Kai suserga artimas...

#1
Labas, norejau pasidalinti mintimis, kurios jau nuo 2003 vasaros vis mane aplanko sad.gif Mano mamyte vasara savo krutyje uzciuope kazkokiu pakitimus. Gruodzio menesi buvo pasitikrinti pas mamologa. Tyrimai nieko neparode, o sausio pradzioje ja pagulde i ligonine ir ... nupjove kruti. Buvo diagnozuotas II stadijos vezys. Dabar jos laukia tolesnis gydymas. Man tai buvo didelis sokas. Per asaras nieko nemaciau. As esu vienturte ir mama man pati brangiausia (na, speju, mums visiems mama - brangiausias zmogus). Nemoku pasakyti koks tai jausmas. Kazkaip pradedu suprasti, koks vis del to trapus tas musu gyvenimelis. Tik noriu pasidziaugti, kad mama laikosi gerai (tpfu tpfu tpfu). Ir aciu Dievui.
Norejau paklausti, gal kam buvo taip nutike, kaip jus jautetes, kaip nepaluzot???
Atsakyti
#2
Man tokia situacija buvo su tėčiu... jį smegenų vėžys suėdė per 8mėn... jis pakliuvo į ligoninę staiga, o aš tomis pat dienomis pastojau su savo pirmu vaiku... palaidojau tėtį likus 3 savaitėm iki gimdymo... Kas padėjo nepalūžti? tikriausiai tai, kad buvau nėščia... Tiesiog neturėjau teisės palūžti, nes laukiausi... tekdavo prie tėčio budėti ir naktimis, su pilvu ant čiužinuko, ir jį, sunkų vyrą apversti, nes buvo suparalyžuotas pusiau... labai bijojau prarasti savo vaikelį, todėl negalėjau koncentruotis tik vieną dalyką... Ir nors dabar jau mano sūnui 7,5metų-tiek aš neturiu savo tėčio-žiūrėdama į savo miegančius vaikus imu ir apsižliumbiu, pagalvodama, kad kodėl dievas atėmė iš jų tokį puikų senelį? sad.gif
Miau, gyvenimas trapus iš tikro...niekada nežinai kas nutiks rytoj ar už valandos.. kol pats nesusiduri-galvoji, kad mus tai jau tikrai tai aplenks...tik deja... bet niekada nereikia prarasti vilties.... o ir panika, graužimasis nieko nepakeis... tiesiog tenka su tuo susitaikyti ir gyventi toliau...
Atsakyti
#3
PALAIDOJAU TETI PENKTAME NESTUMO MENESI, JAM BUVO GERKLES VEZYS STAIGIAI JIS JI PAGULDE...VISKAS NIEKO NEBERASYSIU NES JAU ZLIUMBIU.
Atsakyti
#4
Turiu ir savo liudnaja istorija apie MAMA sad.gif Manma pranese kad uzciuope guzeli gal 2000 m. vasara, labai verkiau , nors nesu viena, turiu dar du brolius, bet kadangi neseniai buvom palaidoje mamos seseri su tokia pacia liga, tai mane slege... Bet mama nepasidave ir as ja palaikiau viskuo kuo galejau, veziojau i onkologini, priziurejau po operaciju, nupjove kruti. Taip pagalvojau II - I stadija . Paziurejau enciklopedija - mirsta tik 80-90% moteru... Pridave optimizmo. Taip jau atsitiko mano MAMAI , kad palaidojom 2002 rudeni sad.gif .
Ka norejau ta istorija pasakyti...? Tiesiog nesakau , kad mes anksciau buvom tolimos, ne - atvirksciai. Bet kai netenki artimo zmogaus spranti, kad jis buvo dar svarbesnis negu mes visi isivaizdavom.
O patarimas toms kurios susidurs su sia liga, reikia susitaikyti su ta mintim,kad liga yra ir kovoti, kovoti... Juk ne visos istorijos baigiasi liudnai.
Atsakyti
#5
Viespatie kaip sunku apie tai skaityti.As budama nescia su pirmu vaiku palaidojom savo bociuka.Jis mire nuo plauciu vezio.Skaitau ir negaliu patiketi kiek ta liga artimu zmoniu palaidojo.
