Saimaa ežero platybėse...

Sveiki visi. Esu prisižadėjusi parengti foto reportažą iš mūsų nuostabios kelionės po Suomijos Saimaa ežerą. Kadangi pažaduku būti nemėgstu, tai bandysiu greit tą reportažą ir pateikti visų besidominčių demesiui
Taigi, būkite pasveikinti visi, kurie kartu su manimi virtualioje erdvėje norite keliauti po nuostabų gamtos kampeli

Įžanga
Dar sausį grįždami iš slidinėjimo Austrijos Alpėse, buvom suplanavę nuvykti į laivų parodą Vokietijoje, Diuseldorfe „Boat Show 2008“. Kadangi jau gerą dešimtmetį domimės buriavimu ir tą darome, tai parodoje vis pasižvalgome į sezono naujienas, laivų įrangą ir kitus smulkesnius ir stambesnius daikčiukus. Paroda gana plati, todėl net dviejose salėse buvo įsikūrę kelionių prekybininkai. Ten pat atsirado vietos ir nuomojantiems laivus įvairiose šalyse. Prieš keletą metų jau bandėme nuomotis jachtą Kroatijoje ir praleidome tikrai labai įspūdingas atostogas. Bėgant pro mano minėtą salę netyčia akis užkliuvo už gana kuklaus mažyčio stendo su vienu vieninteliu vyriškiu. Stendas priklausė suomiams ir siūlė jie laivelių nuomą didžiausiame Suomijoje ir berods ketvirtame pagal dydį Europoje Saima ežere. Tiesiog pasiėmėm brošiūrą iš „nušuoliavom“ toliau žiūrėti savo išsvajotų Hallberg Rassy, Najad ir kitų laivų naujienas...

Nepraėjus nė pusei metų mes jau sėdėjome automobilyje susikrovę visą mantą ir rūkome į... Suomiją. Dar kovą internetu buvo užsakyti du 10 metrų kateriai, surinkti du šaunūs ekipažai ir apie atostogas šiaurėje svajota ir sapnuota net naktimis...

Kelionės statistika:
Kelionės laikas: 2008-06-17 2008-06-26
Trukmė – 8,5 dienos
Maršrutas: Vilnius-Riga-Tallinn-Helsinki-Savonlinna-Helsinki-Tallinn-Riga-Vilnius
Maršrutas po Saimaa ežerą: Varparanta(Saimaan Solmu)-Kuoppio-Varkaus-Savonlinna-Varparanta
Nuvažiuotas atstumas apie 1900 km
Ežere nuplaukta apie 200 jūrmylių (1 jūrmylė lygi 1,852 km)
Laivelis per savaitės plaukiojimą sunaudojo apie 135 ltr dyzelinio kuro
Apie laivelį: 10,4 m ilgio, 3,3 m pločio, 1 m grimzlės plastikinis mediniu antstatu Norpa10TK markės būtent šiam ežerui skirtas 2007 metais pagamintas kateris ALLI su 55 aj dyzeliniu motoru
Ekipažas: Jolita, Jurgita, Julius, Marius ir Tomas (4 suaugę ir vienas padykęs ne pilnų 5 metų berniūkštis)
Kelionės kaina: apie 2500 Lt suaugusiam žmogui.
Laivelio nuoma su valtele (dinghy) ir valymu 1600 e, kuras laiveliui 150 e, maistas apie 1000 Lt visiems, keltas Tallin-Helsinki-Tallinn 960 Lt visiems, nakvynė Tallinn – 58 e visiems, kuras automobiliui apie 600 Lt (neskaitant bako, pilto Lietuvoje)

