QUOTE(Svajotoja @ 2005 01 14, 16:44)
Negaliu skaityti cia visko - vos pradedu ir zliumbiu.
Mano mama aptiko nemaza guza krutyje, kita savaite darys mamograma. As jau kraustaus is proto, tuo labiau zinodama, kas labai didele dalimi del to kaltas. Bet cia ne apie tai. Ji yra isitikinusi, kad jai vezys ar auglys ar kas ten, ir viskas bus blogai. Patarkit, kaip jus palaikote savo brangius zmones, ka daryti, kad jie galvotu teigiamiau, juk neigiamos mintys dar labiau pablogina reikala? As jau senai esu supratusi, kad reikia su zmonem buti kuo daugiau kol yra tokia galimybe ir juos dziuginti. Lankausi pas tevelius labai daznai, stengiuosi pradziuginti siurprizais, mazom dovanelem. Bet situo atveju matau, kad to mazai. Kaip jai iteigti, kad viskas gali buti ir bus gerai???
Mano mama aptiko nemaza guza krutyje, kita savaite darys mamograma. As jau kraustaus is proto, tuo labiau zinodama, kas labai didele dalimi del to kaltas. Bet cia ne apie tai. Ji yra isitikinusi, kad jai vezys ar auglys ar kas ten, ir viskas bus blogai. Patarkit, kaip jus palaikote savo brangius zmones, ka daryti, kad jie galvotu teigiamiau, juk neigiamos mintys dar labiau pablogina reikala? As jau senai esu supratusi, kad reikia su zmonem buti kuo daugiau kol yra tokia galimybe ir juos dziuginti. Lankausi pas tevelius labai daznai, stengiuosi pradziuginti siurprizais, mazom dovanelem. Bet situo atveju matau, kad to mazai. Kaip jai iteigti, kad viskas gali buti ir bus gerai???
Atsimenu, kai sužinojau, kad mama serga. Žemė slydo iš po kojų
Aš tiesiog visą laiką buvau šalia mamos. Perėjom kartu ir operaciją, ir švitinimą, ir chemoterapiją. Ir dabar, kai ji kas 3 mėnesius atvažiuoja tikrintis, būnu su ja ligoninėje. Na, mano mama - tikra optimistė. Ir labiau ne aš ją, o ji mane palaikė. Bet kažkada pasakė: man labai svarbu, kad mano artimieji visą laiką buvo ir yra šalia 
Svajotoja, paskaityk kai turesi minutele apie konstruktyvu mastyma. dabar besijaudindama, kad tavo mamai vezys, tu jau siunti neigiama energija. o palaikyti artimuosius pirma ir reikia tikejimu, kad viskas gerai. buvimas salia, palaikymas, meile-svarbiausi dalykai, bet mes turim tiketi sirdimi ir galvoti, kad zmogus pasveiks, jausis geriau, net tada kai medikai sako, kad vilties nera...
Sveikos,na čia gal ir ne į tą temą papuoliau,bet labai noriu su kuom pasišnekėti.
Aš sergu cukralige nuo pat vaikystės.Ligos stažas nemažas.Turiu visas įmanomas diabeto komplikacijas.Šiandien buvau nuvykusi į ligoninės priėmimą nes blogai jaučiausi,man atliko tyrimus ir pasakė,kad mano inkstai atsisako dirbti;reikės dializių.Aš į ligoninę atsisakiau gultis,nes esu vieniša mama,vyras mus paliko,tėvai gyvena toli,čia artimų draugių neturiu.Esu labai pasimetus,labai bijau;juk tai gyvenimo pabaiga-darbo,pomėgių,įprastinio gyvenimo.Gal kas esate susidūrusios su dializuojamais ligoniais,kaip ten pradžia,kaip įdeda šuntą,kiek trunka operacija?Prašau parašykite,man jau liepė susitvarkyti t.y.palikti kam vaiką,kad pažiūrėtų ir kuo skubiau atvykti.Taip norisi,kad viskas kuo greičiau pasibaigtų...