Atsakyti
#6
Aciu visoms parasiusioms, skaiciau ir zliumbiau. Reikia tiketi, kad viskas bus gerai. As tikiu wink.gif
Atsakyti
#7
Skaitau ir verkti nori. Aš turiu ir tėtį ir mamą, tačiau abu yra II grupės invalidai. Mama jau apie 10 metų serga, o blogiausia kad visi pripažinti negalavimai lėtiniai. Viskas prasidėjo nuo gripo, kuris komplikavosi į neuroinfekciją (smegenų žievės uždegimą). Pries kelis metus antrą kartą operavo skydliaukę. Sustreikavo širdis, prasidėjo kaulų retėjimas, raumenų atrofija ir daug kitų negalavimų. Tėtis jau daugiau kaip 20 metų serga diabetu, kuris pakankamai "išderino" organizmą. Kiek kartų teko matyti jo "komas", kai staiga sumažėja ar padidėja cukrau kiekis. Gerai kad visada būdavo kas nors šalia, nes kitaip nežinia kaip būtų pasibaigę. Gydytojai vieni nuo kitų stumdo, sprendžia ką nors tik pamatę pinigus. Apskritai apie Alytaus (čia mano tėvai gyvena) gydytojus aš patyliu. Juos galima palyginti su ta reklama (tik atvirkščiai): čia kalbama su mano pinigais ne su manimi. Tokia žiauri tikrovė.
Atsakyti
#8
Ir as esu palaidojusi savo mama.Buvo labai sunku.Sededavau naktyje pamiskeje,ziuredavau i dangu ir stengdavausi sulaukti nors kokio zenklo is mamos,is"ten".To atsako taip niekad ir negavau...
Mano mamai ir buvo diagnozuotas vezys.Taciau as manau,tiek kiek jis buvo isplites,mama galejo gyventi dar ilgai ilgai.Mano mama mire nuo depresijos-nusizude.Viskas susidejo i visuma-darbo netektis,veliau liga,artimu mirtys...
Man ji atrode labai stipri-o cia ir buvo mano ir kitu namiskiu klaida.Jau dabar panasias kalbas atpazistu kituose zmonese,kas yra lyg ir pagalbos prasymas.Tuo metu to nesuvokiau,nesuvokiau,kaip jai sunku.
Ka noreciau pasakyti?Stenkites is visu jegu padeti savo artimam zmogui nepaluzti,nepasiduoti,neprarasti vilties,kad po sunkiu dienu tikrai ateis ir geresnes.
Atsakyti
#9
Labai sunku visa tai skaityti sad.gif
O kas del pinigu, tai dazniausiai visur kalba su tavo pinigais , o ne su tavim. Atrodo, kad operacijos, gydymas nieko nekainuoja, taciau, kaip sakoma, kiekvienam zingsny mokek. O gydytojai, patikekit, kokius pinigus is zmoniu nelaimiu "daro".
Atsakyti
#10
QUOTE (miau @ 2004 03 02, 12:51)
Labai sunku visa tai skaityti sad.gif
O kas del pinigu, tai dazniausiai visur kalba su tavo pinigais , o ne su tavim. Atrodo, kad operacijos, gydymas nieko nekainuoja, taciau, kaip sakoma, kiekvienam zingsny mokek. O gydytojai, patikekit, kokius pinigus is zmoniu nelaimiu "daro".

Ka cia ir bepridursi.Skaudu,bet tai tiesa.Bet as vistiek tikiu ,kad ateis sviesesnes dienos.Gyvenimas eina,turim buti stiprios vardan saves ir savo artimuju.Kad ir kaip sunku butu.
Atsakyti
#11
O as turedama 24 metus jau palaidojau ir mama, ir teti. Dar vakar klausiau vyro kaip as tiek galejau istverti. Prisimenu juos kiekviena diena ir labai pasiilgstu. Jau apsiverkiau
Atsakyti
#12
Neverk, nes ir as jau apsizliumbiau sad.gif
Atsakyti