Mamų žindymo istorijos

maitinau iki 2,5 metų patirtis gana lengva (ačiū savo norui, pasitikėjimui ir gimdymo sk seselei už realias pamokas) dukrytei dabar jau 3,5 ir kai ji nori prie manęs pasišildyti klausia:- mamyte, ar galėčiau prie pienukų pasišildyti rankeles man taip miela tada būna

Visada svajojau apie vaikeli, ir tikrai zinojau kad maitinsiu pati, ir maitinsiu ilgai. Aisku, mums dar tik 3 menesiukai, bet kol kas ta patirtis labai maloni.
Man labai padejo pamokeles apie maitinima Mazylio gimdymo namuose.Viska isaiskino, dave daug naudingu patarimu.
Tik pagimdzius, leliuka uzdejo man ant krutines, ir jis iskart susirado speneli ir pradejo zisti. As buvau be galo nustebus, kad jis tik ka gimes viska moka pats, zino kur susirasti ir ka daryti.
Tik viena karta turejome mazyte problemyte, spenelis suskilinejo. Tai atsitiko pirma savaite, matyt nemokejau taisyklingai paduoti kruti.Nusitraukiau piena rankomis, ir viena para maitinau sunu is didelio vienkartinio svirksto, kad nepriprastu prie buteliuko. Per diena viskas uzgijo, daugiau si beda nebesikartojo. Svarbu neissigasti ir nesupanikuoti.
O mano draugei buvo atvirksciai, ji is pat pradziu pasake, as vaiko nemaitinsiu, tam yra misinukai. Taip ir buvo, po savaites vaikas apkramte spenelius, ji susinervino, uzsidirbo mastita ir pienas dingo. Taigi, motyvacija ir kantrybe labai svarbus norint sekmingai maitinti vaikuti.

O koks neapsakomas jausmas apima kai tavo mazasis "kloniukas" isikimba abiem rankutem i "pieno baka" ir pasigardziuodamas siurbcioja... O dar tuo paciu metu ziuri i tave ... tavo pacios akytemis ir dar sypsosi

Mano istorija, palyginus su kitomis - galiu sakyti, kad man pasisekė .
Gimdžiau KMUK, o ten - palanki vaikui statusą turinti ligoninė, net egzaminavo mane apie maitinimą pieneliu
Pirmos dienos buvo sunkios, vaikas alkanas, krūtinė minkšta ir speneliai dar nesusiformavę. Pienuko mažai, skaudantys speneliai. Kantrybė, tikėjimas padėjo...Gydžiausi po kiekvieno maitinimo kremuku Bepanthen, nes kitokio neturėjau ir iš kaimynės pasiskolintais kompresiukais Multimama, va tie - tai super! Mano vyras niekur jų nerado pirkti...O dabar, kai nebereikia - pilna.
Dar kvailystė, kad duodavau be proto ilgai žįsti - tas irgi ne į naudą...Po to prisiminiau, kad yra toks išradimas - čiulptukas, kurių pridovanojo bele kiek (o iš pradžių buvau pasiryžusi auginti be jų - naivuolė . Tai irgi padeda vaikui nurimti ir krūtinė sveika lieka.
Mišinukų niekad nedaviau - buvau ir esu žalia ant jų. Man atrodo, kad kaip tik didesnis vargas mamoms, kurios maitina mišinuku, nei MP, juk reikia plauti, sterilizuoti, ir t.t...Naktį keltis ir daryti mišinukus - vargas, o čia - padavei lelytei krūtį - ir pati sau saldžiai snūduriuoji, kol pavalgo.
Džiaugiuosi, kad turiu pakankamai pienelio ir meldžiu, kad jo ir toliau būtų. Lelytė auga ne dienom, o valandom!

Kai laukiausi net minties neturejau,kad maitinsiu misinuku bet man prireike gimdant cezario operacijos, ligoninej vaikuciui nukrito 500 g, per 6 dienas, prie krutines laikydavau vaika diena-nakti nepadejo, 10 dienu teko primaitinti misinuku, maitinau is menzureles ir vaika pastoviai prie krutines laikiau, pradzia buvo sunki ,vaikas kas vakar rekdavo nuo 19 iki 11. Jauciausi kalta pries vaikuti,kad negaliu pati ismaitinti, dienom miegodavo tik po 10-15 min, visa laika kabodavo ant krutines, bet atlaikiau, dabar mums 5 men ,maitinu tik pati,uzteko tu 10 dienu primaitintu misinuku po 20-60 ml i diena ir uzsigamino mums pienuko, sveriam 8,8 kg ir tikiuosi dar ilgai maitinti. Tikrai jauciu padeka Panevezio gimdymo skyriaus seselems,kad paaiskino kaip damaitinti,kol uzsigamins pienukas. Svarbiausia noras ir tikejimas kad gali,man tai padejo