Aš sergu cukralige nuo pat vaikystės.Ligos stažas nemažas.Turiu visas įmanomas diabeto komplikacijas.Šiandien buvau nuvykusi į ligoninės priėmimą nes blogai jaučiausi,man atliko tyrimus ir pasakė,kad mano inkstai atsisako dirbti;reikės dializių.Aš į ligoninę atsisakiau gultis,nes esu vieniša mama,vyras mus paliko,tėvai gyvena toli,čia artimų draugių neturiu.Esu labai pasimetus,labai bijau;juk tai gyvenimo pabaiga-darbo,pomėgių,įprastinio gyvenimo.Gal kas esate susidūrusios su dializuojamais ligoniais,kaip ten pradžia,kaip įdeda šuntą,kiek trunka operacija?Prašau parašykite,man jau liepė susitvarkyti t.y.palikti kam vaiką,kad pažiūrėtų ir kuo skubiau atvykti.Taip norisi,kad viskas kuo greičiau pasibaigtų...
QUOTE(jurave @ 2005 05 31, 21:31)
Sveikos,na čia gal ir ne į tą temą papuoliau,bet labai noriu su kuom pasišnekėti.
Aš sergu cukralige nuo pat vaikystės.Ligos stažas nemažas.Turiu visas įmanomas diabeto komplikacijas.Šiandien buvau nuvykusi į ligoninės priėmimą nes blogai jaučiausi,man atliko tyrimus ir pasakė,kad mano inkstai atsisako dirbti;reikės dializių.Aš į ligoninę atsisakiau gultis,nes esu vieniša mama,vyras mus paliko,tėvai gyvena toli,čia artimų draugių neturiu.Esu labai pasimetus,labai bijau;juk tai gyvenimo pabaiga-darbo,pomėgių,įprastinio gyvenimo.Gal kas esate susidūrusios su dializuojamais ligoniais,kaip ten pradžia,kaip įdeda šuntą,kiek trunka operacija?Prašau parašykite,man jau liepė susitvarkyti t.y.palikti kam vaiką,kad pažiūrėtų ir kuo skubiau atvykti.Taip norisi,kad viskas kuo greičiau pasibaigtų...
Aš sergu cukralige nuo pat vaikystės.Ligos stažas nemažas.Turiu visas įmanomas diabeto komplikacijas.Šiandien buvau nuvykusi į ligoninės priėmimą nes blogai jaučiausi,man atliko tyrimus ir pasakė,kad mano inkstai atsisako dirbti;reikės dializių.Aš į ligoninę atsisakiau gultis,nes esu vieniša mama,vyras mus paliko,tėvai gyvena toli,čia artimų draugių neturiu.Esu labai pasimetus,labai bijau;juk tai gyvenimo pabaiga-darbo,pomėgių,įprastinio gyvenimo.Gal kas esate susidūrusios su dializuojamais ligoniais,kaip ten pradžia,kaip įdeda šuntą,kiek trunka operacija?Prašau parašykite,man jau liepė susitvarkyti t.y.palikti kam vaiką,kad pažiūrėtų ir kuo skubiau atvykti.Taip norisi,kad viskas kuo greičiau pasibaigtų...
man susidurti neteko, bet linkiu Tau STIPRYBES. tikiuosi, kad viska susitvarkysi ir sulauksi pagalbos.Laikykis.
Skaitau skaitau ir jaučiu kaip man pačiai važiuoja stogas..
man buvo 18-ka kai mirė mano tėtis, prostatos vėžys.. niekas man nieko nesakė, iki pat paskutinės akimirkos tikėjau, kad pasveiks, tokį įrašą perskaičiau tik mirimo liudijime..
