mano mazoji sesute mire nuo tos pacios ligos,iki pat paskutines dienos gyvenom kaip anksciau,aisku taip nebuvo,bet norejom kad ji nepajustu kad kas kasnors pasikeite,no sios ligos vaistu nera.ziauru bet tai tiesa.
kažkada jau rašiau šiame forume apie savo mamą. Šiai dienai aš galiu pasakyti, kad jai dar pablogėjo. Naujo metastazų židinio aptikimą aš galiu skaičiuoti su savo dukrytės gimimu. Tą dieną, kai mamai aptiko metastazus galvos smegenyse, po to kai ją paguldžiau į ligoninę, vakare išvažiavau gimdyti savo dukrytės. Vis bijojau pagimdyti anksčiau nei ją paguldžiau į ligoninę, bet dukrelė manęs išklausė. Kaip visą tai vyko, t.y. ta diena, kai mamą guldžiau ir kaip išvažiavau gimdyti galima pasiskaityti gimdymo istorijų forume. bet čia aš ne apie tai noriu parašyti. Nuo dukrytės gimimo mama gulėjo ligoninėje tik 2 kartus po savaitę. Negalima taip sakyti, bet per tą laiką, jei galima taip išsireikšti, pailsėjau. Jai esant namuose - turiu 2 kūdikius: savąją dukrą ir mamą, nes mamai kartais užtemsta protas, pritrūksta atminties, nuolat reikia ja rūpintis.
Pavargau... psichologiškai, ne su mažyle, bet su mama. Nervinuos, kad negaliu nieko padaryti, kad jai pagerėtų. Bijau, kad neprarasčiau pieno, o mano mažylė dar tokia maža (šiai dienai jai dar nėra 3 mėnesių). mažoji pasidarė dirgli, reikalauja būti ant mano rankų, o jų kaip visi žmonės turiu 2. visą nėštumą nedirbau, stengiausi kad vaiksčiočiau ramiai,kad vaikas būtų ramesnis, bet.... gyvenimo skirto kelio nepasirinksi.
Dažnai apsiverkiu, matyt kankina pogimdyvinė depresija, negaliu sau to leisti, meluoju sau, kad jos nėra, bet pratrūkstu nei iš šio, nei iš to. gerai kai grįžta vyras po darbo, paima mažylę ir visą vakarą praleidžia su ja, tik atbėgu pamaitinti, ir dėl to galiu kokius nors darbus nudirbti ar skirti truputį laiko sau, ar visą dėmesį skirti tik mamai.
ai, prirašiau kažkokių padrikų minčių, jokio minties nuoseklumo. bet galvoj tokia sumaištis....... Tik ta maža mano kruopa skatina keltis ir eiti tolyn, kad ir kaip bebūtų sunku. Dabar galiu pasakyti, kad nesuprantu tų mamų, kurios skundžiasi, kad sunku auginti vieną vaiką.
Pavargau... psichologiškai, ne su mažyle, bet su mama. Nervinuos, kad negaliu nieko padaryti, kad jai pagerėtų. Bijau, kad neprarasčiau pieno, o mano mažylė dar tokia maža (šiai dienai jai dar nėra 3 mėnesių). mažoji pasidarė dirgli, reikalauja būti ant mano rankų, o jų kaip visi žmonės turiu 2. visą nėštumą nedirbau, stengiausi kad vaiksčiočiau ramiai,kad vaikas būtų ramesnis, bet.... gyvenimo skirto kelio nepasirinksi.
Dažnai apsiverkiu, matyt kankina pogimdyvinė depresija, negaliu sau to leisti, meluoju sau, kad jos nėra, bet pratrūkstu nei iš šio, nei iš to. gerai kai grįžta vyras po darbo, paima mažylę ir visą vakarą praleidžia su ja, tik atbėgu pamaitinti, ir dėl to galiu kokius nors darbus nudirbti ar skirti truputį laiko sau, ar visą dėmesį skirti tik mamai.
ai, prirašiau kažkokių padrikų minčių, jokio minties nuoseklumo. bet galvoj tokia sumaištis....... Tik ta maža mano kruopa skatina keltis ir eiti tolyn, kad ir kaip bebūtų sunku. Dabar galiu pasakyti, kad nesuprantu tų mamų, kurios skundžiasi, kad sunku auginti vieną vaiką.
