, kazkas jau ismete.
visą gyvenimą galvojau, kad aš viena tokia o čia pasirodo jau visas dalmantinų klubas įsikūręs 
Man tos dėmės pradėjo rastis gal kokioj 2-3 klasėj, iš pradžių ant vokų, vėliau ant kelių, alkūnių, apie čiurnas, tikrai buvau kaip koks vaikščiojantis žemėlapis o dar kai įdegdavau, tai tos vietos rožinės pasidarydavo 
bet man tos dėmės buvo tik dar bjauresnės ligos pradžia 
sąnarių artritas, teko ir šokius mesti, ir fizinio lavinimo pamokų nuo tada nebelankiau mokykloj, ir dviračiu nevažinėjau taip kad man tos dėmės nebuvo esminis dalykas, pasakė, kad nepagydoma, ir jokių būdų kaip gydytis neiškojau, gėriau daugybę vaistų nuo artrito, kas savaitę pas profesorę į Vilnių iš Šiaulių važinėjom, pas žolininkus nėjom, nes ji griežtai uždraudė 
Tiesa, mama vis tik nuvežė mane pas vieną ekstrasensą į Latviją ir man pradėjo gerėti dėl sąnarių, džiaugiausi, kad bent jau vaikštau, ir skausmas pradėjo mažėti, profesorė pritarė sako, jei padeda, bandykit tokiu būdu. Žodžiu artritą apsigydėm, bet vaistus visą jaunystę gėriau... O ir mano baltieji plotai nuo tada pradėjo mažėti, ypač padėjo atostogos prie Juodosios jūros (jokiais apsauginiais tada dar nesinaudojom, nes nebuvo), atsirado rudų taškelių, kurie ir toliau traukėsi... Dabar man jau 28 metai, turiu dukrytę, nėštumas labai teigiamai paveikė mano ligą, sanarių skausmus jaučiu labai retai, nebet kai oras keičiasi, o ir dėmelių beveik nebematyti Ant alkūnių, kelių praktiškai nelikę, kol kas labiausiai matyti ant vokų ir apie čiurnas, bet vilties neprarandu, pritariu toms, kurios sako, kad reikia ligą gydyti iš vidaus...
visą gyvenimą galvojau, kad aš viena tokia o čia pasirodo jau visas dalmantinų klubas įsikūręs Man tos dėmės pradėjo rastis gal kokioj 2-3 klasėj, iš pradžių ant vokų, vėliau ant kelių, alkūnių, apie čiurnas, tikrai buvau kaip koks vaikščiojantis žemėlapis o dar kai įdegdavau, tai tos vietos rožinės pasidarydavo bet man tos dėmės buvo tik dar bjauresnės ligos pradžia sąnarių artritas, teko ir šokius mesti, ir fizinio lavinimo pamokų nuo tada nebelankiau mokykloj, ir dviračiu nevažinėjau taip kad man tos dėmės nebuvo esminis dalykas, pasakė, kad nepagydoma, ir jokių būdų kaip gydytis neiškojau, gėriau daugybę vaistų nuo artrito, kas savaitę pas profesorę į Vilnių iš Šiaulių važinėjom, pas žolininkus nėjom, nes ji griežtai uždraudė Tiesa, mama vis tik nuvežė mane pas vieną ekstrasensą į Latviją ir man pradėjo gerėti dėl sąnarių, džiaugiausi, kad bent jau vaikštau, ir skausmas pradėjo mažėti, profesorė pritarė sako, jei padeda, bandykit tokiu būdu. Žodžiu artritą apsigydėm, bet vaistus visą jaunystę gėriau... O ir mano baltieji plotai nuo tada pradėjo mažėti, ypač padėjo atostogos prie Juodosios jūros (jokiais apsauginiais tada dar nesinaudojom, nes nebuvo), atsirado rudų taškelių, kurie ir toliau traukėsi... Dabar man jau 28 metai, turiu dukrytę, nėštumas labai teigiamai paveikė mano ligą, sanarių skausmus jaučiu labai retai, nebet kai oras keičiasi, o ir dėmelių beveik nebematyti Ant alkūnių, kelių praktiškai nelikę, kol kas labiausiai matyti ant vokų ir apie čiurnas, bet vilties neprarandu, pritariu toms, kurios sako, kad reikia ligą gydyti iš vidaus... net vaikščioti sunku būdavo, kelią, kurį dabar nueinu per 5 minutes, eidavau 15 minučių mažiausiai...dar aišku sąnariai patinę būdavo, sustingę tokie... deformavęsi jie pas mane iki šiol todėl su sijonais dar ir dėl to nelabai drįstu vaikčioti, nors vyras sako, kad per daug imu į galvą, na bet negražūs man jie...nors ir dėmės ant kelių nebelabai matyti (o buvo baltos baltutės, kaip aš vadindavau "Šiaurės Amerika ir Pietu Amerika -nes forma tokia buvo 
Bet tikrai, nėštumas man labai į gera išėjo, baigėsi tos problemos ir dėmių tikrai nepadaugėjo, tiesa, dar pernai per kalėdas vyras padovanojo mažytį soliariumą veidui deginti, tai aš vis prie progos pasideginu, nes į soliariumus retai kada nueinu, ir, žinok, man atrodo, kad ir ant vokų daugiau dėmelių, net nežinau, gal ir Vitix verta pabandyti, nes iki šiol niekuo netepliojau, nors vitaminus, tiesa, nuo pat ligos pradžios sąžiningai visokius geriu, tik vasarą pertraukas darau.
net vaikščioti sunku būdavo, kelią, kurį dabar nueinu per 5 minutes, eidavau 15 minučių mažiausiai...dar aišku sąnariai patinę būdavo, sustingę tokie... deformavęsi jie pas mane iki šiol todėl su sijonais dar ir dėl to nelabai drįstu vaikčioti, nors vyras sako, kad per daug imu į galvą, na bet negražūs man jie...nors ir dėmės ant kelių nebelabai matyti (o buvo baltos baltutės, kaip aš vadindavau "Šiaurės Amerika ir Pietu Amerika -nes forma tokia buvo Bet tikrai, nėštumas man labai į gera išėjo, baigėsi tos problemos ir dėmių tikrai nepadaugėjo, tiesa, dar pernai per kalėdas vyras padovanojo mažytį soliariumą veidui deginti, tai aš vis prie progos pasideginu, nes į soliariumus retai kada nueinu, ir, žinok, man atrodo, kad ir ant vokų daugiau dėmelių, net nežinau, gal ir Vitix verta pabandyti, nes iki šiol niekuo netepliojau, nors vitaminus, tiesa, nuo pat ligos pradžios sąžiningai visokius geriu, tik vasarą pertraukas darau.