Per metus sunyko neatpažystamai. Prisimenu kaip nuslinko plaukai, kaip pirmąkart paguldė į ligoninę.. buvau 11-toj klasėj, kaip išrašė iš ligoninės, matyt buvo košmaro pradžia.. tada dar iš vis nieko nesupratau.. po to 12-toj klasėj išleistuvės.. visi su tėvais o mano tėtis namie.. ligos patale.. skausmuose..kenčia.. tų metų vasaros jis net nematė visą pragulėjo lovoj.. ištisom parom skęsdavau ašarose.. buvau jau pirmam kurse, kai mirė.. o taip norėjo gyventi..
negana to iki man gimstant turėjau brolį, jis nuskendo likos dviem dienom iki penktos klasės pradžios.. pažinau tik iš nuotraukų, vieną dieną žiūriu šalia tevo laidotuvių nuotraukų guli dar vienas toks pat albumas atidarau.. ogi ten broliuko laidotuvių nuotraukos, kurių man niekas iki tol nebuvo rodęs.. jose visi mano puseserės ir pusbroliai aplinkui sustoję mažiukai.. dabar jie dideli jau o mano brolio nėra.. jaučiu giliai viduj mane slegia didžiulė depresija.. bet viskas giliai viduje.. žinau kad Dievas išrinko mane gyventi ir todėl privalau būti šiame pasaulyje nors ir nesišypsodama nors ir liūdna užsidariusi savyje, bet vis tiek džiaugiuosi, kad gyvenu
mano tėtis turėjo jaunesnį brolį, o jo brolis sūnų vienmetį su mano broliuku, mano pusbrolį, kai visi giminės susirenka, negaliu aš būti jų tarpe, man iš kart primena, kad mano artimųjų dalis kapuose..
man buvo 18-ka kai mirė mano tėtis, prostatos vėžys.. niekas man nieko nesakė, iki pat paskutinės akimirkos tikėjau, kad pasveiks, tokį įrašą perskaičiau tik mirimo liudijime..
Per metus sunyko neatpažystamai. Prisimenu kaip nuslinko plaukai, kaip pirmąkart paguldė į ligoninę.. buvau 11-toj klasėj, kaip išrašė iš ligoninės, matyt buvo košmaro pradžia.. tada dar iš vis nieko nesupratau.. po to 12-toj klasėj išleistuvės.. visi su tėvais o mano tėtis namie.. ligos patale.. skausmuose..kenčia.. tų metų vasaros jis net nematė visą pragulėjo lovoj.. ištisom parom skęsdavau ašarose.. buvau jau pirmam kurse, kai mirė.. o taip norėjo gyventi..
negana to iki man gimstant turėjau brolį, jis nuskendo likos dviem dienom iki penktos klasės pradžios.. pažinau tik iš nuotraukų, vieną dieną žiūriu šalia tevo laidotuvių nuotraukų guli dar vienas toks pat albumas atidarau.. ogi ten broliuko laidotuvių nuotraukos, kurių man niekas iki tol nebuvo rodęs.. jose visi mano puseserės ir pusbroliai aplinkui sustoję mažiukai.. dabar jie dideli jau o mano brolio nėra.. jaučiu giliai viduj mane slegia didžiulė depresija.. bet viskas giliai viduje.. žinau kad Dievas išrinko mane gyventi ir todėl privalau būti šiame pasaulyje nors ir nesišypsodama nors ir liūdna užsidariusi savyje, bet vis tiek džiaugiuosi, kad gyvenu
mano tėtis turėjo jaunesnį brolį, o jo brolis sūnų vienmetį su mano broliuku, mano pusbrolį, kai visi giminės susirenka, negaliu aš būti jų tarpe, man iš kart primena, kad mano artimųjų dalis kapuose..
