Dukrytė jau beveik 3 savaitės kaip be čiulptuko gyvena. Prieš tai beveik du mėnesius gaudavo tik prieš pietų miegą ir nakčiai kiek jai reikdavo. Mėginom ir ankščiau visai nebeduot, bet tokia isterija buvo, kad užmigt nesugebėjo. Nekankinom. Pamėginom ir vėl. Tiesiog jau pagal ją matėsi, kad daug daugiau supranta. Pasakėm, kad mažam leliukui padovanojom, kuris labai verkė (tądien girdėjom verkiantį vaiką parduotuvėj). Prašė daug kartų tą vakarą, bet vis primindavom, kad padovanojom, gyrėm kokia ji šaunuolė, gera ir didelė. Kai taip pasakydavom, nusiramindavo. Porą naktų irgi neramiai miegojo. Bet po 4-5 dienų beveik visai ir neprisiminė, kad nori.
Mes čiulptuko atsisakem labai gražiai,kadangi mano berniukas labai buvo prisirišes prie čiulptuko ir visur nėšiojo su savim neduok dieve kur nors paliktu,tai viena vakarą aš jam pradėjau aiškinti kad jis jau paaugo tapo didesnis o čiulptukas iškeliavo į dangų ir iš ten stebi ir žiūri,saugo kai miega,nes dabar jau jis reikalingas kitai lialiai ir pan. tai taip pora vakarų ir kažkaip ramiai o poto visai pamiršo. 
Mums 1m 10 men, o ciultuko jau senai neturime, atsisakem lengvai nes reikejo tik pietu mieguciui, savaitele pasikankinom kol pietu uzmigdydavom ir viskas, o dabar einant pamato vaika su tuciu ir saukiu fu kaka 
mes irgi vis nesiruosem jos tutuko ismest bet viena diena istraukiau ir sakau, dukryte kas cia, saku fu,,,paeme i rankas paziurejo susigedus greit isikiso i burna ir issviede lauk, klausiu ar skanu sako, ne, tai sakau nunesk i siuksline ismesi, tai taip mes jo ir neturim jau
mes irgi vis nesiruosem jos tutuko ismest bet viena diena istraukiau ir sakau, dukryte kas cia, saku fu,,,paeme i rankas paziurejo susigedus greit isikiso i burna ir issviede lauk, klausiu ar skanu sako, ne, tai sakau nunesk i siuksline ismesi, tai taip mes jo ir neturim jau
Mano dvimetinukei jau pats laikas pamiršti tute, bet žiūriu, kuo toliau, tuo labiau prie jos prisiriša, namie atsirado leliukas, tad bandėm atpratinti ir tik per miega naudoti, bet pasigaudavo ir neduodavo nuo pat ryto, ir tik biški kas, iškart tute burnoj. Šiandien drastišku priemoniu emiausi ir "pametem" tute taip, kad jau niekur nerandam ir nerasim. Dingo, turbūt koks leliukas pasiėmė, Arba draugė, o ji jau diiiidelė, aiškinu jai. Naktį verkė 2 kartus isteriškai ir gana ilgai, bet jau ir taip aš be miego, tai verta pasikankinti ir ta proga gyventi be tutes. Kažkaip labai jai sunkiai, bet viskam yra pabaiga, ji net šneka daugiau be tutes, o nusiraminti tures išmokti. Palinkėkit kantrybės:)
Mano vyresneliui 2m,o maziukui 1m,tai niekaip dickio negaliu nuo soskes atpratint: jei jo ''pametam'' yra brolis,is kurio labai lengva istraukt :-) Turbut teks abu vienu metu bandyt atpratint :-)
Na va, trečia naktis be tutes ir pagaliau be ašarų! Mums pavyko!
Mano maziuke ir buvo galima sakyti tiesiog priklauso nuo ciulptuko ,ir tiesiog pries pora menesiu gavosi taip kad is miegamajo nepasiemem ciulptuko ir ji isbuvo iki pietu ir pietu miego nuejo visiskai nereikalaudama jo.Tai tada pagalvojau kad jai ji mato ciulptuka tai butinai jai reikia bet jai jo nera ir nereikia.Taip vat ir dingo jis is musu gyvenimo.
,ir tiesiog pries pora menesiu gavosi taip kad is miegamajo nepasiemem ciulptuko ir ji isbuvo iki pietu ir pietu miego nuejo visiskai nereikalaudama jo.Tai tada pagalvojau kad jai ji mato ciulptuka tai butinai jai reikia bet jai jo nera ir nereikia.Taip vat ir dingo jis is musu gyvenimo. 
Maniske tutes nebeturi jau pora men. Nors buvo ziauriai nuo jo priklausoma Bet atsitiko taip, kad viena karta mes ji tiesiog netycia pametem. Kadangi man reikejo lekti i darba, o ja dar nuvezti pas auklyte, tai isvaziavom be tutes. Vakare niekur abi neradom. Tai pasakiau, kad pelyte savo maziukam leliukam nusinese. Prase jo dar kokias pora savaiciu. Kartas nuo karto atsimindavo, kad reikia. Paskui netycia tute atradau, bet jau neberodziau. Taip ir gyvenam. Pagaliau be
Bet atsitiko taip, kad viena karta mes ji tiesiog netycia pametem. Kadangi man reikejo lekti i darba, o ja dar nuvezti pas auklyte, tai isvaziavom be tutes. Vakare niekur abi neradom. Tai pasakiau, kad pelyte savo maziukam leliukam nusinese. Prase jo dar kokias pora savaiciu. Kartas nuo karto atsimindavo, kad reikia. Paskui netycia tute atradau, bet jau neberodziau. Taip ir gyvenam. Pagaliau be
Mūsų mergaitė atsisakė čiulptuko 1,6 m. Nuo pat pradžių mums čiulptukas buvo reikalingas migdymui (tiek pietų, tiek nakčiai) ir nusiraminimui. Nuo 1,2 m. duodavom tik užmigimui, o dieną - iš vis nebeduodavom. Galiausiai 1,5 m. nebedaviau pietų miegui, tik naktiniam ir vis kai nakčiai nueidavo miegoti su čiulptuku, kai tik iškrisdavo iš burnytės iki pat ryto paslėpdavau, iš pradžių pora dienų ieškojo, po to vieną dieną nebedaviau... taip ir atsisakėme
Atprato nuo dviejų metukų, pakankamai lengvai. Nors ir šiaip buvo reikalinga tik miegui, dienos metų nuo kokių 10 mėnesių neduodavau. Nors kaip ir neplanavau dar atimti, bet vieną vakarą einant miegoti, per Tv rodė multiką kur pelytė sūrį nešė pasivogusi ir aš už to užsikabinau, sakau va pelytė niekadėja, pavogė sūrį ir tavo tutį nusinešė kartu, niu niu reikia jai parodyti, vaikas tik nusijuokė, begėdė pelytė... Ir užmigo. Paskui dar kokias dvi savaites einant miegelio vis prisimindavo, bet aš vėl už to pačio, kad pelytė begėdė, rytoj eisim į lauką ieškoti jos, gal kartais rasim kur pasislėpė ir t.t. Žodžiu tiesiog užkalbėdavau dantį. Tai taip su laiku ir pamiršo.
1,5 metu naudojam tik uzmigimui atsikelia susiranda lovoje ir atnesa sakydama ne ne
