Išblėsę jausmai.

Po išsilaisvinimo - laisvė, o ne tvanas.

Jei ko nors nori, vadinasi, tas noras jau eina kartu su tikėjimu, o tikėjimas, tai jau varomoji jėga, o kai nėra tikėjimo, tai nėra ir varomosios jėgos. Tiesiog aš netikiu, kad mano gyvenimas gali būti šviesus ir aš iš tiesų dėl geresnio savo gyvenimo nekovoju. Pasmerksit, kad tokia esu. Bet aš esu linkusi į pesimizmą ir depresiją (vienoje knygoje perskaičiau apie žmonių tipus kritiškais gyvenimo periodais, tai aš esu depresuotantis asmuo) ir pati norom nenorom atsiduriu tokioje pozicijoje.
Žinoma, kad norėčiau kitokio gyvenimo, tik nežinau, kaip kitokį turėti. Jaučiu kad kažką ne taip darau, tik kol kas nesuprantu.
o vyras mano norėtu gyventi kartu, tik kad jis man su elgsena jau skersai gerklės stovi ir nei nuryti ir uzmirsti viska, nei isvemti lauk neiseina - gaila jo, gaila vaiko, o kai pavargstu kitu gailetis, tada dar juodesnės mintys užklumpa. Sorry, užmano juodas ir slogias mintis.
Papildyta:


Aš negyvenu , aš tik fiziologiškai egzistuoju, kiek reikia tik mano mėsiškam (nerašau fiziologiniui ar kuniškui, nes pagalvosit dar ir apie seksa) organizmui: oro , maisto, miego.
Rašot , kad laukiant iš vyro zinučiu ar skambučiu. aš tik dziaugiuosi, kad ju nėra, o liudziu, kai baigiasi darbo diena, nes reikės grįšti namo. O po issilaisvinimo - man kad ir tvanas, nors zinau, kad taip nebus, nesu as kazkokia nesusitupejusi padraika, tik esu emociskai pavargusi moteris.

Aš netikiu ufonautais, nes jų nemačiau, o vat, kad yra toks jausmas, kaip meilė, tikiu, nes patyriau tai. Taip ir su tuo jūsų gyvenimu. Buvo šviesių, gražių akimirkų, vadinasi tai realu ir gali vėl taip nutikti.
Tikrai nematau priežasties jūsų smerkti. Jus normali moteris, tik šiek tiek ir tik laikinai pasimetusi. Kritiniai gyvenimo periodai yra laikini, vadinasi ir depresija laikina.
Jei jums vis gi gaila savo vyro, tuomet padėkite jam ir inicijuokite skyrybas. Trejetą mėnesių visi sutartinai paverksite, o po to pradėsite ramų gyvenimą skyrium. Toks gumos tampymas nieko gero neduoda nei vyrui, nei vaikui.
Neatsiprašinėkite už savo mintis. Viskas gerai.

Ačiū, už suteiktą galimybę išsakyti savo liūdnas mintis. Būkite laimingos!