[COLOR=red]sveikos,mamyte.as labai norejau su kuo nors pasneketi ir pasidalinti patirtimi.pries 2metus ir mazdaug 3 menesius mire mano diedukas.jis sirgo plauciu veziu.buvo uzkietejas rukalius.plauciu vezys buvo issipletes per visa organizma,net daktarai neskyre gydymo,sake per silpnas ir nebuvo verta.mam sake tokius istartus gydytojo zodzius"pirma karta matome toki zmogu,kurio tiek organu apimta ir jis dar gyvas".mes gyvenome viename name ir vienoje laiptineje,todel ji lankydavau kasdiena.visada pries ieidama pas ji i namus prie duru pasaukdavau,ar atsilieps,nes labai bijodavau nieko neisgirsti jei budavo tylu ir jis miegodavo priejusi prie lovos ziuredavau ar kilnojasi krutine,tada pamaciusi kad jis kvepuoja pajudindavau ir pasnekedavau.dar pries jam gulant "ant patalo" atsimenu viena diena,kai po diagnozes,kurios beje jis pats net nezinojo(mama,mociute ir artimieji sake,kad jam tik augliukas,kuris isgydomas)as sedejau prie jo kai jis ziurejo televizoriu ir jis pasake "kai as pasveiksiu eisiu i garaza,reikia ta ir ta sutaisyti".tada tikrai nesuvaldziau ir pravirkau 
jis pamates ir pradejo verkti,mes apsikabinom ir guodem vienas kita...paskui kai jis guledavo lovoj,net neatsikeldavo i tualeta,kesdavo beprotiskus skausmus.jis net aimanavo is skausmo,kai norejo persiversti ant kitos puses.
viena diena jis pasake mamai "kodel evelina taip garsiai belde i duris".mama gryzus papasakojo man ka jis sake,o as tikrai net nebuvau nuejus pas ji.ir kam man belst jei as turejau rakta?tada mama pasake,ked yra toks posakis(ar kaip cia pavadinti),kad pries mirti zmones girdi beldima,aceit giltine beldziasi.ir po poros dienu mes irs ryto uzejom ir radom ji merdejanti,beveik be samones beveik.as labai verkiau atsisedus ant lovos krasto,o jis man is paskutiniuju vale asaras nuo skruostu.paskui,net sneket negalejo,tik reke kazkokiu balsu ir visas balskesi.budavo pasidaro akys stulpu,o mes(mama,mociute,teta)pradedam purtyt kad atsigautu.gal reikejo leisti ramiai iskeliauti.na ir mire jis...buvo tikrai labai sunku.bet atsigavau,po kiek laiko.kasdien dar ji atsimenu.
siandiena atsitiko tokia nelaime.mano mociute isveze i ligonine,nes svirduliavo i sonus,buvo labai didelis spaudimas(260),visa istinusi.mes buvome ligonineje(vel as,mama ir teta).isveze ja visokiems tyrimams,bet mes su mam veliau isvaziavom,nesulauke rezultatu.paskambinom tetai ir ji pasake,kad mociutei smegenu metostaze(pasakysiu ne gydytoju terminais,tai kai vezys is kazkur issiplete i smegenis).tada dar ja tyre is kur tas vezys galvoje metostazavo.plauciuose nera.vezeme i onkologini(iki tol buvome klinikose),bet sako nera vietu tai atvaziuokite rytoj.mociutei nieko apie liga nesakeme.norejau paklausti,kaip jus savo artimiesiams pranesate apie liga,nes net neisivaizduoju kaip tai pasakyti gal geriau kai nieko nezino?rytoj turetu rasti is kur isplito tas vezys.tikiuosi dar nera beviltiska ir pavyks ji isgydyti.[COLOR=blue]zinokite tokiu zmoniu kaip mano mociute maza.ji tokia gera...ji visus myli.gyvenime negere,neruke.ir kodel tas vezys jai???kodel butent jai???jauciu neiskesiu jei ji uzges.bandau vyt nuo saves visokias mintis,nes jau jauciu kad pradedu grimst i depresija...man tikrai labai negera...
