už straipsnelį. Dešimt dievo įsakymo kiekvienas gali traktuoti vienaip ar kitaip. Pvz., man visada atrodė, kad "nežudyk", tai reiškia ko nors tikrąją prasme, o ne žodžiu, nenužudyti 
Pasilengvinus esu šią traktuotę (o ir dauguma paprastų žmogelių taip pat šį įsakymą suvokia). Kitaip atgailaučiau ir atgailaučiau.... o dabar atrodo kasdieninės nuodėmės (nepiktybiškos) ir tiek... Nors aišku kiekviena tikriausiai norėtume būti angelais be sparnų 
Labai patiko mamos gitanos išdėstyta tukimo teorija. Dabar radau priežastį, kodėl storėju
Kuo daugiau stengiuosi atsiriboti nuo kasdienybės, tuo labiau ji mane į dugną stumia. Jau pradėjau abejot savo jėgom su tom kesdieninėm problemom susidoroti. Balta jau seniai matau, tai kodėl aplink dar labiau viskas juodėja? 
Ech, tas žmogaus ribotumas. Negaliu susitaikyti su mintimi, kad pusė blogai pragyvento gyvenimo man suteiks šansą vieną dieną pabūti laimingai (kažkoks drugelio efektas ne daugiau). 
QUOTE(mamagitana @ 2005 06 21, 16:08)
Siūlau paimt tai, kas duodama, tarkim tuos pačius dešimt įsakymų, ir savo gyvenimo tikslu paverst maksimalų vadovavimąsi jais. Tai ir bus kiekvienos mūsų asmeninis stebuklas. Įsivaizduojat, koks būtų pasaulis, jei tų stebuklų būtų daug?
tai gali būti tik priemonė, bet ne tikslas...
QUOTE(wild @ 2005 06 21, 12:50)
nors... kas yra pralaimėjimas? tai, ką žmogiškam lygmeny suvokiam kaip "pralaimėjimą", kitokioj atskaitos sistemoj galbūt bus kaip tik pakilimas aukštyn.
Sakykim, patyriau šiam gyvenime (automatiškai priimam teoriją, kad žmogaus siela turi daug gyvenimų) tam tikrą neigiamą patirtį - kaip ir pralaimėjau? Bet tos patirties dėka atradau Dievą, atsigręžiau į dvasinius dalykus - laimėjau...!
Sakykim, patyriau šiam gyvenime (automatiškai priimam teoriją, kad žmogaus siela turi daug gyvenimų) tam tikrą neigiamą patirtį - kaip ir pralaimėjau? Bet tos patirties dėka atradau Dievą, atsigręžiau į dvasinius dalykus - laimėjau...!
o kartais norisi tik paprastos ir kasdieniškos žmogiškos laimės... ir prisimenent Maslow (?) poreikių piramidę - nelabai visi dvasingumai ir tikėjimai suveikia, kai skauda sielą....
Azalija, kokius siūlytum tikslus?
...o dėl žmogiškosios laimės - taip.... išsakytoj minty akcentavau "kitą atskaitos sistemą". Į ją pereiti sunku, kartais atrodo neįmanoma. Sunkiausia ištvert ne pačią operaciją (tuo metu iš tiesų gyveni tarsi be sąmonės, lyg apimtas narkozės), bet būtent pooperacinį perioda, kai tarsi iš naujo mokaisi vaikščioti, valgyt, - elementariausių dalykų. O nuo kiekvieno naujo žingsnio temsta akyse nuo skausmo.
QUOTE(wild @ 2005 06 23, 11:04)
prasmingus.. nes viskas taip beprasmiška ir tuščia.. nepykit kad atrodau tokia bambeklė... tiesiog liūdnos metinės...
