelyje "Kertelė sielai", ten yra atskira tema viršuje onkologinėms ligoms.
Dėkoju už patarimą! Tikrai ten radau daug informacijos! Ačiū!
Papasakosiu ir as savo istorija...kai susipazinau su savo busimuoju vyru, jis man pasake, kad jo mama serga labai sunkia nepagydoma liga...visada galvojau, kad negaleciau but salia ligionio, nes man labai skauda sirdi, kad jis kankinasi, o as nieko negaliu pagelbet...bet deja...po keliu dienu nuvaziavom pas jo tevus ir susipazinau...labai sauni mama...ji sirgo sonine amiotrifine skleroze...baisi liga...visa gyvenima buvo stambi moteris, o sukudo iki paciu kaulu, maista valge tik trinta, neturejo jegu nei vaikscioti nei ranku valdyti...samdem seimininkes, kurios pasikeisdamos priziuredavo mama, tetis dirbo...o mes savaitgaliais vaziuodavom...jie gyvena kaime...o mes kaune...stengavaus vis ka nors skanaus nupirkt, tai vitaminu, ir maista pagamindavau ka ji megsta ir darydavau, kaip ji noredavo...vasara isnesdavo i lauka, visada buvo blaivaus proto, sugebedavo dar ir MB ir tevui velniu duot, kad ne taip elgiasi ir pan...stai praeita savaitgali, paskambino tetis, kad greit atvaziuotumem, nes mamai blogai...as iskart issigandau, pradejau galvot apie blogiausia...nuvaziavom, ji dusta...persalo, atsikoseti jegu nera...atvaziavo greitoji, ipute vaistuku...likom nakvot, naktis pusiau be miego, bet lyg pasijaute sveikiau...antradieni maniskis suderino klinikose vieta, kad paziuretu gydytojaim pastiprintu, gal plaucius pravalytu nuo karkalu, o gal net kvepavima stimuliuojanti aparata pajungtu...as po darbo nulekiau, nupirkau sulciu...ji sedejo, juokavom su salia gulinciom moteriskem, susirasiau viska ka kitai dienai atsivest...pamaitinom...vakar nulekem i kaima surinkom daiktus, o kita diena buvo kaip tik lakricio 1d. nusprendem, kad nuvaziuosim pas mama o paskui ant kapu ir pan...kaip visada prie kliniku nera kur prisiparkuot, tai as su visais maisais lekiu i ligonine...atlekiu i palata nera lovos...pirma mintis galvoju keista, sake tyrymu nedarys, bet isveze...ziuriu balionelis ijungtas kvepavimui...moteriskiu klausiu kur mama, sako klauskit gydytoju...einu link gydytojos is kitos palatos islindo ir sako man rodos mire...kai kirto per kojas per rankas per sirdi...visa pradejau drebet...ir raminu save, ne gal nemire, gal i reanimacija isveze...einu pas gyd ir klausiu, sako kas jus busit sakau sunaus drauge...sake palaukim sunaus...nieko nesako...skambinu MB, sakau lek greiciau kazkas cia negerai, mamos palatoj nera...sako eik eik...tai gal dar kokius 5k skambinau, kad kur jis taip ilgai...nueinam abu pas gydytoja...ir pasake kad si ryta mire...ka galiu pasakyt, asaros bego ziauriai...ir klausimai kodel...kodel taip greit...jis vienturtis sunus, labai isgyveno, kiek galedama padejau, atvyko mano tevai, jis visa laika prabuvo prie karsto...o jai buvo tik 54m...o kai mire atrode kaip 90m mociute...seni gimines ir draugai net nepazino jos...nes kai sirgo mazai kas lanke, kai buvo sveika, tai atvaziuodavo prisikraut maisu, mat ukiskai gyveno...o kai as ja tik tokia pazinau, man ji nebuvo baisi...kitais metais musu vestuves, ir taip gaila, kad jos jau nebus... 
labukas.as ir pries metus palaidojau mama ji mire nuo leukemijos,todel zinau ka reiskia kai serga artimas zmogus.noriu palinketti stiprybes jos daug reikia ir tikejimo iki galo kas bebutu.
perskaičiau jūsų istorijas, taip liūdna pasidarė, norėčiau ir aš pasidalint savo skausmu. per vienerius metus ir tris mėnesius mirė trys man brangūs žmonės. pirmasis mirė senelis, nors ir buvo senas (94m), bet niekas nesitikėjo jo mirties, nes buvo sveikas, stiprus vyras, kas jo nepažinojo, galvojo, kad jam ne daugiau kaip 60-65m.vieną naktį užmigo ir nebepabudo...likus savaitei iki jo mirties pirmųjų metinių, per mano 20-tąjį gimtadienį mirė mano tėtis, man tai buvo didžiulė trgedija, mes su tėčiu puikiai nuo pat vaikystės sutarėm, buvau jo vienturtėlė lepunėlė.galvojau kad neištversiu. nors jau nuo laidotuvių praėjo 5 su trupučiu metai, dar ir dabar tebegirdžiu ausyse skambantį tą baisų metamų žemių garsą. praėjus lygiai 3mėn po tėvelio mirties, išėjo ir kitas senelis... tai buvo baisiausi metai... po šių netekčių atsirado didžiulė baimė prarasti mylimus žmones, pradėjau kitaip vertinti santykius su jais, stengiuosi taip bendraut, kad paskui netektų gailėtis, kad kažko nepadariau ar nepasakiau.
džiaugiuosi, kad turiu nuostabią mamą, mylintį vyrą ir greit į šį pasaulį ateisiantį mažąjį stebukliuką.
džiaugiuosi, kad turiu nuostabią mamą, mylintį vyrą ir greit į šį pasaulį ateisiantį mažąjį stebukliuką.
QUOTE(burbuliukasbum @ 2006 05 02, 13:00)
liena ir rena stiprybės jums su jūsų kleckiukais, sunkiausiai yra kai serga maži vaikai, sunku ir kai serga suaugę, bet pagalvoji, kad jie jau gyvenime kažką nuveikę, o šie mažyliai dar nespėjo pasidžiaugti gyvenimu, o jau ......... ligoniukai.
aciu uz palaikyma
pasidziaugt gyvenimu manau jie ir nesidziauge vieni...jie yra laimingi kad mes esam salia,kad brangiausias ju zmogus yra salia,neatstumia jo,nesigedija,nekavoja nuo svetimu,o tiesiog gyvena su juo,tai yra ju dziaugsmas gyvenimu...myliu savo dukryte tokia kokia ji yra,ir busiu su ja kiek tik reikes ir kiek pajegsiu o be to pazysu renos suneli,musu vaikai lanko viena grupe darzely,jis tikrai saunus vaikinukas 
Pirmą kartą per du metus užėjau čia.Visoms stiprybės.Aš per keturis mėnesius palaidojau du artimus žmones.Nors kiti gali sakyti ,kad ne mano giminės,bet tai buvo mano vyro tėvai.Uošvienė mirė nuo infarkto.O uošvis-nuo vėžio.Kas svarbiausia-žmogus buvo kaip ažuolas.Kol nemirė žmona.O paskui-viskas,aš eisiu pas mamuką.Visą gyvenimą nei rūkė,nei gėrė, o mirė nuo plaučių vėžio.Nepadėjo niekas.Žmogus nenorėjo vienas gyventi.Gal Jam ir geriau?