jei budavo tylu ir jis miegodavo priejusi prie lovos ziuredavau ar kilnojasi krutine,tada pamaciusi kad jis kvepuoja pajudindavau ir pasnekedavau.dar pries jam gulant "ant patalo" atsimenu viena diena,kai po diagnozes,kurios beje jis pats net nezinojo(mama,mociute ir artimieji sake,kad jam tik augliukas,kuris isgydomas)as sedejau prie jo kai jis ziurejo televizoriu ir jis pasake "kai as pasveiksiu eisiu i garaza,reikia ta ir ta sutaisyti".tada tikrai nesuvaldziau ir pravirkau jis pamates ir pradejo verkti,mes apsikabinom ir guodem vienas kita...paskui kai jis guledavo lovoj,net neatsikeldavo i tualeta,kesdavo beprotiskus skausmus.jis net aimanavo is skausmo,kai norejo persiversti ant kitos puses.viena diena jis pasake mamai "kodel evelina taip garsiai belde i duris".mama gryzus papasakojo man ka jis sake,o as tikrai net nebuvau nuejus pas ji.ir kam man belst jei as turejau rakta?tada mama pasake,ked yra toks posakis(ar kaip cia pavadinti),kad pries mirti zmones girdi beldima,aceit giltine beldziasi.ir po poros dienu mes irs ryto uzejom ir radom ji merdejanti,beveik be samones beveik.as labai verkiau atsisedus ant lovos krasto,o jis man is paskutiniuju vale asaras nuo skruostu.paskui,net sneket negalejo,tik reke kazkokiu balsu ir visas balskesi.budavo pasidaro akys stulpu,o mes(mama,mociute,teta)pradedam purtyt kad atsigautu.gal reikejo leisti ramiai iskeliauti.na ir mire jis...buvo tikrai labai sunku.bet atsigavau,po kiek laiko.kasdien dar ji atsimenu.
siandiena atsitiko tokia nelaime.mano mociute isveze i ligonine,nes svirduliavo i sonus,buvo labai didelis spaudimas(260),visa istinusi.mes buvome ligonineje(vel as,mama ir teta).isveze ja visokiems tyrimams,bet mes su mam veliau isvaziavom,nesulauke rezultatu.paskambinom tetai ir ji pasake,kad mociutei smegenu metostaze(pasakysiu ne gydytoju terminais,tai kai vezys is kazkur issiplete i smegenis).tada dar ja tyre is kur tas vezys galvoje metostazavo.plauciuose nera.vezeme i onkologini(iki tol buvome klinikose),bet sako nera vietu tai atvaziuokite rytoj.mociutei nieko apie liga nesakeme.norejau paklausti,kaip jus savo artimiesiams pranesate apie liga,nes net neisivaizduoju kaip tai pasakyti
gal geriau kai nieko nezino?rytoj turetu rasti is kur isplito tas vezys.tikiuosi dar nera beviltiska ir pavyks ji isgydyti.[COLOR=blue]zinokite tokiu zmoniu kaip mano mociute maza.ji tokia gera...ji visus myli.gyvenime negere,neruke.ir kodel tas vezys jai???kodel butent jai???jauciu neiskesiu jei ji uzges.bandau vyt nuo saves visokias mintis,nes jau jauciu kad pradedu grimst i depresija...man tikrai labai negera...
Suprantu kaip jautiesi. Mano bobutė mirė nuo krūties vėžio. Man tai buvo nerealus smūgis. Metastazės jau buvo pasiekusios kitus organus. Ji labai greit užgęso kaip žvakelė Atsimenu, nuolat savęs klausinėjau: už ką jai taip? Nes tokių gerų žmonių kaip mano bobutė dar reiktų ir paieškoti. Aš buvau mylimiausia jos anūkė, o ji buvo mylimiausias mano žmogus. Labai gerai sutardavome, aš jos labai ilgiuosi. Bobutė su dieduku palaidoti viename kape Ukmergėje. Aš dažnai ten nuvažiuoju (ir vakar buvau), pamerkiu gėlių, uždegu žvakes. Ir pasikalbu su jais abiem...... Psio, jau verkiu.........
