QUOTE(l'eau @ 2009 01 11, 20:53)
o ką tai reiškia?
O ką ,rusiškai nesupranti? 
Stovi statula,ranka pakelta,o vietoj pimpalo,kabo granata
Na,pažodžiui čia verčiau,tai nesurimuota,bet eilėraštukas tai
O ką ,rusiškai nesupranti? Stovi statula,ranka pakelta,o vietoj pimpalo,kabo granata
Na,pažodžiui čia verčiau,tai nesurimuota,bet eilėraštukas tai
O aš apie savo a. a. prosenelę galiu papasakoti. Apie jos nuotykius mūsų giminėje seniai legendos sklando. Man pačiai, deja, jos nebeteko pažinti 
, todėl nežinau, kiek tuose pasakojimuose yra tiesos, o kiek tautosakos... Bet vienas pasakojimas man įstrigęs dar nuo vaikystės.
Sovietiniai laikai. Parduotuvėse eilės didžiausios, kuriose žmonės vos ne pusę gyvenimo prastovėdavo. Tai vat, stovėjo mano prosenelė tokioje eilėje prie mėsos. Žiemos metas, ji, kaip ir kitos moterys, pagal tų laikų madą ilgais paltais apsivilkusios. Žmonių daug, parduotuvėlė maža, spūstis, grūstis... Nu ir susimatojo kažkoks skuduras jai po kojomis. Jinai - moteris ne iš tyliųjų. Paspyrė tą skudurą koja garsiai burbėdama: "Ot bobos šiais laikais, sijonus vidury parduotuvės mėto. Svieto pabaiga...". Toliau sekė diskusija su eilės kaimynais, apie tai kokia žioplumo viršūnė - pamesti vidury baltos dienos sijoną...
Ir vat, grįžta moteriškė namo, patenkinta, mėsos užsipirkusi. Iš karto, tik pro duris įžengusi, pasakoja namiškiams apie šiuolaikinių bobų žioplumą, apie tai kaip nusirito pasaulis, kad jau sijonai vidury parduotuvės voliojasi... ir nusirengia savo ilgą paltą, po kuriuo - nėra sijono 
[/quote]
, todėl nežinau, kiek tuose pasakojimuose yra tiesos, o kiek tautosakos... Bet vienas pasakojimas man įstrigęs dar nuo vaikystės.Sovietiniai laikai. Parduotuvėse eilės didžiausios, kuriose žmonės vos ne pusę gyvenimo prastovėdavo. Tai vat, stovėjo mano prosenelė tokioje eilėje prie mėsos. Žiemos metas, ji, kaip ir kitos moterys, pagal tų laikų madą ilgais paltais apsivilkusios. Žmonių daug, parduotuvėlė maža, spūstis, grūstis... Nu ir susimatojo kažkoks skuduras jai po kojomis. Jinai - moteris ne iš tyliųjų. Paspyrė tą skudurą koja garsiai burbėdama: "Ot bobos šiais laikais, sijonus vidury parduotuvės mėto. Svieto pabaiga...". Toliau sekė diskusija su eilės kaimynais, apie tai kokia žioplumo viršūnė - pamesti vidury baltos dienos sijoną...
Ir vat, grįžta moteriškė namo, patenkinta, mėsos užsipirkusi. Iš karto, tik pro duris įžengusi, pasakoja namiškiams apie šiuolaikinių bobų žioplumą, apie tai kaip nusirito pasaulis, kad jau sijonai vidury parduotuvės voliojasi... ir nusirengia savo ilgą paltą, po kuriuo - nėra sijono
[/quote]
QUOTE(ivy @ 2008 12 21, 19:02)
o kitas nuotykis is serijos "tos durys toooookio svarios".
turejau kazkada tokia mylima kavinuke, i kuria daznai uzeidavau ir mane ten jau kaip ir pazinojo... taigi, viena karta nepataikiau iseit as pro tas duris.(tiksliau, isvaizdavau, kad jos atidarytos
) na ka, visiem visko pasitaiko. 
kitas apsilankymas - as vel pro uzdarytas bandau islekt (cia viskas ta pacia savaite vyksta). jau padavejams smagu, o man darosi siek tiek geda. na, tecias dublis. vel, einu jau lauk, netycia pasisuku, o ten tooooooks zavus vaikinukas i mane ziuri, as, zinoma, visa grazi, visa patenkina, sypsena iki ausu, ziuriu i ji 
ir... taaaaaaip, velgi tos prakeiktos durys! tikriausiai sakyt nebereikia, kad nesirodziau ten gan ilgai... man "atvirkstine" situacija:
Stoviu oazej (kur baseinai ir pirtys) ir niekaip iseit negaliu pro stiklines duris- niekaip atidaryt negaliu -tik su ranka mosuoju- kol supratau, kad ner cia visai jokiu stikliniu duru
beje, ziurinciu i mano pastangas buvo...