Štai mūsų laivelis


Pirmoji diena – birželio 17
Kai kuriems iš mūsų ekipažo narių tai buvo darbo diena, kai kurie jau atostogavo, todėl turėjo laiko pasiruošti būsimai kelionei. Antrojo laivo ekipažo dalis pajudėjo iš Palangos ir su jais susitikome tik Estijoje.
Kadangi pirmos dienos tikslas – Tallinn esantis Reval Inn viešbutis, tai pajudėjome iš Vilniaus apie 14 val. Autobusiukas VW Multivan buvo prikrautas atsakančiai. Be sunkiai sveriančio alaus skardinių, sulčių ir mineralinių gale patalpinome savo turimą Merkury varikliuką, kad žvejai turėtų su kuo plaukioti žvejoti, nes paslaugusis Saimaan Solmu vyrukas perspėjo, kad variklių turimoms mažoms valtelėms neturi... Tik irklai...
Latviją pasekme be problemu, tik kaip visada stabdė muitininkai. Gal nieko keista – busiuko galas gerokai pasėdęs. Klausimas jiems kilo vienas – važiuojat į Suomiją dirbti ar ilsėtis... Įdomu, kiek žmonių į Suomiją dirbti važiuoja su naujutėlaičiais automobiliais?.. Kitas klausimas dar geresnis – o tai važiuojat du tokie vyrai, o degtines turit tik 3 litrus?.. Nu ir ką jiems atsakyt – rėkiu iš priekio, kad turim ir alaus dar, ir vyno... Pasieniečiai nusijuokė ir palinkėjo gero kelio...
Estijos pasienyje jau nebesutikome nieko. Na ir ačiū Dievui.
Tallinn pasiekėme apie 9 valandą vakare. Mūsų draugai jau prie gerą valandą buvo vietoje, todėl nors ir lietui krapnojant dar spėjo pažiūrėti senamiestį.
Smagu, kad nereikia atsukinėti jokių laikrodžių – laikas tas pats. Viešbutį radome nesunkiai ir tikrai labai apsidžiaugėme jo kokybės ir kainos santykiu. Landžiodama po internetą Lietuvoje aptikau Reval puslapiuką, kur dvivietį galima rezervuoti už 29 eurus porai be pusryčių (vaikas nieko nekainuoja). Tą patį galima gauti ir už 19 eurų, bet mes pavėlavom... Jei kam įdomu http://www.revalinn.com/78871 šiame puslapiukyje galima on line rezervuoti tikrai nebrangią nakvynę Sadama 1 Reval Inn.
Keletas įdomių faktų Talinn – alkoholio parduotuvėse galima nusipirkti tik iki 20 val vakaro. Toks miesto mero potvarkis. Pavalgyt po 22 val vakare galima tik senamiestyje kavinėse ar restoranuose. Prekybos centrų užkandinės užsidaro gana anksti.
Mes vakare spėjom įsmukti į vietinį prekybos centriuką ir nusipirkti keptą vištą, kurią paskui su malonumu sudorojom viešbučio kambaryje – kavinėms laiko nebeturėjome, nes pačio viešbučio kavinė dirba iki 22 valandos, bet jau 21:30 virtuvė nebedirba, o senamiestis nors visai šalia, bet neviliojo. Lijo... Ryt keltis anksti... Višta buvo labai skani...

Antroji diena – birželio 18
Ji prasidėjo neįprastai anksti. 7:30 Tallink keltas jau išplaukė. Mūsų viešbutukas buvo visai netoli D terminalo, todėl ji pasiekėm dar net dorai neatsibudę... Check in prasideda valanda iki išplaukimo ir tęsiasi vos ne iki paskutinės minutės. Bilietus buvome rezervavę per Krantas Travel. Keltas gražus, neperseniausias Seacat. Plaukėme 2 valandas. Radome visai neblogą kampą vaikams su multikais, keletą kavinių, parduotuvių. Kainos nemažos – Toscana užkandinėje pusryčiai žmogui kainuoja 15 eurų. Savitarnoje dviese pavalgėm už 17 eurų, bet maistas sakyčiau labai net pusėtinas...
Na bet palikim tą keltą ramybėje – jame mes praleidom tik 2 valandas, todėl tai tik trumpa kelionės dalis.
Helsinki pasitiko mus niūrokas – juodi lietaus debesys slinko dangumi grasindami kartas nuo karto krintančiu lietumi.