Atsimenu, nuolat savęs klausinėjau: už ką jai taip? Nes tokių gerų žmonių kaip mano bobutė dar reiktų ir paieškoti. Aš buvau mylimiausia jos anūkė, o ji buvo mylimiausias mano žmogus. Labai gerai sutardavome, aš jos labai ilgiuosi. Bobutė su dieduku palaidoti viename kape Ukmergėje. Aš dažnai ten nuvažiuoju (ir vakar buvau), pamerkiu gėlių, uždegu žvakes. Ir pasikalbu su jais abiem...... Psio, jau verkiu.........QUOTE(jurave @ 2005 05 31, 22:31)
Sveikos,na čia gal ir ne į tą temą papuoliau,bet labai noriu su kuom pasišnekėti.
Aš sergu cukralige nuo pat vaikystės.Ligos stažas nemažas.Turiu visas įmanomas diabeto komplikacijas.Šiandien buvau nuvykusi į ligoninės priėmimą nes blogai jaučiausi,man atliko tyrimus ir pasakė,kad mano inkstai atsisako dirbti;reikės dializių.Aš į ligoninę atsisakiau gultis,nes esu vieniša mama,vyras mus paliko,tėvai gyvena toli,čia artimų draugių neturiu.Esu labai pasimetus,labai bijau;juk tai gyvenimo pabaiga-darbo,pomėgių,įprastinio gyvenimo.Gal kas esate susidūrusios su dializuojamais ligoniais,kaip ten pradžia,kaip įdeda šuntą,kiek trunka operacija?Prašau parašykite,man jau liepė susitvarkyti t.y.palikti kam vaiką,kad pažiūrėtų ir kuo skubiau atvykti.Taip norisi,kad viskas kuo greičiau pasibaigtų...
Aš sergu cukralige nuo pat vaikystės.Ligos stažas nemažas.Turiu visas įmanomas diabeto komplikacijas.Šiandien buvau nuvykusi į ligoninės priėmimą nes blogai jaučiausi,man atliko tyrimus ir pasakė,kad mano inkstai atsisako dirbti;reikės dializių.Aš į ligoninę atsisakiau gultis,nes esu vieniša mama,vyras mus paliko,tėvai gyvena toli,čia artimų draugių neturiu.Esu labai pasimetus,labai bijau;juk tai gyvenimo pabaiga-darbo,pomėgių,įprastinio gyvenimo.Gal kas esate susidūrusios su dializuojamais ligoniais,kaip ten pradžia,kaip įdeda šuntą,kiek trunka operacija?Prašau parašykite,man jau liepė susitvarkyti t.y.palikti kam vaiką,kad pažiūrėtų ir kuo skubiau atvykti.Taip norisi,kad viskas kuo greičiau pasibaigtų...
Jurave, iš kokio tu miesto? Gal reiktų kokios pagalbos. Parašyk man až.
QUOTE(jurave @ 2005 05 31, 23:31)
Sveikos,na čia gal ir ne į tą temą papuoliau,bet labai noriu su kuom pasišnekėti.
Aš sergu cukralige nuo pat vaikystės.Ligos stažas nemažas.Turiu visas įmanomas diabeto komplikacijas.Šiandien buvau nuvykusi į ligoninės priėmimą nes blogai jaučiausi,man atliko tyrimus ir pasakė,kad mano inkstai atsisako dirbti;reikės dializių.Aš į ligoninę atsisakiau gultis,nes esu vieniša mama,vyras mus paliko,tėvai gyvena toli,čia artimų draugių neturiu.Esu labai pasimetus,labai bijau;juk tai gyvenimo pabaiga-darbo,pomėgių,įprastinio gyvenimo.Gal kas esate susidūrusios su dializuojamais ligoniais,kaip ten pradžia,kaip įdeda šuntą,kiek trunka operacija?Prašau parašykite,man jau liepė susitvarkyti t.y.palikti kam vaiką,kad pažiūrėtų ir kuo skubiau atvykti.Taip norisi,kad viskas kuo greičiau pasibaigtų...