QUOTE(Perlen @ 2009 01 11, 21:05)
O ką ,rusiškai nesupranti? aš kaip lietuvė, gyvenanti lietuvoj, be to nieks nemokė
Aš irgi kiemo istoriją papasakosiu. Žodžiu mes kieme visu balsu traukdavom:
Po ch... saulė, Po ch... jūra, Po ch... mėlynas dangus,
Pabučiuokit man į rūrą aš tarybinis žmogus.
Kartą mano tėvas ėjo pro šalį, išgirdo ir sako: vaikai, jei esat lietuviai- tai ir keikitės lietuviškai.
Po ch... saulė, Po ch... jūra, Po ch... mėlynas dangus,
Pabučiuokit man į rūrą aš tarybinis žmogus.
Kartą mano tėvas ėjo pro šalį, išgirdo ir sako: vaikai, jei esat lietuviai- tai ir keikitės lietuviškai.
QUOTE(Florestina @ 2009 01 12, 09:27)
Aš irgi kiemo istoriją papasakosiu. Žodžiu mes kieme visu balsu traukdavom:
Po ch... saulė, Po ch... jūra, Po ch... mėlynas dangus,
Pabučiuokit man į rūrą aš tarybinis žmogus.
Kartą mano tėvas ėjo pro šalį, išgirdo ir sako: vaikai, jei esat lietuviai- tai ir keikitės lietuviškai.
Po ch... saulė, Po ch... jūra, Po ch... mėlynas dangus,
Pabučiuokit man į rūrą aš tarybinis žmogus.
Kartą mano tėvas ėjo pro šalį, išgirdo ir sako: vaikai, jei esat lietuviai- tai ir keikitės lietuviškai.
geras tevas
o nepamokino, kaip keiktis lietuviskai, nes tai nera taip jau lengva?
QUOTE(Mimuke @ 2009 01 10, 15:10)
Ai
tai kad tais laikais visi sijonai buvo vienodi... QUOTE(Agne27K @ 2009 01 10, 23:23)
Na ir as papasakosiu,man gal buvo kokie 3-4m.mamos darbas buvo mieste,o mes gyvenom mazame miestelyje.Taigi,rytas-zmoniu pilnas autobusas,ko gero kursuodavo tik vienas autobusas per valanda tais laikais 
Zodziu,konduktore pasisodino mane salia saves,kalbina ir per langa rodo.Sako"paziurek,kokia grazi karvyte,ka karvyte daro"?O as"sika".Mama,sake kad neturejo kur akiu det po tokio mano pasisakymo.
Zodziu,konduktore pasisodino mane salia saves,kalbina ir per langa rodo.Sako"paziurek,kokia grazi karvyte,ka karvyte daro"?O as"sika".Mama,sake kad neturejo kur akiu det po tokio mano pasisakymo.O ką - teisybę gi pasakei
QUOTE(l'eau @ 2009 01 10, 23:31)
Va šito tai ir aš nesuprantu, bet gal, kai su ilgu paltu, tai nelabai jaučiasi
QUOTE(Alexandra.R. @ 2009 01 12, 10:56)
Ne nepamokino.
Bet po to ta dcainelė iš mūsų kiemo dingo. Šiaip mūsų niekad už keiksmus nebausdavo, nemušdavo, tiesiog pasakydavo, kad tokius žodžius vartoja labai negeri žmonės. 
Kai buvau maža, močiutė nusivedė mane į bažnyčią ir ten atsisėdom prie kažkokios senutes. O aš kad leptelėjau garsiai - "Močiute, šita senė kaip dvokia!" Tai sakė, kad nelabai patogu buvo į akis pažiūrėt tai moteriškei, bet ši situacija man dar ir dabar primenama
Tai sakė, kad nelabai patogu buvo į akis pažiūrėt tai moteriškei, bet ši situacija man dar ir dabar primenama
Aš tai kartas, bendraudama su žmogumi, pagalvoju: "sakyti ar nesakyti"? Beveik visada pasakau. Ir pasigailiu. Štai visai atsitiktinai, per pažįstamų pažįstamus, gavosi,jog su bendrakursiu atsidūrėme vienoje šventėje. Sėdi jis, jo panelė tiesiai priešais mane su draugu. Maloni ta panelė, šypsosi, draugiška... Ir klausiu aš jo (jai šalia sėdint): "tai čia turbūt ta pati panelė, apie kurią visiems taip gražiai kalbėjai?" Iš reakcijos supratau, jog, deja, ne...