... Sveikos... Na, jei jau užsukau, papasakosiu ir savąją...
Kai gimdžiau pirmąjį, apie žindymą žinojau labai mažai... Tik kažkus giliai širdyje jaučiau, kad tai geriausia vaikui... pradžia buvo tikrai sunki - ištisai verkiantis mažylis, nesusireguliavęs pienukas, iki kraujo nugraužti speneliai... Norėjosi šaukti iš skausmo. Bet mamos širdis sakė - elgiesi teisingai... o jei nugalėdavo mintis - gal mažiukas verkia iš alkio, gal mano pienukas negeras, ir vaikui vakarais užsiverkus siusdavau MB mišinuko pirkti... kol tas suvaikščiodavo, mažylis nurimdavo ir saldžiai užmigdavo... kartą bandžiau sugirdyt - neėmė nė į burną... MP pirmagimis prašydavo kas valandą... ir kabodavo po valandą laiko... nežinojau, ar gerai elgiuosi, gal taip negalima... supermamoj tuo metu dar neturėjau galimybės kuistis, o pasitarti nelabai buvo su kuom... Gelbėjo tik vienos mamos žodžiai - jei norėsi, tai ir maitinsi, kiek norėsi... ir dar vienos patarimas - net jei atrodo neturi pienelio - duok žysti - pienelio pasigamins... taip man gyvenant nerimu, sūnus augo kaip ant mielių... iki metukų jokios košelės jam niekaip negalėjau įpiršti - spjovė viską lauk ir sotus buvo tik pienu... O kiek nervų kainavo nerimas - ar tikrai teisingai elgiuosi? Aplinkui girdėjau daug priekaištų - reikia primaitinti, jau laikas nujunkyti ir tt. Ačiū dievui, pagaliau viena pediatrė pasakė - MP iki metų - vaikui pagrindas, ir nieko baisaus, jei gerai augat, jei matinatės tik MP... pirmagimį maitinau iki metų, nuo metų turėjau gryžt į darbą, tat teko nutraukt maitinimą naktimis... ir iš pat pirmo mėnesio Dievas dovanojo antrą vaikelį... tat pirmąjį maitinau tiek, kiek gydytoja sakė esant saugu maitinti - gal iki pusantrų, dabar jau tiksliai nebepamenu... Gimus antrajam vaikui problemų nebeliko- tiksliau buvo viena - pienas švirkšdavo taip, kad vaikiukas nespėdavo nuryt, tat dažnai sprinkdavo... tat teko mažiukui imtis gudrybių - sukąsdavo spenelį, kad sulaikytų pienuką ir pailsėtų... su antruoju jau nebebuvo man jokių abejonių, kad elgiuosi netaip - klausiau savo širdies - net vandenuko nereikėjo - MP buvo ir valgis ir gėrimas... būčiau maitinus kiek vaikas nori, bet metukų dviejų mėnesių atpratinau jau nuo naktinio valgymo... o gal ir širdyje dar vieno norėjau - tat vėl iš pat pirmo mėnesio ir trečias vaikutis po širdim apsigyveno... maitinau kiek aplinkiniai patarė esant saugu - gal iki septinto mėnesio... Labai skaudėjo širdį vidurinėlę atjunkant... Ir štai mažiausiąją, aišku, maitinu dar ir dabar... mėgaujuosi tuo jausmu... neįsivaizduoju, kaip būtų jei tektų mišinukais... naktimis gulim abi sukišę nosis, tat jokių problemų pavalgyt. etc, kažkoks nerišlus man šysyk pasakojimas...gal kad jau vėlus metas, ir miegelio laikas... bet jei kas norėtų ko paklaust, mielai atsakyčiau, rašykit AŽ... Visoms ilgo ir jaukaus žindymo

Aš taipogi abu savo bernužėlius maitinau savo pienuku iki 1,3 metuku... Iš tikrųjų, nepakartojamas jausmas, kai mažius įsisiurbia į mamos krūtį... Dabar laukiuosi trečiojo, esu nusiteikusi ir jį matinti savo pieneliu, nes iš tikro mažiau rūpesčių, gali pamaitinti bet kada ir bet kur...

na, nusprendžiau čia driokstelti savo sėkmingo žindymo istoriją, nes matau, kad visgi labai daug sužinome apie žindymo sunkumus, įvairias problemas. tas visai nenaudinga nėštukėm. jos išvis turėtų nežinoti, kad kažkam pienas baigias, kad mišinukai yra, kad žindyti gali skaudėti ir pns., nes visos baimės labai neigiamai atsiliepia. būdama nėščia lankiau kursus, skaičiau daug patarimų, turėjau vyro palaikymą ir viskas pavyko puikiai.
visų pirma pagimdžiau natūraliai, sklandžiai ir iškart pamaitinau dukrytę.
Po to atkentėjau, kaip akušerė liepė, dvi paras ištisinio kabėjimo ant papo. Dėl to pasigamino daug pienelio, mažiukė išmoko žįsti. Tiesa, paskaudėjo spenelius nuo tekusio krūvio, tačiau padėjo kompresėliai. Nė nepirkau žinduko bei buteliuko, apie mišinukus niekad nesidomėjau. Daviau dukrytei žįsti kada tik norėjo ir kiek tik norėjo, atsipalaidavau, neskaičiavau laiko, neieškojau grafiko, kurio nebuvo, neatsakinėjau tetulėm, ar pieno užtenka, netikėjau draugių siaubingo žindymo istorijom, netikrinau, ar pienas neatrodo per liesas. Nepergyvenau, kad mažoji nebevalgo, o tik migdosi ar čiunkia dėl savo malonumo. Nesigėdijau žindyti. Mačiau tik save ir savo kūdikį.
Krūtys niekad nepasidarė itin skausmingos, nebuvo guzų, netrūko pieno, jo visad buvo daug.
Dabar mažylei 4,5mėn ir aš nė trupučio neabejoju, kad žindysiu dar ilgai, kol pati atsisakys