Kaip skaudu skaityti : pavargau nuo mamos:pailsejau nuo mamos,kai ji buvo ligoninej...Nereikia taip...Tai,kas dabar,reikia nest tyliai.Kazkada jos nebeturesit,kaip ir as nebeturiu...Skaudu skaityt.
Papildyta:
Kaip skaudu skaityti : pavargau nuo mamos:pailsejau nuo mamos,kai ji buvo ligoninej...Nereikia taip...Tai,kas dabar,reikia nest tyliai.Kazkada jos nebeturesit,kaip ir as nebeturiu...Skaudu skaityt.
Papildyta:
Kaip skaudu skaityti : pavargau nuo mamos:pailsejau nuo mamos,kai ji buvo ligoninej...Nereikia taip...Tai,kas dabar,reikia nest tyliai.Kazkada jos nebeturesit,kaip ir as nebeturiu...Skaudu skaityt.
Mes gyvenam čia ir dabar. Jei dabar sunku- skundžiamės, jei gera- džiaugiamės. Ji daro viską, kad mamai dabar būtų gerai, bet yra pavargusi nuo ligos, kūdikėlio. Gal kažkada ateityje prisimins šias akimirkas ir galvos, jog reikėjo dažniau apkabinti mamą, dažniau prisiglausti. Žmogus turi teisę jausti tai, ką jaučia. Nešti tyliai kartais per sunku, nebėra jėgų.
QUOTE(-Linda- @ 2006 04 19, 19:20)
Žmogus turi teisę jausti tai, ką jaučia. Nešti tyliai kartais per sunku, nebėra jėgų.
Pritariu, kartais tas tylus kentėjimas ir savyje visko laikymas ir pačiam žmogui gali ligą įvaryt.Kartais mes esame tikrai per silpni kad pajėgtume susitvarkyti su mus užgriuvusiais rūpesčiais.
Stiprybės tau burbuliukasbum paaugs tavo dukrytė bus lengviau o ir linkiu tavo mamytei sveikt.
QUOTE(mes @ 2006 04 14, 07:45)
,no sios ligos vaistu nera.ziauru bet tai tiesa.
Taip tai taip bet kad labai sunku su tuo susitaikyti.Kuo toliau tuo daugiau ši baisi liga veržiasi į musų gyvenimus,bet sksudžiausia kai kenčia nekalti vaikai,kurie dar šiame gyvenime nėra niekuo prasikaltę.Kodėl taip........ sunku tokiu momemtu vaidinti kad viskas gerai kai širdis iš skausmo plyšta.
Tiesiog buk shalia... Kaip nebutu skaudu, mirtis - neishvengiama gyvenimo palydove. Ishties, nereikia su serganchiu ir jo sheima elgtis kaip su ligoniais... Jie nori, kad ju gyvenimas butu kiek tik imanoma normalus...
Sunku labai kazka patarti. Idomu kokio amziaus tas vaikutis? Ir ka jisai zino, ar nujaucia? Ar supranta?
MAn tai kilo tokia mintis:
As vaikysteje skaiciau Astrdos Lindgren knyga "Broliai Liutasirdziai". Ten kaip tik apie maza serganti berniuka, kuris netycia nugirdo, kad jis gretiai mirs. Ir tada jam jo vyresnysis borlis papasakojo apie sali, kuri yra po mirties, pasake, kad jie ten butinai susitiks, kad jis jausis visiskai sveikas. Ne apie roju, tiesa. Jis netrukus mire ir papuole i ta sali, na, ir ten prasidejo nuotykiai...
As skaiciau gal kokiu 10 metu ta knyga (kai jau supratau visa mirties baisybe), bet po jos man ta mirtis nebeatrode tokia baisi.