Arba: sutinku Maximoje buvusią klasiokę. Kai kartu mokėmės, ji buvo apkūni, grubių manierų, keistai rengdavosi - na, žodžiu, klasės atpirkimo ožys. Mergina akivaizdžiai pasikeitus į gera, matosi, dideles pastangas deda kad palaikytų figūrą (bent jau tą rodė kuklus krepšelio turinys), madingi, skoningi rūbai. Aš: "nunu bet kaip tave smagu matyt po tiek laiko...Kaip dabar prisimenu...Ale visai nepasikeitei, visai tokia kaip mokykloj" Vietoj atsakymo teišgirdau myktelėjimą ir skubų "ate"...
Arba: sutinku Maximoje buvusią klasiokę. Kai kartu mokėmės, ji buvo apkūni, grubių manierų, keistai rengdavosi - na, žodžiu, klasės atpirkimo ožys. Mergina akivaizdžiai pasikeitus į gera, matosi, dideles pastangas deda kad palaikytų figūrą (bent jau tą rodė kuklus krepšelio turinys), madingi, skoningi rūbai. Aš: "nunu bet kaip tave smagu matyt po tiek laiko...Kaip dabar prisimenu...Ale visai nepasikeitei, visai tokia kaip mokykloj"
Vietoj atsakymo teišgirdau myktelėjimą ir skubų "ate"...
QUOTE(l'eau @ 2009 01 10, 23:31)
Mano mamos pazistama i darba be sijono nuejo. Pamirso. Irgi su ilgu paltu buvo
QUOTE(Vetrėja @ 2009 01 11, 22:06)
O aš apie savo a. a. prosenelę galiu papasakoti. Apie jos nuotykius mūsų giminėje seniai legendos sklando. Man pačiai, deja, jos nebeteko pažinti , todėl nežinau, kiek tuose pasakojimuose yra tiesos, o kiek tautosakos... Bet vienas pasakojimas man įstrigęs dar nuo vaikystės.
Sovietiniai laikai. Parduotuvėse eilės didžiausios, kuriose žmonės vos ne pusę gyvenimo prastovėdavo. Tai vat, stovėjo mano prosenelė tokioje eilėje prie mėsos. Žiemos metas, ji, kaip ir kitos moterys, pagal tų laikų madą ilgais paltais apsivilkusios. Žmonių daug, parduotuvėlė maža, spūstis, grūstis... Nu ir susimatojo kažkoks skuduras jai po kojomis. Jinai - moteris ne iš tyliųjų. Paspyrė tą skudurą koja garsiai burbėdama: "Ot bobos šiais laikais, sijonus vidury parduotuvės mėto. Svieto pabaiga...". Toliau sekė diskusija su eilės kaimynais, apie tai kokia žioplumo viršūnė - pamesti vidury baltos dienos sijoną...
Ir vat, grįžta moteriškė namo, patenkinta, mėsos užsipirkusi. Iš karto, tik pro duris įžengusi, pasakoja namiškiams apie šiuolaikinių bobų žioplumą, apie tai kaip nusirito pasaulis, kad jau sijonai vidury parduotuvės voliojasi... ir nusirengia savo ilgą paltą, po kuriuo - nėra sijono
, todėl nežinau, kiek tuose pasakojimuose yra tiesos, o kiek tautosakos... Bet vienas pasakojimas man įstrigęs dar nuo vaikystės.Sovietiniai laikai. Parduotuvėse eilės didžiausios, kuriose žmonės vos ne pusę gyvenimo prastovėdavo. Tai vat, stovėjo mano prosenelė tokioje eilėje prie mėsos. Žiemos metas, ji, kaip ir kitos moterys, pagal tų laikų madą ilgais paltais apsivilkusios. Žmonių daug, parduotuvėlė maža, spūstis, grūstis... Nu ir susimatojo kažkoks skuduras jai po kojomis. Jinai - moteris ne iš tyliųjų. Paspyrė tą skudurą koja garsiai burbėdama: "Ot bobos šiais laikais, sijonus vidury parduotuvės mėto. Svieto pabaiga...". Toliau sekė diskusija su eilės kaimynais, apie tai kokia žioplumo viršūnė - pamesti vidury baltos dienos sijoną...
Ir vat, grįžta moteriškė namo, patenkinta, mėsos užsipirkusi. Iš karto, tik pro duris įžengusi, pasakoja namiškiams apie šiuolaikinių bobų žioplumą, apie tai kaip nusirito pasaulis, kad jau sijonai vidury parduotuvės voliojasi... ir nusirengia savo ilgą paltą, po kuriuo - nėra sijono
Taip zvengiau