Čia prie mūsų prisijungė kito ekipažo paskutiniai dalyviai – iš vakaro atskirdę draugai iš Airijos. Nuotaika puiki, nors danguje ir pekla
Dar kelte pasinaudoję nemokamu belaidžiu internetu peržiūrėjome orų prognozes. Saulė maišėsi su lietučiu, bet šiauriau Helsinki lietus turėjo baigtis...
Ilgai negaišom – šiaip ne taip sutalpinę visus „čiumodanus“ išriedėjom iš miesto Savonlinna link. Mūsų laukė 350 km kelias iki jos. Pirmus 100 km važiavome magistrale, paskui ji baigėsi, bet keliai geros kokybės, eismas vidury darbo dienos nebuvo labai intensyvus, todėl jau 14 val. pasiekėm savo kelionės tikslą. Suradę prekybos centrą nubėgome nusipirkti kelių jogurtų, kurių nepaėmėm iš Lietuvos ir, aišku, suomiškų kvapų saunoms. Viską radom, visko gavom, todėl pirmąjį ekipažą palydėję į laivelio nuomos vietą pačiame Savonlinna miestelyje http://www.saimaacha...i/e_frames.html, skubėjom link savosios Varparanta dar apie 20 km šiauriau.
Pagal nurodytą adresą radome ne laivus, o... gyvenamąjį namą. Mergaitės, ravėjusios daržus, nors sunkiai, bet paaiškino, kad vyrukas neužilgo bus prie laivų, kuriuos galime rasti tiesiog pasukę priešinga kryptimi nuo kelio. Taip ir padarėm. Ir štai mes ant ežero kranto Mūsų laivelis jau buvo paruoštas. Jei kam įdomu, mes nuomavomės štai tokiu adresu http://www.yachtcharter.fi/
Vyrukas Jouko labai gerai kalba vokiškai. Angliškai kur kas prasčiau, bet didelių sunkumų neiškilo. Laivas be priekaištų – labai tvarkingas, su navigacine įranga, racija, echolotu. Apie indus, virykles ir be priekaištų veikiantį šaldytuvą net nekalbu. Taip pat buvo pagalvės ir antklodė. Baltą patalynę gali vežtis savo, gali nuomotis. Prašėme mes dar mažos valtelės, žvejybos licencijos ir viską gavome. Pridėjo dar vieną dujų balioną, nes senasis buvo besibaigiantis, pilną 200 l talpos kuro baką. Viskas liuks.

Truputėlį nukrypsiu nuo temos ir keletą žodžių noriu parašyti apie laivų nuomos principą ir reikalingas žinias Suomijoje.

Ne į temą
Saimaa ežeras tikrai labai puiki ir nuostabi vieta praleisti laukines, nuo civilizacijos atitrūkusias atostogas. Mūsų nuomoti laivai pilni komforto – turėjome savo dušą su karštu vandeniu, mini virtuvę, tualetą ir net sauną laive...
Tokia buvo musu virtuvė


Yra tik vienas bet... kaip jau minėjau, mes patys jau apie 10 metų buriuojame ir Lietuvoje turime savo laivą. Turime ir reikalingas licencijas valdyti tiek burinį, tiek ir motorinį laivą, turime ir patirties. Nuomojantis laivus kitose šalyse prašo tų licencijų. Suomiams to nereikia. Tik nereikia labai apsidžiaugti iš anksto, nes navigavimas Saimaa ežere nėra paprastas. Ten reikalinga turėti ne popierius, o tokio tipo patirties. Reikia turėti supratimą apie navigacinius ženklus, plaukiojimo taisykles, nes ežere pilna laivų, pilna įvairiausių ženklų (ne tik žalia ir raudona, bet ir vakariniai-rytiniai-pietiniai-šiauriniai ženklai, kurie bent jau man rodos yra sudėtingesni).
Taip atrodo siauras praėjimas, kur laivas turi įsitekti tarp raudonos ir žalios bojos


Taip atrodo vedlinė



Švyturys - taip pat navigacinis ženklas


O va su tooookais monstrais teko prasilenkinėti


Ten taip pat pilna povandeninių uolų, siaurų praėjimų ir t.t.
Tokių uolų abstu visur - ir šalia krantų, ir viduryje ežero


Aišku, elektroninėje navigacijos programoje visa tai yra pažymėta, bet... reikia mokėti skaityti, negali tiesiog gurkšnoti alutį ir į nieką nekreipti dėmesio, nes tokį plastikinį laivelį net besišvartuojant labai nesunkiai gali apgadinti, o ten jau prasidės įvairūs nemalonumai...
Taip atrodo šturmano stals su navigacija


Elektronines navigacines priemones nebūtinai jums duos. Mūsų laivelis turėjo viską – ir elektronines, ir popierines „kortas“. Kito ekipažo laivelis neturėjo elektronikos – ją galima buvo išsinuomoti už papildomus 25 eurus. Racijos taip pat nebuvo...
Mes buvome prisidėję visokių smulkmenų, kurių gali prireikti laive, bet didžiosios daugumos nereikėjo – mūsų laivas turėjo pakankamai kibirų, skalbinių segtukų, švartovų, kransų, virvių ir visokio kitokio laivams būdingo „gėrio“.