paskaičiau šiuos Jūsų žodžius ir prisiminiau savo anytos istoriją, trumpai:
ištekėjo jauna už kaimo eržilo, "svajonių jaunikio", nors net jo sesės sakė: "nedaryk klaidos". Na pirmą savaitę po vestuvių didelę meilę išmušė smūgiai keptuve į galvą.
Tos tikrosios meilės ir laimės niekada nebuvo - pastovus vyro teroras, anyta su vaiku (mano vyru) bėgdavo pas mamą, ketino skirtis, bet mama ilgainiui mama mirė, jie išsikėlė kitur, į namą, kuris priklausė uošviams, bėgti nebeliko kur.
taip ir gyveno - moteris su aukštuoju, simpatiška, turėjo slėpti mėlynes, kęsti girtaujantį vyrą. Kuo toliau tuo blogiau, net nereikia aiškinti, ką turėjo išgyventi vaikai (mano vyras turi jaunesnę seserį, abu kompelsuoti, baimių ir psichologinių problemų pilni žmonės, nors su laiku bando nuo to vaduotis).
O kaime šnekėjo - matyt nelabai blogai, kad nesiskiria, matyt visgi MYLI jei nebegalėtų taip gyventi, TIKRAI kažką keistų. O ji jautėsi panašiai kaip autorė - pernelyg bejėgė, kad kažką keistų, pernelyg užgniaužta, psichogiškai sužlugdyta, tik galvojanti kaip prastumti dar vieną dieną, ir išsukinėjanti prieš naktį lemputes, kad girtas vyras grįžes su baltais arkliais nepapjautų miegančios
Viso to pabaigą padariau aš, nes man ji pagaliau išdrįso prisipažinti, ką išgyvena - nes vaikai jau namuose nebegyveno, o ir nuo jų maksimaliai visks buvo slepiama, matė, kad nėra gerai, bet kad taip - net nenutuokė. Taigi nupirkome su vyru jai butą, įregėme, atvažiavome ir iškraustėme. Nes ji pati buvo viskas jau abejinga, sakė "žiurėkit savęs, nesijaudinkit dėl manęs, mano gyvenimas jau baigtas (50 metų moteris), nieko gero nebesitikiu".
Na reziume - praėjo jau trys metai, moteris žydinti, susitvarkiusi, atsigavusi, madingai rengiasi (anuo metu net galvos nematydavo reikalo išsiplauti), turi gerbėją, namuose nevysta rožės, važinėja po užsienius ir t.t.
kažkada atsimenu vaikščiojome su ja parke ir ji, pamačiusi ant suoliuko besiglebesčiuojančius savo bendraamžius, net nusipurtė "fui, tokiam amžiui nesąmonėmis užsiima" Dabar savo nuomonę radikaliai pakeitė

Rasuole, jums viskas bus gerai. Nieko nėra amžino. Jūsų liūdesys irgi laikinas. Jus protinga moteris ir tikrai rasite jėgų pakreipti viską gerąja linkme.

Labai suprantu autore. Nors as ne santuokoj ir be vaiku bet buvo man taip su savo ex.. Is pradziu meile be galo buvo o paskui meile lyg ir liko ar pripratimas kaip sakant kai gyveni nes galvoji kad be jo negali bet tuo paciu ir nemyli, nenori ir viskas erzina. Kai issiskyrem viskas sugryzo ir man noras sugryzo, vel pradejau siltom spalvom ji matyti bet ir dabar nezinau kodel ta meile tada pamire
Bet is to ka patyriau ir is esamu santyskiu su savu dabartiniu MB manau kad pagarba buvau praradus ir pasidare jis man kaip daiktas kuris zinojau visada BUS salia. Ir nusibodo, rutina irgi dadeda...
Ir galbut tiesa kad jaunai istekejus dar pacios asmenybe tuomet nebuvo susiformavus ir tas vyro pirminis susizavejimas kuri daug kad mano esant tikraja meile veliau nuvilia. Kazkas cia yra sake kad meile reikia kurstyti kaip lauza nes ji praeis ir isbles ir ta pati tiesiai sviesiai galima sakyti apie sexa, juk ir jis pasidaro rutina
Be to, vertinti vyra pagal tai kad nemusa, myli ar duona uzdirba yra nesamone. Zinoma geras kaip vyras bet ar tai lemia geras kaip PARTNERIS.

[quote=salve123,2008 08 14, 14:56]
Jo gyvenimas yra toks: išteki, pragyveni su žmogumi eilę metų ir natūralu, jog jausmai aprimsta. Tuomet netikėtai atsiranda trečias ir prasideda, vyro su kuriuo pragyvenai tiek metų, vertinimas: geras tas mano sutuoktinis, bet va neįdomus, nuobodus, mylėtis su juo nenoriu, nedėmesingas ir t.t. Esate labai naivi, jei manote, kad su tuo trečiuoju pragyvenusi n metų, jausitės nuolat įsimylėjusi ir apsupta dėmesio.
O pasakyti sau, kad negalvosiu apie tą ar aną galima. Ir ne tik pasakyti, bet ir negalvoti. Galima net pasakyti sau: dabar galvosiu apie savo dabartinį gyvenimo draugą. Reikia tik norėti. Ir jei norite išsaugoti šeimą, tuomet galvosite apie šeimą, o jei visgi jums gyvenimo prasmė - tai vyrų dėmesys, nuolatinės emocinės audros, seksas, tuomet taip mąstykite apie trečią, ketvirtą, penktą ir t.t.