Maciau ta knyga pirkti, gal ji padetu.
Zinoma, jei jis supranta ir zino.
Jei tik itaria, tai gal neverta. Arba paskaitykite is pradziu patys, gal kokiu minciu ir kils?
MAn tai kilo tokia mintis:
As vaikysteje skaiciau Astrdos Lindgren knyga "Broliai Liutasirdziai". Ten kaip tik apie maza serganti berniuka, kuris netycia nugirdo, kad jis gretiai mirs. Ir tada jam jo vyresnysis borlis papasakojo apie sali, kuri yra po mirties, pasake, kad jie ten butinai susitiks, kad jis jausis visiskai sveikas. Ne apie roju, tiesa. Jis netrukus mire ir papuole i ta sali, na, ir ten prasidejo nuotykiai...
As skaiciau gal kokiu 10 metu ta knyga (kai jau supratau visa mirties baisybe), bet po jos man ta mirtis nebeatrode tokia baisi.
Maciau ta knyga pirkti, gal ji padetu.
Zinoma, jei jis supranta ir zino.
Jei tik itaria, tai gal neverta. Arba paskaitykite is pradziu patys, gal kokiu minciu ir kils?
O aš tikiu stebuklais 
Jie vyksta mano ir mano artimųjų gyvenime Prieš 8 metus mano vyro mamai buvo nustatytas gimdos vėžys, III stadija. Kadangi buvo jau per vėlu - operacijos (gimdos pašalinimo) atsisakė. Keletą kartų ji gulėjo onkologinėse ligoninėse, jai taikė spinduliavimą ir pan.... Aš niekada nenustojau žavėtis anyta - ji ne tik kad ne puolė į depresiją, bet ji dar labiau pradėjo džiaugtis gyvenimu. Jos žodžiai buvo, kad nesvarbu kiek man lemta, aš noriu dar ko daugiau atnešti gėrio žmonėms, kuriems to reikia. Ji visiškai nepaisė medikų nurodymus, kad sunkiai dirbti negalima (jie turi didelį ūkį). Ji dirbo dar daugiau ir dalino maisto produktus (pieną, mėsą, varškę ir pan. ką patys sugebėdavo užauginti ir gauti iš savo darbo) vargingai gyvenantiems kaimynams ir kaimynų šeimoms. Tačiau ir rankų ant ligos nenumojo - gydėsi ne tik medikų skirtais vaistais, bet ir liaudies - rūpūžės spiritiniu užpilu ir t.t. Be to, ji yra labai tikintis žmogus - turiu omenyje ne tai, kad dažnai eina į bažnyčią, bet realiai tiki Dievu ir elgiasi pagal Dievo žodį. Po 2 ar 3 metų įvyko stebuklas - per eilinę konsultaciją pas onkologus jai pranešė, kad jie negali to patikėti, kad metastazės visiškai nustojo augti ir plėstis 
o dar po kelių metų - kad jos netgi susitraukė, sudžiūvo Dabar ji toliau gyvena tokį patį gyvenimą: yra tokia pat gera kitiems, tikinti, dirbanti ir besidžiaugianti gyvenimu. Žaviuosi ja, džiaugiuosi už ją ir dėkoju Dievui už stebuklą.