Aš sergu cukralige nuo pat vaikystės.Ligos stažas nemažas.Turiu visas įmanomas diabeto komplikacijas.Šiandien buvau nuvykusi į ligoninės priėmimą nes blogai jaučiausi,man atliko tyrimus ir pasakė,kad mano inkstai atsisako dirbti;reikės dializių.Aš į ligoninę atsisakiau gultis,nes esu vieniša mama,vyras mus paliko,tėvai gyvena toli,čia artimų draugių neturiu.Esu labai pasimetus,labai bijau;juk tai gyvenimo pabaiga-darbo,pomėgių,įprastinio gyvenimo.Gal kas esate susidūrusios su dializuojamais ligoniais,kaip ten pradžia,kaip įdeda šuntą,kiek trunka operacija?Prašau parašykite,man jau liepė susitvarkyti t.y.palikti kam vaiką,kad pažiūrėtų ir kuo skubiau atvykti.Taip norisi,kad viskas kuo greičiau pasibaigtų...
Man teko būti šeimoje, kurioje gyveno žmogus, sergantis šia ligai ir darantis pastovias dializes, na jis nedirbo, buvo tik namie, dar prieš dializes, gyveno pilnaertį gyenimą, namie visus keturi kampus laikė, važinėdavo iškylauti, į svečius, sūnus vežiodavo į dializės seansus, žinoma, sunku kai esi vienas ir dar su vaikučiu ant rankų...bet reikia išgyventi, po dializės žmgučiui reikia kiek poilsio, o paskui vėl viskas tvakoje, nepamenu tiksliai kiek ji trunka...tiesiog su laiku tai virsta rutina, kaip valytis dantis kas rytą tik ilgiau...bet darytis dializę reikia...paskiau tam žmogui persodino inkstą, tai nuo to laiko pasibaigė ir visos dializės, reikia aišku vaistukus pastoviai vartoti, bet gyventi galima visiškai pilnavertiškai prisilaikant gydytojų nurodyų, todėl nenukabink nosies, būk stipri...yra kaip yra, mes , moterys, juk kovotojos
na sveikos.mano mociutei rado galvoje 5 auglius zidinio dar neaptiko,bet jau siandiena pirma karta svytino galva.jug po tu svytinimu nuslenka plaukai:( tikiuosi ji atsigaus,nes atrodo labai nusilpusi.kalba labai tyliai,sunkiai eina.gal kuri nors zinote ar cia taip jei yra kad pazeistos smegenys ir nebeatsistatys kalba ir vaiksciojimas,ar tai tik vezio simptomas?dar ryt jos gimtadienis.isivaizduoju,kaip sunku kai pergimtadieni guli ligonineje.dar tie kiti pacientai,kurie tikrai dar klaikiau atrodo,aimanuoj,nebepaeina is viso sukelia tikrai neigiamu emociju ir ji gali nebemeginti sveikt pamaciusi,kas buna.na nezinau,bet vilti visgi turiu...
zidinio dar neaptiko,bet jau siandiena pirma karta svytino galva.jug po tu svytinimu nuslenka plaukai:( tikiuosi ji atsigaus,nes atrodo labai nusilpusi.kalba labai tyliai,sunkiai eina.gal kuri nors zinote ar cia taip jei yra kad pazeistos smegenys ir nebeatsistatys kalba ir vaiksciojimas,ar tai tik vezio simptomas?dar ryt jos gimtadienis.isivaizduoju,kaip sunku kai pergimtadieni guli ligonineje.dar tie kiti pacientai,kurie tikrai dar klaikiau atrodo,aimanuoj,nebepaeina is viso sukelia tikrai neigiamu emociju ir ji gali nebemeginti sveikt pamaciusi,kas buna.na nezinau,bet vilti visgi turiu...
