Kaip greičiau išvaryti sūnų paauglį iš namų...

kas liūdniausia, nuo to neapsidrausi. labai daug žmonių tarp įžymybių, kurie turi su tuo didelių problemų. kaip kad Holivudo aktoriai -- atrodo tokie talentingi, visų mylimi, nerealiai uždirbantys -- o numiršta nuo perdozavimo

tai, va tas ir baisiausia, širdį skauda, kai svetimą vaiką jauną tarp jų matai, jei dar savas būtų


mano bobutė sakydavo "iš raškažiaus", t.y. nuo neturėjimo kas veikti

Gera tema
maniau mano vienos vaikui paauglyste

įtariu, kad ant pirštų galimas sulaičiuot tuos paauglius, kurie savo gimdytojų neišbando

naujass.vardas!!!....... matau vienintele iseiti tavo pacanui chuliganuj...soceializacijos c entras...galbut tai zziauriai skamba bet as tik patariu...
sekmytes ;]

Naujas vardas, gal galit parašyti kaip sekasi? Kaip elgiasi jūsų sūnus namuos, mokykloje?

Ištrauka iš dokumentų:
"Minimalios priežiūros priemonės galės būti skiriamos nepilnamečiams, kurie padarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią veiką, tačiau nebuvo sulaukę Baudžiamajame kodekse numatyto baudžiamosios atsakomybės amžiaus, kurie sistemingai daro administracinių teisės pažeidimų turinčias veikas, tačiau nėra sulaukę Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatyto atsakomybės amžiaus ir kt. Duomenys apie tokius vaikus iš mokyklos bus perduoti savivaldybei. Minimali priežiūra gali būti paskirta savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu. Direktorius nuspręs, kokias priemones jam taikyti: nepilnametis gali būti įpareigotas reguliariai lankyti mokyklą ir dienos centrą, lankyti mokyklą ir įsitraukti į kokią nors prevencinę programą, konsultuotis pas psichologą, bendradarbiauti su socialiniu pedagogu ir pan. Minimalios priežiūros tikslas – laiku padėti nepilnamečiui, išgelbėti jį nuo griežtesnių sankcijų.
Jeigu nepilnamečio, kuriam taikomos minimalios priežiūros priemonės, elgesys nesitaiso, jis nevykdo įpareigojimų, jam gali būti pradėta taikyti griežtesnė - vidutinės priežiūros priemonė. Tai yra, teismo leidimu, nepilnametis gali būti įpareigotas toliau mokytis pagal pradinio ar pagrindinio ugdymo programas specialioje įstaigoje - vaikų socializacijos centre. Į centrus taip pat pateks nepilnamečiai, kurie padarė rimtesnius nusižengimus, jų elgesys pavojingas ir daro žalą visuomenei."

Tai va...Ačiū Dievui, bet kol kas žalos visuomenei, kaip ta žala suprantama pagal pagal baudžiamąjį ar administracinį kodeksą, mano sūnus nepadarė... Prasidėjo mokykla, prasidėjo problemos: nors ir stengėmės mes su vyru ir jau net buvom apsidžiaugę, kad atrodė sūnus pradėjo ateiti į protą, bet buvau pakviesta į mokyklą, kur mane perspėjo, kad sūnaus mokytojai nebegali daugiau taikytis su nuolatiniu mano sūnaus tyčiojimųsi iš jų ir klasės mokinių, vykdomu psichologiniu terorizavimu ir absoliučiu nesiskaitymu su žmonėmis ir šiuo metu mokytojai buriasi į grupę prieš mano sūnų, žada rašyti kažkokias grupines peticijas, ultimatumus ir panašiai. Galima būtų pagalvoti, kad mokytojai gal kokie ne tokie, deja, iš tikrųjų jie yra puikūs žmonės ir pedagogai ir tikrai ilgai ir kantriai stengėsi pedagoginėm priemonėm pasiekti mano sūnaus elgesio žmoniškumo ... Man mokytojai net pamokos metu filmuotą medžiagą pateikė parodantį sūnaus elgesį (matyt kitaip nebūčiau patikėjusi, kad šitaip smarkiai jis gali tyčiotis iš mokytojų). Tiesiog jau nuleidau rankas, nebetekau jokios vilties, nei matau prasmės dar bandyt kažką daryti. Nebedarau nieko, susitaikiau su likimu. Mokytojams pasakiau, kad darytų, ką jie mano esant reikalinga ir kad aš jau tikrai nesipriešinsiu, negelbėsiu jo, su viskuo sutinku. Nemažas vaikas jis jau yra - ko pasieks savo veiksmais, tą ir turės...

Uzjauciu Naujas.vardas Labai uzjauciu. Kazkaip tikejausi, kad pas jus viskas susitvarkys po truputi... Tokiu budu kitiems ikvepdami kantrybes bei tikejimo, taciau sis postas teveliams, turincius sunkumus su vaikais paaugliais, bus skausmingas.