Jie vyksta mano ir mano artimųjų gyvenime Prieš 8 metus mano vyro mamai buvo nustatytas gimdos vėžys, III stadija. Kadangi buvo jau per vėlu - operacijos (gimdos pašalinimo) atsisakė. Keletą kartų ji gulėjo onkologinėse ligoninėse, jai taikė spinduliavimą ir pan.... Aš niekada nenustojau žavėtis anyta - ji ne tik kad ne puolė į depresiją, bet ji dar labiau pradėjo džiaugtis gyvenimu. Jos žodžiai buvo, kad nesvarbu kiek man lemta, aš noriu dar ko daugiau atnešti gėrio žmonėms, kuriems to reikia. Ji visiškai nepaisė medikų nurodymus, kad sunkiai dirbti negalima (jie turi didelį ūkį). Ji dirbo dar daugiau ir dalino maisto produktus (pieną, mėsą, varškę ir pan. ką patys sugebėdavo užauginti ir gauti iš savo darbo) vargingai gyvenantiems kaimynams ir kaimynų šeimoms. Tačiau ir rankų ant ligos nenumojo - gydėsi ne tik medikų skirtais vaistais, bet ir liaudies - rūpūžės spiritiniu užpilu ir t.t. Be to, ji yra labai tikintis žmogus - turiu omenyje ne tai, kad dažnai eina į bažnyčią, bet realiai tiki Dievu ir elgiasi pagal Dievo žodį. Po 2 ar 3 metų įvyko stebuklas - per eilinę konsultaciją pas onkologus jai pranešė, kad jie negali to patikėti, kad metastazės visiškai nustojo augti ir plėstis o dar po kelių metų - kad jos netgi susitraukė, sudžiūvo Dabar ji toliau gyvena tokį patį gyvenimą: yra tokia pat gera kitiems, tikinti, dirbanti ir besidžiaugianti gyvenimu. Žaviuosi ja, džiaugiuosi už ją ir dėkoju Dievui už stebuklą.
QUOTE(arune @ 2006 04 19, 19:17)
Kaip skaudu skaityti : pavargau nuo mamos:pailsejau nuo mamos,kai ji buvo ligoninej...Nereikia taip...Tai,kas dabar,reikia nest tyliai.Kazkada jos nebeturesit,kaip ir as nebeturiu...Skaudu skaityt.
taip skaityti skaudu, bet yra tokia realybė.
Manau, kad mano žodžiai buvo netaip suprasti. taip aš pavagau, bet ne nuo mamos, o nuo jos ligos, kurį ją padarė tokią, kuri kartais nuostabiai protaujanti, o kartais sėdi ir spjaudosi arba nusišneka. va kur yra visa blogybė. Rūpestis rūpesčiu, bet kartais negali susilaikyti neverkus, o ji pradeda rėkti, kodėl verkiu, kad nedrįsčiau, nes eis pasikarti, tai kaip tada reguoti ir kaip nebūti psichologiškai išsekusiai, o dar maitinu savo lelytę?ar viską kaupti savyje tyliai ir po kelių dešimtmečių būti tokiai, kad tapčiau našta savo vaikams, psichiatrinės paciente?
QUOTE(ninux @ 2006 04 20, 11:00)
Pritariu, kartais tas tylus kentėjimas ir savyje visko laikymas ir pačiam žmogui gali ligą įvaryt.Kartais mes esame tikrai per silpni kad pajėgtume susitvarkyti su mus užgriuvusiais rūpesčiais.
Stiprybės tau burbuliukasbum paaugs tavo dukrytė bus lengviau o ir linkiu tavo mamytei sveikt.
Stiprybės tau burbuliukasbum paaugs tavo dukrytė bus lengviau o ir linkiu tavo mamytei sveikt.
gerai, kad dar yra suprantančių žmonių
ninux, ačiū tau
as tai kartais irgi pagalvoju,kaip as pavargau nuo savo vaiko ligos,zinau kad niekur nuo to nedingsi,kad visa tai man skirta,bet ziauriai pavargau,nors jai tik 9metai,bet jauciuosi suvargus.isivaizduoju kaip ji suaugs,pasunkes,ir kad bus dar sunkiau...suprantu tave del mamos,zinau labai gerai kaip visa tai isvargina,juk ji suauges zmogus..sekmes tau ir stiprybes...
Kaip yra sunku turint salia zmogu su liga, labai visas suprantu ir uzjauciu. Pati auginu suneli su visiska negalia. Sunku buna, susitaikai su tuo ir toliau gyveni, nes reikia. Toks jau musu likimas, o kaip sakoma nuo likimo nepabegsi.
Stiprybes jums SUPERMAMYTES
Stiprybes jums SUPERMAMYTES
