Mamų žindymo istorijos

na neturint patirties visko buna as gimus dukrytei labai norejau maitint savo pienu,o pradejo nesisekt nuo pirmu dienu nugrauze spenelius bet gydytojai liepe duot vistiek skausmas buvo zveriskas nes mesos kabejo,beto ji nemokejo istraukt nuolat budavo alkana valge po 3 val ir ilgiau na kiek laikysi,istrauki baisus rekimas,atrodo vis negana, bet misinio nenorejau nei pro kur.bandziau nusitraukinet bet buvo per daug pazeisti speneliai todel skausmas buvo nepakeliamas,negalejo nesiot vaiko nes negalejau nieko glaust prie krutines kaip skaudejo,bet maitinau dieve kaip skaudejo,vyras bandydavo atvepint lupyte kad tik taisyklingai apziotu speneli kartais nakti su rankomis nulasindavau i buteliuka,kol vaikas miega as lasinu,poto sumaitinu.kol galu gale atsirado guzai skausmingi pakilo temperatura,samdziau masaziste ateidavo masazuot ir nutraukt 2 kart i diena kol masazuodavo vos iskentedavau kaip skaudejo bet temperatura nekrito tik kilo krutys vis skaudejo isbandziau visas priemones,vyras i vaistine vis lekdavo supirko krutim viska kas imanoma galu gale temperatura 40,krecia didziulis drebulys greitoji isveze i ligonine teko antibiotikais gydytis 2 rusiu sildymais,buvo uzdegimas infekcija patekus ir dar auksinis tafilakkokas,bet ka jus manot maitinau vistiek maitinu iki siol mano lelytei 6 menuo,taigi sumokejau nemaza kaina uz naturalu mamos pieneli beto ir mazyle kruti taisyklingai ismoko paimti tik 4 sav.nuo tada po truputi bedos eme mazeti,ir pavalgydavo sociai,o kai gulejau ligoninej atrodo tas neimanoma bus maitint be skausmo

