Kadangi jau pabaigiau žindyti, galiu parašyti ir savo žindymo istoriją...
Priešistorė. Mano vyresnioji dukra MP gavo iki nepilnų 6 mėnesių. Nežinau, kas kaltas - ar ligoninėje praleistos pirmosios dvi savaitės, kai vaikas čia su tavim, čia naujagimių palatoje, ar jaunas amžius ir iš to sekanti patirties ir kantrybės stoka, bet mano dukra visai nenorėjo imti krūties. Kariavom, pykomės, taip ir neatradau sau patogios žindymo padėties (AA dydžio krūtys "per trumpos", kad galėtum maitinti vaiką laikydama ant kelių). Mėnesio vaiką (jau nebeprisimenu, kiek ten ji priaugo ar nepriaugo) buvo liepta primaitinti mišinuku. Va tada krūties jau visiškai nebepavyko įkišti. Pieną pradėjau nusitraukinėti - rankomis, nes pientraukiui nebūčiau sukrapščiusi pinigų. Taip tempiau iki dukrytei suėjo pusmetis. Tada pienas natūraliai baigėsi - nebeišvarvindavau nė 10 ml per dieną. Tad po 12 metų laukiantis antrosios, žindymas man asocijavosi su dideliu dideliu vargu, vaiku, rėkiančiu ir sukančiu veidą tau nuo krūties, besidraskančiu, kad paleistum iš savo glėbio, ir ilgu, nuobodžiu melžimu bei mėlynėmis ant krūtų. Tačiau žindyti norėjau, nes buvau įsitikinusi, jog mamos pienas sveika.
Pradžia. O ji buvo nesunki ir paprasta. Natūralus, neilgas ir nesunkus gimdymas, naujagimis ant krūtinės, naujagimis su manim lovoje prisisegęs prie krūties. Jokių plyšimų, tad kitą dieną jau galiu sėdėti ir mėginti įvairias žindymo padėtis (visgi patogiausia pasirodė gulint). Akušerės ir gydytoja stebisi, kaip pasiaukojančiai ilgai leidžiu vaikui žįsti - rūpinasi, kad nenugraužtų man spenelių. Bet Garmastanas visai neblogai padeda, didelių sunkumų nekyla. Naktį dukrytė įjungia "garsinę sireną", krūties neima. Man rodosi, kad ji alkana, bet galbūt pieno nepavyksta ištraukti (vėliau supratau, kad man prastai veikia pieno atpalaidavimo refleksas, aš beveik visada stipriai įsitempusi; norėdama "atleisti" pieną, turėdavau specialiai save nuteikinėti). Paprašiau mišinuko ir gavau pamoką apie maitinimą iš taurelės.
Krizės. Tris su puse pirmuosius mėnesius maitinau dukrytę vien krūtimi. Pirmoji krizė ištiko gal beveik sulaukus mėnesio. Atrodė - vaikas bando traukti, pienas nebėga, alkanas vaikas susinervina ir pradeda suktis nuo krūties. Prisideda įtampa - nerviniesi, kad pienas nebėga, ir jis dar labiau nebėga. Bandėm su vyru duoti mišinuko iš taurelės - nepavyko, iš buteliuko - neėmė. Na bet krizę išgyvenom, pieno lyg ir padaugėjo, nors "pieno upių" pojūčio niekada taip ir nepatyriau. Krizės kartojosi visą žindymo laiką, maždaug 2 savaičių intervalu.
Alergija. Sulaukus 3 mėnesių paaiškėjo, kad dukrytę alergizuoja mano pienas, tiksliau, mano suvalgytas maistas. Pradėjau ilgą ir sunkų darbą - atrinkti ir išbraukti iš savo valgiaraščio visus alergizuojančius produktus. Visus pieno produktus (tiek saldžius, tiek rūgščius), kiaušinius, morkas, grikius, paukštieną, jautieną, žuvį, pomidorus, visus ankštinius, nekalbant apie ne mūsuose augančią egzotiką. Klausimas, ką valgiau? Ogi kiaulieną, bulves, ryžius, žalios ir baltos spalvos daržoves. Žodžiu, balandėlių dieta. Galbūt paprasčiau būtų buvę nutraukti žindymą ir pereiti prie hipoalerginio mišinuko, bet aš šventai tikėjau - mano pienas padės greičiau įveikti alergiją...
Mišinukas. Va šitoje vietoje patyriau žiaurų spaudimą ir pasmerkimą bendraamžių temoje, kaip mama, nueinanti lengviausiu keliu ir atimanti iš vaiko tai, kas jam geriausia, t.y. MP. Na bet negalėjau žiūrėti į besikankinantį kūdikį. Ne dieną ta krizė tęsėsi ir ne tris dienas. Trijų su puse mėnesių kūdikėlis jau neberėkė, o tyliai verkšleno, daug miegojo, visiškai nesišypsojo ir nežaidė, sauskelnės visada būdavo lengvos. Svoris? Taip, mielos ponios, jis geras, nes nespėtų juk per savaitę badavimo nukristi žemiau normos, jeigu prieš tai buvo ties aukštutine normos riba? Buvau bloga, buvau silpna mama, tokia mama, kuri negali žiūrėti, kaip kenčia jos vaikas, ir tuo pat metu būti rami, atsipalaidavusi ir maloniai nusiteikusi (kas būtina sąlyga gerai laktacijai). Suvokiau, kad čia užburtas ratas: alkanas vaikas - mama stresuoja - vaikas neištraukia, nes ji pieno neatleidžia - pieno mažėja - vaikas dar labiau alkanas - mama dar labiau stresuoja... Spjovusi į visus visažinių moralizavimus, nutraukiau šitą užburto rato grandinę. Vaiką pamaitinau. Tuo brudu, sintetika, nuodu, surogatu iš veršiukams skirto produkto miltelių - mišinuku.