Aš tik rašau, kaip jaučiuosi, ne meluoju, o taip, kaip yra iš tikrųjų. Bent čia galiu išsakyt visą tiesą, kad ant širdies lengviau būtų. Gal jums sunku suprasti, nes pačiai nebuvo tokios situacijos. Man svarbi šeima, ir noriu ją išsaugoti, todėl ir esu aš čia, jei kitaip, tai išlėkus tikriausia būčiau su trečiuoju, o ne ieškočiau sprendimo ir atsakymo .
Klystat labai dėl pasakymo sau negalvoti apie kažką, o galvot apie tą ar aną. Pasakysiu, kad stengiuosi, labai stengiuosi. Neskaitant kai kurių mano charakterio ypatumų, vyras manimi patenkintas, jam gerai su manimi, o dabar, kai aš tokiuose apmąstymuose ir stengiuosi į šeima kreipti ir mintis savo, ir daugiau laiko su jais praleisti, ir dėmesio daugiau skirti, iš viso gerai. Bet man nepadeda. Kuo labiau sau ką nors draudi, tuo labiau ir minčių atsikratyt neina, o tai vargina labai. Gal praeis su laiku, nebežinau

O gal jus ištiko 7 metų krizė? Skyrybos nėra geriausias sprendimas, o ilgas ir skausmingas procesas. Kitose šeimose būna dar ne tokių problemų, nors iš pažiūros jos atrodo idealios.

Vienose šeimose vienos problemos, kitose kitos. O ten kur jų nėra tai jas mes susikuriame pačios. Kad gyventi būtų įdomiau.


Tokie mes žmonės esame.
Papildyta:
Negi galvoji kad tokia meilė kokia buvo iš pradžių tęsis visą gyvenimą?

Tikrai taip nebus. Rutina daro savo. Bet meilė perrauga į kitokį jausmą, dar didesnę meilę.


Ir tai supranti tik tada ateina laikas.

Gal krizė, bet ji tęsiasi ir nesibaigia. Dėl krizių ir skiriasi šeimos, kurios nesugeba jų įveikti.
Negalvoju, kad meilė gali tęstis visą gyvenimą, bet jei žmogui, esančiam šalia jauti tik abejingumą, ar tai normalu?

O as visdelto esu tokios nomones-As visgi pasakyciau vyrui,kas ir kaip,gal ir ne tiesiai sviesiai,bet leisciau jam zinoti! Nes man rodos,kad visa tai galetu pataisyti tik jusu vyras,jam zinant,tik jis zinos ka daryti,ka keisti ir kaip jam elgtis,kad susigrazinti jusu meile! Aisku jei jis to panores ir jeigu nenuleis ranku,jis grebsis visko,kad tik vel jus sudomintu.O kad pati,kazka sugebesite pataisyti ar kaip jus sakot "gal praeis",netikiu!

pas mane tokia situacija,tik atvirksciai... ir kai jis man tai pasake,dziaugiausi,kad isdryso,nors ir kaip buvo ir yra skaudu

Dabar turiu planu,kaip susigrazinti ji,nors gal ir nesu 100% isitikinusi,kad tai padies,bet visgi bandysiu

Turbūt,kad pati viena nesugebėsiu nieko padaryt, teks pasikalbėti ir išsakyti viską Jau kartais atrodo,kad,va jau gerai tuoj viskas bus, taisosi, bet paskui vėl... ir aš ten pat sėdžiu, toje pačioje duobėje su tokiom pačiom mintimis.
Jau ir nusibodo taip tampyti gumą, gal ir sugriausiu aš viską, pasakius,kaip jaučiuosi, bet reikia taip padaryti, jau nebematau kitos išeities, nes, galvoju, kad čia tik laiko ir mano kantrybės klausimas.