Va ir as parasysiu savo istorija.Cia galima sakyti dar nesenas yvykis.Viena diena su vyru ir suneliu apturejo aktyvia diena-daug keliavome,lankeme draugus,o musu vaikui buvo apie 5 menesius kazkur.Gryzome velai vakare nusikale baisiausiai,sunus alkanas rekia,as sast greitai nusiemu dzinsus su pedkelnemis,pametu kur papuola,ir isoku i pizamines kelnes.pamaitinau vaikeli,uzmikdau...ramu.tik girdziu po poros valandu vaikas rekia,nesuprantu kas darosi,su vyru raminam,ciuciuojam,viska siulom,o jis rekia toliau iki pamelynavimo.mama pasiulo nuvesti i priimamaji vaikuti,tai kol vyras ji renge,as greit nusiemu pizamines kelnes ir i soku i pries tai pamestus dzinsus...jauciu kazkas nepatogu
ale et,gi nera kada krasptytis ir islekiam pro duris.prriimamajam,kol laukiam daktaro (vaikas masinoj spejo uzmikti,bet del visa ko vistiek atvezem kad apziuretu)pastebiu,kaip seseles tik sypt pusia lupu i mane,tai viena tai kita sypt ir tyli.as sakau vyrui:''kokios malonios sesutes,kad ir naktis ,bet vistiek sypsosi"
zodziu vaikui viskas gerai pasake daktaras,nuo patirtu ispudziu vaikiukas sunerimavo,bet nera ko baiminitis.atsisveikinam su daktaru,as,kad dekoju issijuosus,o daktaras tik sypt ismete smaila ir gero kelio palinkejo namo
pareinam namo paguldau vaika,nu gi vel kazkas pajauciu uzpakalyje nepatogu
ir kaipti mama,kad nusijuoks:"varge,vaikeli, kokia cia uogeda tampaisi is uzpakalio islindusia!"
paziuriu,pedkelnes per visa ilgi nutysusios vos ne iki zemes ,besimaudama dzinsus jas prispaudziau uzpakalyje dzinsu juosmeniu
ir tada man dasuto,ko cia tos seseles su daktaru taip maloniais sypsojosi