Išblėsę jausmai.

Sveikos,
ir as mastau: mylejau savo vyra ar ne? man su juo buvo patogu: dave man meile, siluma, rupesti, atstojo seima, mylejo be galo ir rupinosi...jauciausi kaip islepusi princese. aisku, jo motina ziauriai temde musu draugyste, bet mes kazkaip "kovojom uz musu meile" ir pan. bet visa laika buvo kalama, kad as ji isnaudoju, kaip as jam netinku, kaip mes su juo neteisingai gyvenam, vienzo viskas blogai buvo. ir tebera. dabar jau jokio kontakto su jo motina nebera, nors, prisiekiu, STENGIAUSI, ir labai.
ir kazkaip niekada neabejojau savo jausmais, norejau seimos ir t.t., ir tekejau is meiles...
ir va vaikas gime, ir viskas bleso, bleso, santykiai su jo tevais beveik nutruko, viskas kazkaip susigadino, darbai, mokslai, buitis, rupesciai, vaiko auklejimas uzgriuvo dar labiau.
o dabar saves klausiu-gal mus vienijo vien kova uz musu meile? o gal mano anyta taip viska uzprogramavo ? o gal as labai pasikeiciau?

Pritariu, skirtis galima kai isbandyta absoliuciai viskas, ir niekas neveikia

Zinau viena, kol jis pats nepanorės manęs paleisti, tol ir neturėsiu gyvenimo. Šitokio užsispyrimo vyro dar reikia paieskoti. O kam nors skustis del savo gyvenimo tikrai nebenoriu, nes ja zino visi mano artimieji ir visiems si istorija jau pasidare nuobodi, netgi as pati apie ja jau linkusi patyleti. Zinau, kad ta reikia man padaryti paciai, tik siuo metu jau nebeturiu jegu, depresuoju, nematau prasmes nei kartu gyventi, nei kurtis savarankiska gyvenima atskirai nuo jo. Tiesiog visas pasaulis pasidarė pilkas pilkiausias, nebera noro dometis vykstanciais įvykiais aplinkui, nera noro linksmintis, norisi tunoti kur nors ilindus tik i kampa. Ačiū Jums už palaikymą.

Na, aš nesu psichologė, bet manau, kad jums depresija. Kaip žinia tai yra pagydoma liga. Tereikia kreiptis pas specialistus ir patikėkite, kad jie tikrai sugeba grąžinti gyvenimo džiugesį. Juk ne vien vyras teikia gyvenimo džiaugsmą. Yra begalė kitų gyvenimiškų malonumų tik reikia juos atrasti. Sustiprėjusi dvasiškai, rasite jėgų ir skyryboms. Mano artimiausia draugė, bendraujame jau daugiau, kaip dešimtį metų, buvo patekusi į analogišką situaciją. Svarstė ilgai ir skausmingai, bet galiausiai ryžosi skyryboms. Visai netrukus po skyrybų (to ji nesitikėjo, net geriausiam sapne) sutiko kitą žmogų ir jie jau ilgą laiką yra laimingi atradę vienas kitą. Dabar jums atrodo, kad neįmanoma patirti laimės, džiaugsmo, bet taip tikrai nėra. Neužsisklęskite savy, pradėkite ieškoti, kas galėtų nukreipti liūdnas mintis, pradžiai pakaks jums patinkančios veiklos.

Kažkos siaubas. Negi vyras nemato jūsų dvasinės būklės? Kaip jis supranta tai kas vyksta? Ar tūno įkišęs galvą į smėlį, kaip strutis ir mano, kad viskas gerai?

Žinau, kad man yra depresija. Tai jokia ne paslaptis. Ta man diagnozavo gydytojas ir ta as pati jauciu ir sita busena tesiasi jau virš metų, nesugebu islipti is tos duobės. Gydytoja ir psichologė patarė pradėti save labiau mylėti ir neziureti ko kito nori, bet man ne visada taip iseina padaryti. Kai prigimtis sako - "tu gyveni pirmiausia del kitu, ne del saves", tai tos meilės didelės ir nėra. Kai buna labai "juodos dienos" pageriu antidepresantų, kai pasidaro geriau, ju nebegeriu ir taip iki sekancio karto.
Klausiate - kaip i tai reaguoja vyras? Jis zino, kad as jo nemyliu, kad gyvenu kartu tik del vaiko. Jis vis tikisi ir laukia , kada is naujo ji pradesiu mylėti, o tos meilės didelės gal ir nebuvo nuo pat pradziu. Buvo pagarba, rupinimasis juo , seima, namais, aistros neprisimenu, buvo pareiga. Ir dabar jo daznai kartojamas klausimas - o kodėl negali jausmai gristi, jug jie gali!!! . Tai sedi ir laukia kada gris, o kad nebutu nuobodu laukti, tai vis primena, kad jis gyvas zmogus ir turi vyrisku poreikiu, kuriuos as tureciau patenkinti. Vat tokiu momentu man dar labiau viskas pasidaro atgrasu. Ai yra, kaip yra

Ką reiškia yra, kaip yra? Niekas už jus jūsų gyvenimo nenugyvens, juo labiau tik jus pati galite jį keisti taip kaip reikia jums, nes tik jus žinote ko norite.
O vyras taip elgsis tol, kol tenkinsit jo įgeidžius. Jis tiesiog nesupranta, kame problema, jei gyvenate su juo pilną santuokinį gyvenimą. Vis gi reikia būti labiau kategoriškai ir jei nemalonu miegoti su vyru tai taip ir pasakyti, o ne tyliai sukandus dantis kentėti. Jūsų elgesys turi įtakos ir jo elgesiui. Nu kaip jam suprasti, kad jis jums atgrasus, jei miegate su juo.

