Prisijuokiau iki ašarų
Papasakosiu ir aš vieną nutikimą.
Mokykla. Tada buvau liktais dešimtokė. Žodžiu vienas klasiokas taip suerzino, kad aš jį po visą mokykla ėmiau vaikytis. Jau matau, kad tuoj tuoj tą nevykėlį pavysiu, tik staiga jis "kerta ant stabdžių" ir sustoja. O aš nieko nesupratus toliau bėgu. Pamatau, kad ant grindų papilta vandens
Puikiausiai supratau, kad tėškimosi ant žemės neišvengsiu
Lyg to dar nebūtų maža, iš už kampo išlenda mano simpatija ir gražiausias mokyklos vaikinas. Sukriokiu, kad pasitrauktų, bet tai padarau per vėlai. Čiumpu jam už pilvo ir mes čiuožiame. Jis dar stovi ant kojų, o aš jau klūpiu ant kelių. Oi, geras buvo vaizdelis. Galiausiai jis užgriūva ant manęs ir nebegali atsikelti, nes iš juoko jam surakino visą kūną.
Tuo pačiu metu pro šalį ėjo grupelė mokytojų. Matematikas dar leptelėjo: "Čia juk mokykla, vaikai. Kaip pareisit namo galėsit glėbesčiuotis."
Kai prisimenu visada juokas ir gėda apima.
P.S. taip jau išėjo, kad tas vaikinas su kuriuo čiuožiau mokyklos kolidorium, dabar yra mano būsimas vyras. Va taip.
Tuomet, kai išmokstame gyventi, būna jau per vėlu. Aragonas