Na papasakosiu ir aš savo žindymo istoriją. Tikiuosi, ji įkvėps mamytes ir sustiprins tikėjimą savimi ir savo mažiukais.
Gimdžiau natūraliai, be jokių nuskausminimų. Po gimdymo man mažiuką uždėjo ant krūtinės, davė pažindyti. Buvau baisiai nustebusi, kad naujagimis pats žino, kaip išsižioti, kaip apimti spenelį, kad reikia išversti lūpytę
Pradžioje, be abejo, skaudėjo. Pati neramiausia buvo pirmoji naktis: kūdikis žinda nuolatos, be perstojo, tad speneliai elementariai buvo "nugriaužti". Tiesą sakant, nesuprantu ką reiškia kraujuojantys ar kokie ten suskilę speneliai, nieko panašaus nebuvo, buvo tik toks jausmas, kad jie nučiulpti ir viskas. Todėl nepadėjo jokie Garmastanai ar Bepanthenai.
Prieš gimdymą su MB buvome kursuose, daug skaitėme patys, tad apie žindymą žinojome daug. Vis tik pirmąją naktį pasikviečiu akušerę. Ji man ir sako: nebus pas tave pieno, vaikeli, duok mišinio. Arba dar gali duoti soskę, kol pienas pasigamins, vaikas mažiau rėks. Ateičiai dar pamokė - jei trūks pieno, padeda stiklinė stipraus alaus. Išsiunčiau aš tą akušerę (žinote kur ) ir toliau mažiukas čiulpia.
Rytą jau ne bananai. Skausmelis neblogas. Pasikeitė pamaina, ateina jauna akušerė, kuri parekomenduoja nusipirkti antspenius. Su jais geriau, kur kas geriau, bet... vis tiek skauda!
Grįžtame namo. Naujųjų metų vakaras. Vyras geria šampaną, aš laikau spenelį mažiuko burnoje. Vyras eina miegoti, mes su mažiuku - šalia, spenelis vis dar jo burnytėje. Ištraukiu - verkia. Miega su speneliu burnoje, ištraukiu - pabunda ir vėl reikalauja. Na, galvoju sau, vaikas gal turi čiulpimo refleksą gal labai stiprų, juk kursuose sakė - duoti, kada tik nori!
Žodžiu, istorija tokia: nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro vaikas žinda krūtis, mainau tai vieną, tai kitą, jokios pertraukos. Su antspeniai, žinoma. Iš to intensyvaus žindimo ištraukia spenelį per anstpenio skylutes. Skauda. Tiesa, keletą kartų per dieną einame į lauką keletui valandų, grįžtame - ir vėl "ant papo". Naktį miega po 8 valandas, valgyti nesikelia. Pasikalbu su mama, su močiute, sako - jei vaikas būtų alkanas, juk tiek nemiegotų! Tuštinasi, šlapinasi. Pirmojo mėnesio rezultatas - 460 g. Gydytojos nuosprendis - mišinukai, nes vaiką badu marinu... Dar pasiūlo išsinuomoti svarstykles ir pasverti, kiek vaikas suvalgo (sverti prieš maistą ir po).
Esu principinga, mišinukus duosiu tik kraštutiniu atveju.
Sveriu prieš valgį ir po, gaunasi tik kokie 400 g per parą. Mažokai. Siaubingai susinervinu, bet vilties neprarandu. Skambinu žindančių mamų pagalbos, pataria valgyti chalvos, o aš alergiška riešutams... Skambinu žindymo specialistei į Kauną, nieko negali pasiūlti, viskas išbandyta. Galiausiai išdrįstu paskambinti dr. Eglei Markūnienei, kuri vedė kursus apie žindymą. Jei jau ji nieko nepadės - reiškia, neįmanoma...
Ji iš karto pasako diagnozę - vaikiukas tinginiukas, t.y. kabo prie krūties nuolatos, geria prisigaminančio pienuko lašiukus, o riebiojo pienelio iš dugno neištraukia. Todėl reikia įvesti režimą, maitinti kas 2,5-3 valandas, taip pat kelti naktį. Norint paskatinti pieno gamybą, tarp maitinimų dar ir nustraukinėti, o nutrauktą pienelį sugirdyti mažiukui per kitą maitinimą.
Viską padariau pagal instrukcijas. Antrąjį mėnesį priaugome 1,3 kg, trečią - 1,5 kg ir pan. Mums dabar jau 5 mėnesiai, valgome tik pieniuką ir augame puikiai.
Kiekvieną dieną džiaugiuosi, kad maitinu pati. Dėkoju likimui, kad sutikau dr.E.Markūnienę, jei ne ji - mano mažiukas augtų mišinukais. O labiausiai džiaugiuosi savo nuostabiu sūnumi

Dar vienas labai svarbus faktorius - daug skysčių. Bent jau man - būtinai.

Mano sunelis vienas tai labai gerai zindo as juo labai pasitikiu jis mano patikimas partneris susisiekimo ministerijoj
taiva

Briediene, astute aciu uz istorijas, jos tikrai ikvepia
net asaros nuriedejo nuo jusu kantrybes ir pasiaukojimo
turim siek tiek problemyciu del pienelio, bet nepasiduodam

Sveikutės mamytės-šaunuolytės ! Prašau padėkite - pries 6 dienas nutraukiau maitinimą ( maitinau iki 1,3 metų). Paskutinę savaitę lelius keldavosi tik 1 kartą naktį pavalgyti ir pienelio buvo labai nedaug, todėl nusprendžiau, kad gal jau ir laikas nutraukti maitinimą visiškai. Bet po 2 dienų krūtys labai prisipildė ir pasidarė skausmingos. Aš labai sumažinau skysčių vartojimą, dėvėjau apspaustą liemenėlę, bet negerėjo, po 4 dienų krūtys šiek tiek suminkštėjo, bet liko tokios pat skausmingos ir pradėjau užčiuopti guzus. Aš ir liaudies priemones bandžiau teplioti, bet nepadeda. Patarkite ką dar galiu padaryti, ar geriau jau pas daktarytę bėgti ? Jei pas daktarytę, tai pas kokią ? Labai prašau padėkite !! verysad.gif

Sveika linele,
norejau pasiteirauti , kaip tu laikaisi, ar viskas susitvarke...
mano pazistamai buvo panasiai , tai ji kuri laika naudojo pientrauki...
laikykis ir iki

Labai graži stiprios mamytės neišnešiotuko žindymo istorija
http://www.supermama...;#entry27039768