Taigi, grįžtam prie atostogų
Susiboginom visą savo mantą į laivą ir per porą valandų susitvarkėm, pavalgėm. Mūsų kolegoms reikėjo iki mūsų atplaukti, todėl ramiai išėję iš gimtojo uosto susitikom ir jau visa chebra patraukėm į Jouko rekomenduotą stovyklavietę Linnansari nacionaliniame parke.
Mus pasitiko stendas, kurių radome absčiai.


Taip ir atėjo pirmasis vakaras Suomijos ežerų krašte.
Tiesa, nepaminėjau, kad 100 km už Helsinki saulė jau kyščiojo savo spindulius iš už debesų, o kol pasiekėm Savonlinna – visai išsigiedrijo. Puiki pradžia
Pirmam vakarui visi gardžiavosi lietuviškais šašlykais, keptais nuostabiai įrengtose suomiškose stovyklavietėse (tuo neatsidžiaugėm visą ten praleistą laiką).
Tokios malkavietės ten įprastos. Prie ju visada gali rasti pjūklą ir kirvį.

Malonumas tokioje laužavietėje kepti


Laukėm nakties, bet ji taip ir neatėjo...



Papildyta:
Trečioji diena – birželio 19
Ryte pažadino saulė. Papusryčiavę plaukėme tolyn. Abiejuose laivuose buvo po navigatorių, todėl jie abu vis aptardavo kitos dienos maršrutą, o mes jau tik klusniai vykdėme nurodymus...
Buvome užsukę į pačią Linnansari salą su stendais, superiniu kempingu, kuriame gali pasikasti sliekų aptvertame garde, gerai įrengtais takais norintiem paklajoti po salą








Žvejai išsitraukė meškeres ir bemat pagavo kelis žuveliokus
Daug čia pasakoti kaip ir nėra ką. Čia už save kalba vaizdai.







Priplaukėme šliuzus, kurie ten valdomi automatika – tiesiog patraukus virvelę.
Vakare nakvojom vienoje iš laukinių stovyklaviečių, kūrėme laivo pirtį pas savo kolegas.

Ketvirtoji diena – birželio 20

Plaukėme toliau...
Stojome puikioje vietoje pietauti, apžiūrėjome seną sodybą.
Stovyklavietė


Stovyklavietėje radome net puodą


Parašėme atsiliepimą ir linkėjimus iš Lietuvos prie infostendo tam skirtame sąsiuvinyje


Aplankėme seną sodybą, kurioje niekas nebegyvena. Radome tvarkingai sutavrkytą namą, kurio vienas stiklas buvo išimtas tam, kad turistai galėtų apžiūrėti suomių buitį iš arti


Pavyko rasti ir seną sauną


Nuostabi lagūna


Švartavomės tiesiai prie kranto


Klajodami po salą radome labai gražų beržyną



Papildyta:
Dar šliuzas ir turėjome pasiekti Kuopio miestuką, bet nebuvo norinčių į civilizaciją, todėl vėl likome nakvoti laukinėje gamtoje.
Keletas žodžių apie šliuzą. Jo valdymas yra automatinis. Priplauki prie platformos su šniuriuku ir patempi jį.


Šliuzas atsiveria ir plauki į vidų, kur gaudai nuleistus lynus ir stumi laivelį nuo sienų, kad neapibrozdintum šonų


Vartai atsidaro tada, kai vandens lygiai šliuze ir išorėje susivienodina.


Toliau į ežero platybes


O vienas šliuzas kelyje pasitaikė su pakeliamu tiltu.


Šį kart nakvojome labai laukinėje gamtoje, nes savaitgalis parodė savo trūkumus – visos stovyklavietės su laužavietėm ir tualetais buvo užimtos. Teko gerokai pasukti galvą dėl nakvynės prisirišus prie pakrantės medžių... Bet užtat žuvyčių pagavome į valias
Štai taip prie krūmų prisirišę naktį mūsų laiveliai neatrodė vieniši - suomio jachta kazkur uz mūsų

Penktoji diena – birželio 21

Suomijoje tai buvo Joninių savaitgalis. Žmonių tikrai gerokai padaugėjo – su laivais laiveliai, valtim valtelėm... Mums labai pasisekė, kad radome laisvų vietų Kaupassari stovyklavietėje, kur teko laimė pasinaudoti sauna ant kranto.