Mišrus maitinimas. Jis tęsėsi nuo 3,5 mėnesio iki 6 mėnesių. Sulaukus pusmečio, iš dukrytės meniu dingo... Ne ne, neatspėjote, kaip neatspėjo ir tos, kurios tada man sakė pamokslus. Ne pienas dingo. O mišinukas. Pradžioje 100-150 ml mišinuko reikėdavo po kiekvieno maitinimo, išskyrus patį rytinį, kai pieno būdavo gausiausiai. Primaitindavau griežtai tik po žindymo iš abiejų krūtų. Dariau tą sąmoningai, tokiu būdu siekiau pasidauginti pieno. Koks skirtumas pieno gamybai, ką po to vaikas užkanda, jeigu krūtis prieš tai ištuštino pilnai. Stengiausi išlaikyti nuolatinį 3 valandų intervalą. Ir palaipsniui, po truputį mažėjo mišinuko kiekis bei kartai, kada primaitinama. Jau tik per pietus ir vakare darau mišinuką, o kitus kartus neblogai verčiamės su pieno resursais. Jau išvis tik vieną kartą, per pietus varganus 100 ml... Dukrytei jau buvo pusė metų. Tad vieną maitinimą bet kuriuo atveju privalėjo pakeisti bulvė ir pastarnokas (deja, ne morka, nes ji alergizavo). Na ir pakeitėme vieną... Tą, kur buvo mišinukas. O pieną daviau, kaip davusi.
Mano liga. Taip ir gyvenom, dukrytė valgė MP daug kartų per dieną, taip pat valgė viską, ką galėjo pagal amžių ir alergenų paletę. Ir metukai suėjo, o žindžiau dar daug. Bet jaučiau dideles sveikatos problemas. Nuo staigesnio judesio tvinksėjo galvoje ir temo akyse, negalėjau pasilenkti, negalėjau išdykauti su dukryte. Pulsas - 129 dūžiai per minutę... Tai daugiau, negu nenormalu. Tyrimai parodo - labai didelė skydliaukės hiperfunkcija. Gydytojos verdiktas - privalau nutraukti žindymą ir gerti vaistus. Nes tokiu atveju skiriami vaistai, netgi tie "lengvesni", kuriuos galima gerti nėščiosioms, patenka į motinos pieną ir gali turėti poveikį vaiko širdžiai bei skydliaukei. Einu pas kitą gydytoją. Verdiktas tas pats. Einu vėl pas savo. Žindymo nutraukti nenoriu, nes galvoju, kad mano pienas alergiškam vaikui yra vienintelis pieno produktas, kurį jis gali valgyti. Gydytoja duoda savaitę - gerti žolinius lašus pulsui apraminti, ir apsigalvoti dėl žindymo. Širdį spaudžia pagalvojus apie tą paskutinį kartą, kada pažindysiu savo mažytę, tada išgersiu vaistus, ir viskas baigta. Lyg kažkas būtų miręs... Po savaitės gydytoja man išrašo vaistus, bet... pasiūlo kompromisą. Gerti pusę dozės, tik vieną tabletę, pamaitinus vaiką ryte. Tuomet vakare vėl galėsiu maitinti, nes poveikis bus pasibaigęs. Na, o kai pilnai nutrauksiu maitinimą, turėsiu gerti ir ryte, ir vakare. Taip ir dariau.
Istorijos pabaiga. Taip žindydama tik ryte-vakare, kartais ir naktį, pratempiau iki 1 m. 4 mėn. Pabaiga atėjo natūraliai, be stresų, be ašarų ir be savigraužos. Tiesiog vieną kartą nebedaviau, ir niekas nepasigedo. Gal tik dabar, rašydama šią istoriją, truputį susigraudinau. Bet užtat vakarais atsigulę į lovą mes dainuojame lopšines
Ir rytais anksčiau keliamės, nes nebėra kuo prailginti miegą. Jau tada, kai teko nutraukti maitinimus dienos metu, įsivedėm hipoalerginį mišinuką, tad pieno produktų pakanka. Viskas kaip ir gerai. Maitinau ilgiau, nei tikėjausi dar būdama nėščia, bet trumpiau, nei pradėjau tikėtis vėliau. 1 metus ir 4 mėnesius. Nedaug. Bet ir ne visai mažai
Aš auginu jau antrą berniūkštį, abu gimė po cezario ir abu gimdymo namuose gavo mišinuko, nes tas pienas tikrai netekėjo... Kai namo grįžau su pirmuoju - pilvas prapjautas skauda, vaikas rėkia, namie nei buteliuko, nei mišinio, ab su vyru žiūrim išsigandę... Tai vyras budinčioj vaistinėj nupirko mišinio, tai tą naktį truputį nušvito. Bet labai norėjau pienu maitinti, o mano krūtys to visai nesuprato... Pasiimi vaiką ir eini "kaip į karą" - speneliai sutrūkinėje, jausmas lyg kas ant žaizdos druską piltų... Prasikankinom mėnesį, truputį gal daugiau ir, matyt, kai mano organizmas užsigydė žaizdas, pienkas atsirišo... Maitinau iki metų, o paskui trėjau išvažiuot į kelionę ir pienas su nemažais skausmais baigėsi... Bet pirmas sūnus jokio pieno nuo tos dienos negeria, matyt, karvė neprilygsta mamai 
Tikiuosi, kad krizės didelės neištiks ir pienukas nebepabėgs... 