Sveikos,
Pasidalinsiu ir aš savo žindymo istorija.
Besilaukdama žinojau, kad pati maitinsiu, ir nors nežinios buvo daug – visgi pirmas vaikelis – labai to norėjau. Mažiukas gimė nedidukas, 3,2 kg, grįžtant namo jau nei 3 kg nesvėrė. Po pirmojo gydytojos vizito į namus pradėjo graužt nerimas – ji nusistebėjo, kad Mažylis toks lieknutis, paklausė, kiek turiu pieno. O iš kur man žinot... Krūtis niekada nebuvo pilnos, netempė, nė lašelis pieno savaime nenulašėjo. Vaikutį maitinau kas 2 val., taip pat ir naktį, buvo ramus. Vis dėlto, nors širdį jaučiau, kad pienelio turiu pakankamai, gydytojos žodžiai ir vyro garsiai reiškiamos abejonės kad „vaikas neprivalgo“ vedė iš proto. Gydytoja pasiūlė nusipirkt pientraukį, bandžiau nusitraukt – nepavyko, nors su ašaromis akyse kartojau – yra pieno, žinau.
Vieną popietę Mažylis tapo labai neramus, tada pati sėdau į mašiną, nors ir nelabai galėjau sėdėt, važiavau į parduotuvę, ir nusipirkau kitą pientraukį (prieš tai turėjau švirkšto principu veikiantį – Nuk, pataupiau ). Pamaitinau vaiką, nusitraukiau kelis ml iš tos krūties. Mažoka, bet vis šis tas. Kiekvieną lašą šaldžiau.
Nebuvo nei savaitės, kai Mažylį paguldė į ligoninę dėl geltos. Priėmime vėl – įtariai pažiūri, kad vaikas nedidukas. Skyriuje pasveria Mažutį, svers ir po maitinimo. Kaip aš triumfavau, kai svarstyklės parodė +50 g. Vistik užtenka pienuko.
Kadangi aukštas bilirubinas laikėsi, kelias dienas reikėjo nusitraukinėt pienuką, virinti jį ir tada buteliuku maitinti. Kas trys valandos traukdavau pieną (gerai, kad nors elektrinis pientraukis buvo vietoj), maitindavau – ir vėl iš naujo. Pastebėjau, kad mažėja pienuko, teko kelis kart ir mišinuko duot. Kol virindavau pienuką virtuvėlėje, ėjo kitos mamytės – gaminti mišinuko. Taip didžiavausi savimi, kad turiu SAVO pienuko.
Rodmenys pradėjo normalizuotis, Mažylis vėl žindė (laimei, nematė skirtumo – krūtis ar buteliukas), mus išleido namo, Mažutis jau ištraukdavo jam priklausantį kiekį, svoris po truputį augo.
Tačiau...
Grįžę iš ligoninės, nuėjom pas gydytoją – pasisvert. O ji – tą patį, mažai svorio, liesutis ir t.t. Pasvėrė, ir nors Mažylis buvo valgęs prieš valandą, liepė eiti į kabinetuką maitint. Po pusės valandos streso ir man, ir jam +30 ml. Mažai. Nuosprendis – primaitint. Klausiu – ar yra šansų, kad padaugės pienuko, atsakė – ne. Kita sesutė dar patarė – valgyk, vaikeli, daug ir riebiai (prisipažinsiu, kad bijodama pilvuko Mažylio bėdų, labai save ribodavau, vos ne koše gyva būdavau).
Visą kelią namo verkiau, nesupratau, kodėl jis toks ramus, jei neprivalgo. O man jau ir žandukai ryškėjo...
Pirkau mišinuką tarsi nuodą.
Kągi – duodu žyst, tada mišinuko, kurio suvalgo apie 30 ml, kartais ir nieko. Taip pasiūliau kartą, kitą, paskui jau ir nebepasiūliau buteliuko – vaikas laimingas. Taip po kelių dienų, širdyje žinodama, kad viskas bus gerai, bedaviau savo pienelį. Pirmą mėnesį priaugo 1,3 kg, antrą – jau ir 1,9 kg.
Vėliau išsinuomavau svarstykles, svėriau prieš maitinimą ir po, suvalgydavo jis nedaug, 90-110 ml, bet valgydavo dažniau. Pati ėmiau valgyt riebiau, gerdavau bealkoholinį alų (turbūt ir saviįtaiga veikė, bet rodės, kad tikrai padeda). Labai dažnai maitindavau naktį. Likusi pienuka (nors ir kelis ml) nutraukdavau. Šaldiklyje turėjau kelis litrus pieno prisišaldžius, ruošiausi kokiai netikėtai krizei, kurios, tiesą sakant, ir nebuvo. Nusiraminau ir nepajutau, kaip atėjo laikas ir atsisveikint su pieneliu. Beveik 11 mėnesių pati nutraukiau maitinimą.