... o mane mama maitino tol kol prisimaitino iki to kad viena kruti nupjove... kiek inau tai nukandziojau speneli ir kazkok uzdegimas avosi ar kas... o zinot tais laikais niekas nesicackino... tai mama be vienos kruties... ... netiksli ta mano istorija nes nelabai kalbejau su mama apie tai... kompleksuoja iki pat dabar ji

QUOTE(MarryJane @ 2008 10 21, 21:35)
Sveikutes mamytes,

gal galit papasakoti savo istorija nors viena mamyte, kurai nuo pat pradziu labai sekesi maitinti ir zindymas visa laika buvo vien malonumas ir nekele jokiu problemu?
Man labai idomu ar tokiu yra...


man zindymas nekele (ir nekelia) jokiu problemu. suneliui beveik 10 menesiu, maitinu dbr daugiausia nakti, 3-4k, kartais ir diena 1-2kartus, kaip iseina, nes dazniausiai paskaitose bunu. planuoju bent iki 2 metuku maitint.
pradzioje speneliai siek tiek buvo apgriauzti, bet per 5 dienas susitvarke viskas. aisku, ir pirmasiais 2 savaites labai didele ir skausminga krutine buvo, bet pieno nenusitraukinejau, stengiaus kuo dazniau duoti zisti ir saldziau su slapiu rankruosciu, kad mazetu pieno gamyba. dbr jau turim 7 dantukus, speneliu nekandzioja. jokiu mastitu, sukietejimu, temperaturos neturejau iki siol patyrus... (pfu-pfu-pfu) maitinau pagal poreiki,soskes nedaviau, primaitint emiau nuo 5.5 menesio, 6 men svere 9kg, dbr 10 men sveriam 11kg,gal ir daugiau.. maitinimas - malonumas ir mazajam, ir mamytei, kad suneliui taip patinka. o ypac kai valgo, ziuri man i akis ir sypsosi, (kaip kad cia anksciau ta pati viena mamyte minejo).

Sveikos mamytes

Mano zindymo pradzia buvo laaaabai sunki,katastrofiska tiesiog...
Man buvo atliktas skubus CP del padidejusio kraujospudzio 3 savaitemis anksciau,nei realiai turejo gimti leliukas. Kudikelis pilnai isnesiotas skaitesi,bet...niekas man jo zinoma ant krutines tik gimusio neuzdejo ir tris dienas buvo laikomas prijungtas prie aparatu,maitinamas buvo per vena gliukoze ji stebejo,nes visgi gime ne savo noru,jis nesiprase i pasauli dar,placenta paskutines dienas ji apvaginejo deguonimi,tad buvo kaip buvo...
Kol maziukas gulejo naujagimiu skyriuje rankiniu budu nutraukdavau priespienio-tai buvo siaubingai sunkus darbas lasais rinkti priespieni.Jo buvo labai mazai,sumaisydavo su gliukoze ir duodavo maziukui.
Kai ji man atidave i palata buvau be galo laiminga,kad maziukas salia manes,kad matysiu ji nuolat,galesiu glausti prie saves. Bet laime uztemde iskart zindymo problema,nes vaikiukas nebuvo prates zisti nuolat sotus gliukoze buves, krutis mano didele ir spenelio ne kvapo...pirma nakti teko duoti misinuko paskui ko tik neisbandem,ir pirstais suspausti kruti,kad vaikiukui patogiau butu apzioti,ir antspenius, kurie visiskai nepadejo..galiausiai ligonineje buvo geras elektrinis pientraukis,kurie traukdavau ir duodavau is buteliuko.Tai atrode tikras issigelbejimas.
Baisiausiais dalykas buvo aplinkiniu spaudimas tiesioginis ir netiesioginis,kas versdavo jaustis nepilnaverte motina,kuri negali maitinti leliuko pati...issliejau nemazai asaru guosdamasi pati sau ir vyrui,kuris labai palaike. Mes dziaugemes kad turiu pienuko ir jau buvome susitaike su tuo,kad svarbiausia kad valgo mamytes piena,o kaip jau ne taip svarbu. Nusipirkom patys elektrini pientrauki namie,taip maitinomes ir nuolat bandydavau duoti kruti...ir stai jau nuo kokios antros mazylio savaites valgome tik is papuko spenelis susiformavo,maziukas sustiprejo ir pradejo normaliai zisti. Auga sparciai,vejasi bendraamzius,yra sveikas ir laimingas
Tad mamos svarbiausiai tikekite,kad galite ir "nerinkite" neigiamu emociju is aplinkui, neklausykite kitu priekaistu, klausykite tik nuosirdziu patarimu