QUOTE(Azalija @ 2005 06 23, 10:25)
prasmingus..
tai aišku, kad prasmingus...o kokie tie prasmingi?
kiek suprantu, azalijos atveju prasmingas tikslas yra tik vienas -mylėti ir būt mylimai. Problema ta, kad ta meilė yra siejama su vieninteliu objektu. reiškia, kad iš esmės tai ne meilė ir ne jos troškimas, o kiek kitas jausmas- noras turėti. Matyt, noras buvo toks didelis, kad sulaukei išbandymo- tai, ką labiausiai vertinai , buvo atimta. tam, kad suprastum, jog tai ne tavo. Negali turėt visam laikui, negali prisirišt taip, kad praradus prarastum save. Galima, žinoma, interpretuot situaciją buitiškiau, bet vis tik būčiau linkus įžiūrėt perspėjimą ir pamoką. Manau, tas pats galioja ir begeliniam prisirišimui prie vaikų, tėvų, sveikatos, grožio, turto, padėties... Žodžiu, negali savas "aš" ištirpt kitame objekte. Kiekvienas praradimas turi primint tave pačią, nes, ko gero, gyvenimo tikslas ( o tu apie jį klausi) yra suvokti, kas tu , kam tu, kiek tu gali ir kaip gyvensi. Visi atskaitos taškai tavy. Negerai, jei tavo gyvenimo džiaugsmas priklauso tik nuo išorinių įtakų.
suprantat tų tikslų - prasmių gali būti n+k... tik jie vieni - ranka pasiekiami ir realizuojasi kaip ir savaime (darbai, namai, bičiuliai) ir yra sritys, kur nei pasiekiamumu, nei realizacija net nekvepia... kuris aktualesnis tampa? kur nereikia jokių pastangų, ar ten, kur ir pastangos (bevaisės) ir svajonės, ir galų gale arčiausia širdies?
o gyvenimo džiaugsmas...
kol kas tik bandau ropštis iš depresijos...
p.s. jausmai nėra tas dalykas, kuris gali "amžinai pririšti" žmogų... tai nėra noras turėti... ( iš viso - įmanoma žmogų "turėti?")
o gyvenimo džiaugsmas...
kol kas tik bandau ropštis iš depresijos...p.s. jausmai nėra tas dalykas, kuris gali "amžinai pririšti" žmogų... tai nėra noras turėti... ( iš viso - įmanoma žmogų "turėti?")
QUOTE(Azalija @ 2005 06 23, 15:20)
suprantat tų tikslų - prasmių gali būti n+k... tik jie vieni - ranka pasiekiami ir realizuojasi kaip ir savaime (darbai, namai, bičiuliai) ir yra sritys, kur nei pasiekiamumu, nei realizacija net nekvepia... kuris aktualesnis tampa? kur nereikia jokių pastangų, ar ten, kur ir pastangos (bevaisės) ir svajonės, ir galų gale arčiausia širdies?
o gyvenimo džiaugsmas... kol kas tik bandau ropštis iš depresijos...
p.s. jausmai nėra tas dalykas, kuris gali "amžinai pririšti" žmogų... tai nėra noras turėti... ( iš viso - įmanoma žmogų "turėti?")
o gyvenimo džiaugsmas...
kol kas tik bandau ropštis iš depresijos...p.s. jausmai nėra tas dalykas, kuris gali "amžinai pririšti" žmogų... tai nėra noras turėti... ( iš viso - įmanoma žmogų "turėti?")
Dieve mano, kaip tu mane primeni prieš ketverius metus, kai praradau mylimiausią savo gyvenime žmogų. Ilgai ieškojau gyvenimo prasmės, bandžiau brist iš depresijos. Pradėjau tą žmogų sapnuot naktimis, buvo dar sunkiau. Paskui staiga jis išėjo iš mano sapnų - nebekalbėjo su manim, nebeturėjau kam guostis, o tai darydavau sapnuose. Sunkiausia buvo tai, kad aš save kaltinau dėl mylimiausio žmogaus mirties. Ir dabar tai žinau, kad aš kalta, tiesiog tas mintis bandau nuvyt šalin. Kai tas žmogus pasitraukė iš mano sapnų, man pasirodė, kad jis man atleido ir tarsi koks žaibas būtų trenkęs man į galvą - aš gyvenimą pradėjau matyt kitom spalvom, tikslą suradau smulkmenose, pradėjau džiaugtis kiekviena akimirka. Man ir dabar skaudu prisimint tą įvykį, kuris mano gyvenimą pakeitė absoliučiai 360 laipsnių kampu, tačiau tai vertinu kaip tam tikrą išbandymą, kurį išlaikiau. Dabar po viso to, man visokios problemėlės dėl smulkmenų atrodo taip naiviai juokingos. Tiesiog gyvenimą pradedi vertinti ir mylėti kitaip