Žinau, kad mono gyvenimas mano pačios rankose, niekas jo man nepadarys geresnio ar blogesnio, jis bus toks koki aš pati pasidarysiu. Tiesiog nuo to tasymosi, praradau viltį, kad aš galiu būti laiminga asmeniniame gyvenime.kažkodėl galvoju, kad asmeninė laimė neduota man šiame gyvenime. Paskutiniu metu, negaliu net žiūrėti į laimingas poras, per daug skaudu tai matyti.
O su vyru miegu viename kambaryje, vienoje lovoje, bet ne kaip su vyru. Manau dabar jau aiskiai įvardijau, kad sekso tarp musų nėra. tai jis laukia, kada as jį pradėsiu mylėti, aišku prisismena gerus laikus kada juo pasirupindavau visomis prasmemis, matyt praeities prisiminimai jo ir neapleidzia. Nori susigrazinti praeitį.

Niekas nežino, kaip bus ateity. Jei norite būti laiminga turite to siekti, nes niekas laimės ant lekštutės neatneš. Norėsite laimės, turėsite ją. Jei nieko ta kryptimi nedarote, vadinasi nelabai ir norite.
Kaip ilgai tai tęsiasi? Įdomu, kiek gi vyras gali toleruoti tokią situaciją.
Ar jis bent stengiasi kažką keisti?

To paties norėtųsi paklausti ir pačios Rasuolės.A - ar ji stengiasi ką nors keisti, apart skyrybų planavimo ir paverkšlenimų tema "tau blogai - susirask kitą"? Vienas lauke, kaip sakoma, ne karys. Vyras irgi tik žmogus, optimizmo ištekliai nėra neišsemiami. Tik viena kaip ir aišku: nemylėtų - seniai būtų savais keliais patraukęs.

Autorė nenori gyventi su vyru. Ir ji net neketina nieko keisti, kad išsaugoti šeimą.

liūdnas temas gvildenat
turėčiau nemažai patirties "kaip jausmai gali vėl suliepsnoti", bet kaip "prikelti" jausmus, kurių, kaip išaiškėja iš pasakojimų, niekada nebuvo, tai čia panašiai kaip prikelti numirėlį
o gal tik savo dabartinius jausmus, abejingumą, teisinate tuo, kad "gal niekada ir nemylėjau"? nes sunku pripažinti, kad meilė praėjo? sunku stengtis, kad ji grįžtu, sunku prisiversti gaivinti santykius? o jei išties tekėjote be meilės, dėl kažkokių pragmatinių paskatų, tai ko dabar norite, kad drugeliai skraidyti pradėtų?
mes šeimoje visai šviežiai išgyvenome didelę krizę, kuri vos nesibaigė skyrybomis... dabar baigiame atsigauti po juodojo periodo, kuris truko beveik 2 metus
pirmiausia, kai laukiausi, karšti jausmai dingo vyrui - taip, aš jam brangi, svarbi, nežino, kaip gyventų be manęs, bet..... kaip gyventi be aistros, be virpulio irgi nebežinojo.
kai vyro jausmai su didele jėga grįžo... pradingo manieji gal per daug įsiskaudinau, nusivyliau, apsistačiau sienomis..., dingo artimas ryšys..., dėl viso to net buvo atsiradęs mano gyvenime trečias žmogus.
ir net mintyse modeliavau gyvenimą su tuo trečiuoju, net įsikalbėjau, kad vyro gal niekada nemylėjau (nors ėjau iš proto ir meilės iki pat krizės); kad man su juo lovoje niekada gera nebuvo (nors tikrai buvo, o nepasitenkinimas atsirado kartu su problemomis santykiuose).
ir visgi kol sąmoningai, nuoširdžiai ir atvirai nepažvelgiau į savo vidų, neįvertinau iš esmės situacijos ir nepasikalbėjau atvirai apie viską su vyru - atvėsusius jausmus, norą geresnio sekso ir t.t. - tol klaidžiojau miglose ir nesuvokiau, o iš tikrųjų man reikia. ir kol blaškiausi dvigubame gyvenime, tol negalėjau susikoncentruoti į mūsų santykius, tarytum plaukiau paviršiumi...
dabar atėjo ilgai laukta ramybė, kai išplaukusi su vyru valtele vėl galiu drauge svajoti ir kalbėtis apie viską, o ne slapčia traukti iš kišenės mobilų ir žiūrėti, ar JIS neparašė.
galiu tik patarti atsakyti pačioms sau NUOŠIRDŽIAI, ką jaučiate, ko norite, neteisinti savęs, neprisidenginėti vaikais, buitimi, aplinkiniais ir t..t Nes ir kitas žmogus nusipelno laimės ir žmogaus, kuris jį nuoširdžiai mylėtų

Ar tai, kad rūpiniesi buitimi - jau gyvenimas dėl kitų? Jei nei vyras, nei vaikas nemato spindesio Tavo akyse, Tu ir negyveni dėl jų... Gyveni dėl savęs ir gailiesi tik savęs. O tik gailėtis ir belieka, nes neketini nieko keisti pozityviai. Dabar užsiciklinai ant minties, kad skyrybos kažką pakeistų į gera, bet ar bent įsivaizduoji ką veiktum palikusi tai, ką turi dabar? Ar gyveni tiesiog tikslu "išsilaisvinti", po kurio - nors ir tvanas?