Žinoma, ten jau radom vieną jauną suomių porelę su burine jachtuke ir pensininkų suomių porelę su kateriu. Pensininkas tuoj ėmė aiškint kur čia mums antrąjį laivą rišti... Kažkoks nemandagus pasirodė, surūgęs... Mūsų vis tiek 10 žmonių per 2 laivus gaunasi su dviem vaikėzais. Triukšmas ir šurmulys neišvengiamas... Jaunoji porelė po kurio laiko dingo, o senoji – po saunos jau buvo susiruošus irgi plaukti, mat vienas mūsų berniukas neatsargiai pasiskelbė, kad mes esam ne iš Rusijos, o tik šalia rusų gyvenantys lietuviai... Suomis gi tuoj pat nesuprato, kur ta Lietuva, o mus priskyrė rusams... Mes, aišku, keiksnojo mūsų draugelį dėl tokių nesąmonių, o paskui kažkaip susidraugavom su tais pensininkais. Pasiūlėm jiems Švyturio alaus po saunos, kalba užsimezgė ir tuoj jau sėdėjom kartu prie laužo ir „baikinom“. Jis net lengviau rodės atsikvėpė išsiaiškinęs, kad mes nuo rusu visgi skiriamės ir nepanašūs į juos... Taigi, laimėjo tautų draugystė Ir laiveliai mūsų taip ir nakvojo tryse


Žinoma, tikra sauna mus labai sužavėjo...
Mano mažasis taip įsidrąsino lįsti į vandenį po saunos, kad slydo ant šlapio akmens ir iš išgąsčio „nusitarkavo nagučius...
Na, bet nieko ten baisaus... Suomių Jonines sutikome prie laužo – kas su kokteiliu rankoje, kas su meškere, o kas su tinklais, kuriuos ir pastatėme... Pasirodo, ten tai legalu ir galima...


Štai kaip atrodo suomiškas lauko tuoletas

Šeštoji diena – birželio 22

Atėjo sekmadienis. Mes niekur neskubėjom... Suomiai iš ryto išplaukė, o mes kol išsikrapštėm, atėjo pietūs. Mūsų laukė dar šliuzas žemyn. Šitas pasitaikė didelis – leido net 5 metrus žemyn. Vaizdelis superinis - taip atrodė šliuzo siena.


Vėl plaukėm, vėl gėrėjomės tais vaizdais. Diena buvo puiki


Tik žvejai mūsų buvo sunerimę – kuojų, karšiukų pagavo, o va išsvajotos lydekos kaip nėr, taip nėr.


Vakare stojom prie nedidelės salelės. Rišomės prie medžių, nes iš kitos pusės ji jau buvo užimta suomių laivo. Nenorėjom vėl ten jų kraupint su savo šūkčiojimais ir vaikų klegesiu, todėl pasilikome atokiau. Net abiejų laivų šalia vienas kito neturėjom kur rišt – palikom vieną paskui kitą.




Bet čia jau atsigavo žvejai. Tomas yra visai ne žvejys, bet laimė ištraukti pirmąją ir didžiausią lydeką atiteko jam


Aš irgi karšioka išlupau pusėtiną. Prisižvejojom iki soties. Pažiūrėjom galingų laivų plaukiojimą po naktini Saimaa ežerą... Smagu

Septintoji diena – birželio 23

Tądien plaukėme iki Savonlinna. Norėjome antradienį apžiūrėti pilį Olavinlinnaan. Taigi, vėl suradome tylų ir gražų kampelį su oficialios stovyklavietės ženkliuku.




Ten buvo trumpam apsistojęs kateriukas – suomių šeimynėlė. Jie taip pat pasirodė niūroki, nenorintys bendrauti... Taip jiems ir reikia. Išsineždino gan greitai, o paskui atplaukė burinė jachta su vienu pensininku. Va su juo tai pakalbėjom Super žmogus. Pasirodo, jis beesąs muzikos docentas. Išmaišęs pusę pasaulio ne tik su jachta, bet ir su dviračiais. Prieš kelias savaites grįžęs iš kelionės ant dviejų ratų po Estiją. Domino jį ir Lietuva. Savaime suprantama, kad ir mes pasidomėjome kai kuriais Suomijos ypatumais. Jis su mielu noru mums viską paaiškino.
Tik to tikrai komunikabilaus suomio dėka sužinojome, kad visą savaitę gyvenome ruoniukais pažymėtose stovyklavietėse, kurias tvarko speciali tarnyba. Metinis mokestis viso labo tik 20 euru už visus tuos patogumus, kurie randami stovyklavietėse. Nuomotiems laivams tą mokestį moka nuomotojai. Pirtelė, kurią radome Joninių vakarą, pasirodo, buvo privati, tik atiduota visuomeniniam naudojimuisi. Tuoj imam klausti, kaip reikalai su ruoniais – ar jų yra Saimaa ežere. Suomis patvirtina, bet sako, ji pamatyti – didelė laimė. Likę jų labai mažai...
Taigi, pavaišiname jį vietoje sugautomis kuojomis ir išsiskyrėme likę daug geresnės nuomonės apie suomių temperamentą.
Stovyklavietė vėl buvo superinė