Galvoju griebtis šiaudo - kalbėjausi su religingu ir išsilavinusiu mokytoju, jis davė patarimą:
jei jokio panašaus atvejo į mano sūnaus nėra buvę nei mano, nei vyro šeimose, ar nebus sūnų apsėdęs velnias... Man patarė kreiptis į egzorcistus ir nueiti su sūnum į egzorcizmo seansą, parekomenduotą kunigo.
Ką Jūs apie tai galvojate?

Labai labai liūdna, kad jums ne kaip sekas. Kažkaip viduj negera. Aš tikėjaus, kad po truputį reikalai gerėja. Pasirodo, niekas nepadeda: nei tėvų geri norai, psichologai ir t.t. Galvojau, gal mums galėtų padėti psichologas susikalbėti su mūsų sūnumi (nors neįsivaizduoju, kaip reikėtų jį pas psichologą nusivesti), bet kaip matau, jie irgi nevisagaliai.
Naujas vardas, jusm galiu palinkėti tik kantrybės ir ramybės, ko labiausiai, manau jums šiuo metu ir reikia.
Papildyta:

Tikrai, matau, kad jau bandot griebtis šiaudo
Asmeniškai aš, tokiais dalykais netikiu O kaip jūs nusivestumėte sūnų pas kunigą, kaip jį prikalbintumėte. Nemanau, kad jis eitų savo noru
Papildyta:

Jei dar sugebat , vadinasi pas jus dar nėra taip blogai

[quote=regal,2008 09 30, 23:30]
Tikrai, matau, kad jau bandot griebtis šiaudo
Asmeniškai aš, tokiais dalykais netikiu O kaip jūs nusivestumėte sūnų pas kunigą, kaip jį prikalbintumėte. Nemanau, kad jis eitų savo noru
Papildyta:

Na mes nesame fanatikai, bet tikintys, kartais nueiname į bažnyčią. Sūnus visada kategoriškai atsisakydavo ten eiti, kol nenutiko baisus dalykas: kokių gal 9-ių metų jis buvo kai kaimynė pagavo jį su draugu žiauriai kankinant katytę (tą gyvunelį kaimynė bandė gydyti, bet rytojaus dieną jis nugaišo). Kai parsivedėm sūnų namo, mums buvo taip baisu, kad nei barti nei ką kalbėti niekas negalėjo. Tik žvakutę jo kambaryje uždegėm ir liepėm užsidaryti duris ir galvoti apie tai, ką padarė. Po kelių valandų jis verkdamas atėjo pas mane prašyti atleidimo. Pasakiau, kad aš nesu tas kačiukas ir ne aš kačiukui gyvybę suteikiau ir mano atleidimas ar neatleidimas nieko nereiškia. Jis buvo išsigandęs, labai norėjo bėgti tą kačiuką išgydyti, globoti, na bet kaimynė mūsų prie jo neprileido, nusprendusi, kad esame baisūs žmonės. Sūnus klausė manęs ką jam dabar daryti - pasakiau, prašyti Dievo atleidimo, siūliau, jei pats nori, nuvesti jį pas kunigą išpažinties (pirmą kartą jo gyvenime), kad Dievo vardu jam atleistų. Paaiškinau, kad turi pasakyti visą tiesą, jei nori kad atleidimas būtų tikras.
Tą kartą stovėjo jis Katedroje tarp bobučių vienas, laukdamas savo eilės. Mes su vyru laukėme prie durų. Bobučių eilė tirpo labai greitai, gal kas 5 minutes vis po vieną nuo kunigo nueidavo. Kai atėjo mano sūnaus eilė - jis priėjo prie kunigo ir pradėjo taip verkti, kad jam sunkiai sekėsi tarti žodžius - jo verkimas girdėjosi visoje didžiulėje Katedroje. Girdėjau, kad sunkiai bet pasakojo viską. Žliumbiau ir aš kitame Katedros gale, gal ir vyras, nežinau, nežiūrėjau jam į akis. Kunigas nepasiuntė jo standartiškai po 5 minučių - pralaikė gal pusvalandį. Grįžo nuo jo sūnus ramus ir laimingas. Nuo to karto daugiau niekada šios istorijos namuose neprisiminėm.
Manau gal ir dabar yra šansas rasti jame norą nueiti pas kunigą. Tuo labiau, kad žinau, jog giliai viduje jis yra jautrus ir geras...

N.V., zinote ka pagalvojau is tos papasakotos istorijos? Kad gal jus ne i egzorcista kreipkites, kur "gydys" ji sventom rykstem(ta pati namie ir nemokamai galit padaryti ), bet geriau kreipkites i bernardinu vienuolius(tiesa, nezinau, kokiam mieste esate ). Lai tie sventi zmones be jokiu ten velniu varymu graziai su juo pasikalba, lai isuka i savo veikla-yra ten susikure ivairiu pagalbu centrai, kurie itraukia i ta veikla ir paauglius. Jie keliauja po uzsienius, jie padeda apleistiems seneliams, benamiams, jie renkasi i burelius ir tai tampa pagalba jaunuoliams nuo narkotiku priklausomybes. Gal tai bus geresne iseitis, nei velnio varymas?