Tokia mano žindymo istorija. Noriu patarti – nesivadovaukit aplink esančių patarimais, aš jų prisiklausiau pakankamai, dabar tik gailiuosi, kad pradžioj pakankamai neįsiklausiau į save. Aš visada ŽINOJAU, kad galiu išmaitinti savo vaiką, ir man pavyko.

MP reikia virinti kai nusitrauki? Klausiu, nes pati nusitraukineju ir maitinu is buteliuko. Maniskis po kiekvieno tokio maitinimo gausiai atpila.

Pirma dukrele maitinau iki 1.5 metu. Jau nuo metu tas mamos pienelis buvo tik siaip, vietoj saldainio, nes viska valge pati. Niekada nezinojau kiek turiu pieno, nes nenutraukinejau, bet margaite augo gerai, tad apie tai ne negalvojau.
Dabar auginu antraja (3.5 men.). Si - tikra krutinine Ciulptuko ne is tolo nepripazista, o mamytes kruti ciulptu nors visa diena. Pieno ir vel nenutraukineju, bet si karta jauciu, kad jo tikrai turiu, nes kartais net pradeda ''piltis'' (jei dukryte ilgiau ismiega be maitinimo). Kartais is tevelio girdziu nusiskundimu, kad jis irgi noretu dalyvauti maitinimo procese ir gal vertetu truputi pasiulyti buteliuka, bet as gireztai atsisakau. Po keleto menesiu pradesim siulyti kieta maisteli, va tada ir bus proga jam pasireiksti

Virinti nereikia, bet reikia sterilizuoti indą kuriame laikysi pieną šaldytuve. O dėl atpylinėjimo, gali būti kad čiulptuko skylutė per didelė, pritraukia per greitai ir per daug, o paskui perteklius atgal grįžta, ypač jeigu maitinant kitaip neatpylinėja.

sveikutes, na, maniske istorija ne tokia baisi.... mazuliukas gime 2960. o jau snaudaliukas buvo miegodavo ir miegodavo. koks ten dar maitinimas kas pora valandu! vos papas i burna - miega. gal kokius tris lasiukus istraukdavo. seseles sunerimo - slapimas rausvos spalvos - verdiktas - neuztenka skysciu. mano akys pilnos asaru - liepta primaitinti. liepe nusitraukti ir paziureti, kiek pieniuko yra. speneliai jau buvo jautrus. po elektrinio pientraukio uzsidejo pusles, bet dantis sukandus traukiau. pasirodo, pieniuko - per akis ir dar biskuti. bet mazasis ir toliau miega prie papkio. liepe budinti. bet kaip? as nepajegiau prikelti, supykus net teskiau karta - tai prikelkit jus, jei galit. neprikele nei sesele, nei gydytoja o tada staiga pareiskia - vadinas, jei jis taip miega, nera alkanas nu blyn, tai kam taip gasdintis? neuztenka neuztenka... dar zingsnis ir butu liepe eit misinuko pirkt ir ka - zadindavau savo miegaliuka, pati likdavau nemiegojus - traukiau pieniuka, tada zadindavau maziu, taurele girdydavau... ir taip para gera... i trecia diena atsirado tikrasis pienelis. ir maziukui pilnai uztekdavo ir tu keliu minuciu valgymo. ir vel ramiakas snausdavo. ir jis pas mane jau sestas menuo taip - valgo vos 5 min, bet dazniau, o sveriam jau visus 9 kg. papildomai dar nevalgom, bet jau sedim ir bandom stotis
o as tiesiog visa laika sakiau - maitinsiu pati