Situacijos, kai nėra kur akių dėti...

šiandien teko matyti situaciją - lipo mergina į troleibusą ir pametė batelį. teko lipti atgal pasiimt

Kitą kartą - irgi graži graži, mandra mandra, nisį užvertusi kaukšėjau aukštakulniais pro vyrų eilę prie Vokietijos ambasados. Kaukšėjau, kol bato kulnas neįlindo į 'mirtiną" tarpą tarp plytelių. Įdomus jausmas, kai staiga ant šaligatvio atsistoji basa koja ir matai iš rankos skrendantį segtuvą su dokumentais, o su juo ir visą savo mandrumą.    Džiaugiausi, kad bent batelis liko sveikas, dokumentai sausi.

man taip kulnas ilindo i kanalizacijos sulinio dangcio skyles tokios buna sonuose, bet taip ilindo, kad galvojau reiks visa dangti namo nestis.... bet nepakeliau, nei is vietos, tampiau tampiau.... istraukiau, ale kulnas sugadintas buvo 

Sekmadienio pavakarę nuėjome su vyru į Norfą nusipirkt maisto. Man atsiskaitinėjant, kasininkė pamatė, kad turiu daug baltų centų. Aš jai visus ir pažėriau. Kasininkė:
- O, kad ryte jūs būtumėt atėjus, mums taip smulkių grąžai trūko.
O mano vyras garsiai:
-Tai, kad mes nuo ryto prie Aušros vartų sėdėjom.
Žvengė visa eilė, o aš išraudau kaip burokas.

Bet tai dar neįrodyta, kad jis ten sliekų ieškojo, gal paskubom sumastė tokį įtikinamą alibi.
Mano istorija .. lyg dar ir nepasakojau. Kadangi viskas buvo daugiau nei prieš desėtką metų dabar jau galiu papasakoti labai neraudonuodama, o tada tai be galo norėjosi po kilimine danga sulįsti 

Žodžiu istorija nutiko darbe.  Turėjom mes du tokius dėdžiokus ekspertus iš Anglijos, kurie beveik metus važinėjo konsultuoti mus kaip susiintegruoti į ES. Nieko tokie dėdžiokai buvo, žurnalų lauktuvių atveždavo, mes už tai juos kavyte pagirdydavom. Taigi sėdim mes vieną kartą kavytę geriam, apie aukštas materijas filosofuojam. Kadangi kabinete nebuvo staliuko aplink kurį susėdus galima būtų kavą gerti, tai visi (du dėdžiokai, aš ir mano bendradarbė) sėdėjom šalia darbinių stalų vieni priešais kitus (čia, kad geriau išeitų įsivaizduoti - ne už stalo, o šalia stalo). Žodžiu sėdim rimtom temom šnekam, aš taip lengvai sūpuojuosi ant kedės ir staiga pajuntu, kad kėdė atgal pasviro per dideliu kampu ir į pradinė padėtį sugrįžti nebeplanuoja .... nu ir ką - krentu aukštielninka ... desperatiškai stveriuosi už ant stalo gulinčio segtuvo (kaip dabar atsimenu tokio didelio ryyyškiai mėlyno), segtuvas gyvatė nesupranta, kad yra paskutinė mano viltis ir krenta iš paskos ... žodžiu po skrydžio, kuris, kaip man atrodė, užtruko amžinybę, aukštielninka nusileidžiu ant žemės, kojomis į viršų ... o ant manęs, kad maža nepasirodytų dar nukrenta didysis segtuvas ..... Turbūt reikėtų dar pridurti, kad buvau pasipuošusi miniaku  . Po to dar gerą pusmetį dėdžiokai negalėjo žiūrėti į mane be šypsenos .... na o aš ką ... irgi pasijuokiau gerai iš savęs (negi dabar depresuosi dėl tokių gyvenimo smulkmenų), bet su supimusi ant kėdžių nuo to laiko griežtai parišau.

O,prisiminiau ir aš - iš mano močiutės sodo kažkas pradėjo vogti kriaušes.Turėjo vieną didelę kriaušę,o kažkas naktį ateina,išrenka kriaušes ir išeina.Tai močiutė sugalvojo budėt - įlindo naktį į šiltnamį,pasitiesė patalynę ant suoliuko ir miega.Na ir ką - girdi,kad kažkas naktį ateina.Tai ji kaip gulėjo į kaldrą susisukus,taip ir šoko iš šiltnamio su ta kaldra apsivyniojus.O ten du vyriokai .Sakė,kai pamatė ją vidurnakty baltai apsigaubusią,bėgo vienas net žviegdamas

vaje.... vos pomidoru nepaspringau