Dar vienas lydekiokas - šitas jau mažesnis

Aštuntoji diena – birželio 24

Šios dienos tikslas – Savonlinna miestelyje esanti pilis Olavinlinnaa. Kam įdomu - jų puslapiukas http://snor.joensuu....ish_history.htm. Įėjimo kainos neišgąsdino – po Prancūzijos pilių kainų ši pasirodė netgi juokinga. Visi 5 eurai suaugusiam. Vaikučiai – nemokamai leidžiami.
Vienų po pilį vaikščioti neleidžia. Reikia laukti vadovo. Ekskursijos vyksta periodiškai - teko lukters 15 minučių. Galima rinktis suomių, anglų arba vokiečių kalbas. Gidė tikrai labai šauni. Papasakojo visą istoriją. Paliko didelį įspūdį ir pati pilis. Ekskursija truko apie 45 minutes.














Po tikrai gražių ir malonių įspūdžių mūsų ekipažams teko išsiskirti, mat ryt iš ryto jau turime priduoti laivelius ir 17 valandą spėti į keltą Helsinkyje. Taigi, atsisveikinus užpuolė „lagaminų dėjimosi“ nuotaikos. Liūdna palikti tokią nuostabią šalį, bet ką darysi. Atostogoms juk reikia kažkada baigtis.
Pasiekę savo gimtąjį uostą susitvarkėm daiktus ir dar karteli užmetėm meškeres. Kad pradėjo kibti karšiai... Na ir pritraukėm jų gal 5.


Papildyta:
Devintoji diena – birželio 25

Ryte 9:30 sulaukėme Jouko, pridavėme savo laivelį. Nieko jis nežiūrėjo, niekas nenėrė dugno tikrinti. Tiesiog pasitikėjo mumis. Atsiskaitėme su juo ir išrūkome į sostinę.
Po gerų trejeto valandų jau vaikščiojome (tiksliau geru tempu bėgute risnojom) Helsinki gatvėmis. Iki kelto buvo likusi 1 valanda. Kaip sakoma – paskutinis pasispardymas.








Nusipirkome šaunių lauktuvių – natūraliame elnio rage įmontuotą alaus butelių atidarytuvą, suomišką peilį – vadinamą finką arba pukko, magnetukų, marškinėlių ir kitokių niekų.
Į keltą spėjome, o jame jau radome ir savo antrąjį ekipažą, kuris spėjo atsisveikinti su vienu savo nariu – Laimis išskrido į Airiją. Paaiškėjo, kad mūsų antrojo ekipažo laivelį tikrino daug griežčiau negu mūsų – naras nėrė žiūrėti dugno, o ir viduje visi daiktai buvo perkratyti. Na, bet juk jie nieko nepagadino, taigi – visi liko patenkinti.
2,5 val ir mes jau Tallin. Ilga kelionė ir maždaug apie 2 valandą nakties pagaliau atrakimoe savo namų duris. Pavargę, bet laimingi griuvome miegoti

Ačiū visiems, kas domėjotės tikrai nuostabia mūsų kelione

aciu uz nuostabu fotoreportaza labai grazios foto norejau paklausti, gal yra teke plaukti Prancuzijoje upemis?

Ačiukas visiems už pagyras

Del Prancūzijos upių - žinom apie tokią galimybę, netgi info kažkiek turime ir manau ateis laikas kada nors ir toms vietoms. Juk ten irgi labai gražu Gal tik civilizacijos kiek daugokai palyginus su Suomija...
Pernai metais su savo laivu plaukėme Gote kanalu Švedijoje. Taip pat daug įspūdžių ir įsivaizduoju, kad plaukimas Prancūzijoje turėtų daugiau priminti pernai metų plaukimą.

Šaltmėte, būtinai nors trumpam nulėk į Savonlinna. Pilis ne kiek pati graži, kiek įdomus jos pristatymas ir platus paaiškinimas. Tas turbūt labiausiai ir sužavėjo Pats miestukas toks kurortinis, nėra didelis, nors turbūt Suomijoje didelių miestukų nėr ko tiketis