Bet apie viską iš pradžių...
Su tėveliu apie Tave pasvajodavome dar tik įsižiebus mūsų meilei.Ir kuo toliau,tuo labiau Tavęs troškom.Na o kai suplanavome vesuves,tvirtai nusprendėme,kad po jų į mūsų gyvenimą turi ateiti ir Tu,mažasis angelėli...
esame labai dėkingi Dievuliuikad iš medaus mėnesio kelionės jau grįžome trise : aš,tavo tėvelis ir Tu (tuo metu dar tik mažytis taškelis mamytės pilvelyje).Džiaugsmui nebuvo ribų,tikrai nesitikėjome,kad taip greitai pildosi svajonės.Viskas ėmė suktis tik apie Tave.Nors pilvelio dar nesimatė,bet aš negalėjau tverti visiems nepapasakojus ape šį didžiulį stebuklą.Nieko nebenorėjau daryti,tik svajoti apie Tave,kalbinti Tave,glostyti ir laukti tavo atėjimo.Nėštumas buvo lengvas,beveik nepykino,o ir jaučiausi gerai,na nepaisant tų 25 priaugtų kilogramų
Laukėm Tavęs gegužės atuntą dieną,tačiau nei tą nei kitą dieną Tu nepasirodei... Taip atslinko ir gegužės keturioliktoji,kai gavau siuntimą i GN,Tu vėlavai jau savaitę...Praleidau nakti ten,o kitos dienos vakare ėmė mausti pilvelį,nesupratau,kas vyksta,juk dar niekada nejauciau sarėmių.Pamatavus tavo širdelės toniukus,paaiškėjo,kad man kuo tikriausi sąrėmiai,besikartojantys kas tris minutes.Deja pilvelis nenorėjo išleisti Tavęs,o gal ir Tu dar bijojai susitikti su šiuo pasauliu,gimda dar neatsidarinėjo...Vistik atsidūrėme gimdykloje,kelias valandas klausiau Tavo širdelės plakimo,o vėliau gavusi vaistukų užmigau... Taip praėjo dar viena naktis Tavęs belaukiant... Ryte prabudau puikiai išsimiegojusi,bet jokios veiklos nebebuvo,sąrėmiai dingo lyg nebuvę...
Gydytojai nusprendė nebelaukti,devinta valanda ryto nuuleido vandenis...Ir vėl laukimas,ir vėl silpnučiai sąrėmiai...ir vėl nieko... Atvažiavo tavo tėvelis,dabar jau laukėme kartu.Deja Tu neskubėjai,man pradėjo lašinti skatinamuosius.Daktaras iš karto paklausė,ar norėsiu epidūro,Atsisakiau.Dar prieš gimdyma buvau prieš ji nusisatčiusi.Tačiau po septyniu valandu beprotiškų sarėmių,supratau,kad nebeištversiu.Paprasti vaistukai neveikė,o gimda nebuvo atsidariusi net iki pusės...Pasiryžau epidūrui...Iškart palengvėjo...Jokio skausmo,tik Tavo širdelės plakimas ir tas beprotiškai stiprus laukimas.20val sulaukėme verdikto: Tu ateini! Ir vėl tas skausmas...Tik kentėti jau lengviau,nes žinojau,kad jau greit busim kartu.Deja ne viskas taip paprasta,pasirodo Tavo padetis pilvelyje nebuvo visiškai tokia,kokia turėjo būti...Teko dar šiek tiek palaukti,kol galėjau padėti Tau ateiti pas mus.
Ir štai daktarė jau leidžia stumti.Bet kas gi čia dabar,regis nieko neišeina,nejaugi man nepavyks?...Iškviestas vedėjas,nusprendė griebtis "pompos".To\uo metu labai išsigandau ir turbūt visą gyvenimą liksiu dėkinga direktorei,kuri pasakė: nieko nereikia pati pagimdys.
Ir štai dar po kelių sąrėmių,22.20val,išgirdau patį nuostabiausią garsą pasaulyje: Tavo verkimą. Vėliau sekė daktarų įvertinimas: dešimt balų.Kai Tave toki bejėgį paguldė manant pilvo,pajutau pilnatvę,mano gyvenime nebetrūko nieko.Pagaliau Tu tėjai.Toks mylimas ir laukiamas,mūsų ANGELĖLIS...
