QUOTE(limineika @ 2008 10 26, 23:04)
Viską atidžiai perskaičiau. Aš taipogi išgyvenu SEPTYNERIŲ METŲ KRIZĘ, kuri jau tesiasi visus metus.Nenoriu mylėtis... išsisukinėju...nenoriu būt vienam kambarį...susigalvoju daugybę reikalų virtuvėj, kieme, kitam kambary ar dar kažkur, kad tik nereiktų sėdėt kartu...Jaučiuosi kalta, pati sau negaliu paaiškinti, kas atsitiko. Negi tik nuo rutinos išblėsęs potraukis? Tuo dar galėčiau paaiškinti nenorą mylėtis, bet jei aš vengiu netgi paprasčiausio bendravimo, nes tai mane nervina? Bandžiau kalbėtis, tai isižeidė ir nesuprato ko aš čia padebesiais skrajoju ir ko noriu, juk jis mane tai myli. Esu realistė ir suprantu kad meilė ir aistra nesugrįš į šeimą. Bet kaip išmokti be šito jaustis laimingai šeimoje?
Manau reikia isitaisyt meiluzi, su juo paskrajosi padebesiais ir grysi i seima
. Va as turejau tokia drauge, kuri mano akim turejo idealu vyra, du vaikus, busta, gera darba. Bet vis jai kazko truko, vis kiti vyrai traukdavo. Zodziu, susirado meiluzi. Karts nuo karto su meiluziu susitikdavo, issidukdavo ir gryzdavo namo svelni kaip avyte
.
Seima neisiro, bet kiek zinau, jos brangusis irgi susirado meiluze. Abu tai toleruoja. I kaire nueina "gara nuleisti" ir vel vaidina "idelia seima".
As taip negaleciau, nors ka cia gali zinot
.