QUOTE(Florestina @ 2008 12 22, 17:14)
Nu jei jau apie žydus pradėjom- tai ir aš papasakosiu.
Kai buvom mažos ir nelabai geros, tėvai mums sakydavo, kad ateis žydas ir mus išsineš sukišęs maišan. Kartą vakare mes nesusitvarkėm žaislų ir tėvas pasakė, kad tuoj ateis žydas, jei to nepadarysim. Ir kaip tyčia, atėjo kaimynas (jis buvo tikrai ne žydas) paprašyti miltų. Kai paskambino į duris, mes su sese kaip pradėjom rėkti: žydas, žydas atėjo. Nu tėvams tai gėda buvo, nes gi laiptinėj tai girdisi. Bet nuo to laiko daugiau mūsų žydu negąsdino, o tą kaimyną visad žydu vadindavo, o ir šiandien jį prisimena tuo vardu.

Dabar mes jau kitur gyvenam.
O aš apie savo a. a. prosenelę galiu papasakoti. Apie jos nuotykius mūsų giminėje seniai legendos sklando. Man pačiai, deja, jos nebeteko pažinti

, todėl nežinau, kiek tuose pasakojimuose yra tiesos, o kiek tautosakos... Bet vienas pasakojimas man įstrigęs dar nuo vaikystės.
Sovietiniai laikai. Parduotuvėse eilės didžiausios, kuriose žmonės vos ne pusę gyvenimo prastovėdavo. Tai vat, stovėjo mano prosenelė tokioje eilėje prie mėsos. Žiemos metas, ji, kaip ir kitos moterys, pagal tų laikų madą ilgais paltais apsivilkusios. Žmonių daug, parduotuvėlė maža, spūstis, grūstis... Nu ir susimatojo kažkoks skuduras jai po kojomis. Jinai - moteris ne iš tyliųjų. Paspyrė tą skudurą koja garsiai burbėdama: "Ot bobos šiais laikais, sijonus vidury parduotuvės mėto. Svieto pabaiga...". Toliau sekė diskusija su eilės kaimynais, apie tai kokia žioplumo viršūnė - pamesti vidury baltos dienos sijoną...
Ir vat, grįžta moteriškė namo, patenkinta, mėsos užsipirkusi. Iš karto, tik pro duris įžengusi, pasakoja namiškiams apie šiuolaikinių bobų žioplumą, apie tai kaip nusirito pasaulis, kad jau sijonai vidury parduotuvės voliojasi... ir nusirengia savo ilgą paltą, po kuriuo - nėra sijono