O mum buvo taip

. Mano sūnus jau buvo gerokai virš dviejų, ir jam to čiulptuko baisiai reikėjo, neįmanoma būdavo iš burnos išplėšti

. Kartą svečiavosi pažįstama ir jam pasakė, kad vežuosi čiulptuką namo, įsidėjo jį į kišenę, o man pamirksėjo, kad išeidama atiduos. Bet gavosi taip, kad ištikro išsinešė, nes pamiršo. Atsigulus vakare buvo gera valanda isterijų

, bet pavargo ir užmigo. Ir didelei mūsų nuostabai, niekados daugiau jo nepaprašė.

.
dėkinga esu tai draugei kad išsinešė netyčia

, nes būčiau neatlaikiusi to sūnaus klykimo ir vėl būčiau jį užkišusi duo daigtu, o tada nežinia gal dar ir šiandien negalėčiau pasakoti gražios atsisveikinimo su keistu įpročiu istorijos