Kaip greičiau išvaryti sūnų paauglį iš namų...

Viskas aišku. Jei sako "nežinau", panašu, kad tai tiesa. Bent iš situacijos, šiek tiek primena mane, kai buvau paauglys. Dabar man 21-eri metai. Užaugau doras, mąstantis, apie ateitį galvojantis, tik kartais per daug rimtas Su vyresniais žmonėmis labiau sutariu, nes su bendraamžiais neturiu apie ką kalbėti, jie mano akimis per kvaili.
Grįžtant prie Jūsų vaiko, tai manau į rankas turi imti ne jį, bet ugdymą. Panašu, kad prieš susilaukdama vaiko Jūs net nesidomėjote, kaip auklėti tą vaiką. Gal šalia tėvas buvo toks nerūpestingas ir vaikas perėmė tą pavyzdį. Vaikas dabar pasimetęs, jis bando būti geras, bet vėl pamiršta, vėl padaro ne taip, vėl gailisi. Jam dabar informacijos yra tiek daug, kad jis viską atmeta, nes nuo informacijos srauto pavargsta ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Įsivaizduokite, kaip jis viduje kenčia ir save keikia, kad jis nėra geras ir pridaro problemų Jums. Nemanau, kad Jūsų vaikas yra piktavalis, panašu, kad stengiasi, bet jam nepavyksta. Ir manau dabar jo pagrindinė metodika, kaip išmokti gyventi - ne greitis ir rezultatai, bet lėtas ir nuoseklus mokymasis. Pirmiausia jis turi nurimti, Jūs privalote parodyti, kad juo tikite ir pasitikite. Turite su juo susėsti ir nutarti ko jis per šį mėnesį išmokti. Pvz., išmoks išnešti šiukšles. Vaikas manys, kad mokosi to, o iš tikrųjų Jūs per pašalinius dalykus mokysite jį būti supratingu Jūsų atžvilgiu, neskubančiu, mąstančiu ir, svarbiausia, pareigingu, atsakingu.
Manau Jums reikėtų pačiai pasimokyti, kaip auklėti ir ugdyti vaikus ir to mokytis ne tik iš praktinių patarimų šiame forume, bet ir iš labai įdomių šiuolaikiškų knygų, kurių jei ne bibliotekoje, tai bent knygyne rasite. Manau apie 100 Lt tokios knygoms nepagailėsite.

Svarbiausia: ramybė, tikėjimas, pasitikėjimas, problemos apibrėžtumas, jos įveikimo būdų ir siekių apibrėžtumas ir šioks toks laikotarpio apibrėžtumas (laikotarpis turėtų būti 3-4 kartus ilgesnis, negu Jūs norėtumėte, tai skatintų vaiką jausti ribinę atsakomybę, bet laiko kiekis neverstų kauptis įtampai).

Šią situaciją būtent taip spręsčiau - per nuoseklų darbą Sėkmės

Papildyta:

Nu ką Jūs čia nusišnekat? Suaugęs žmogus esat, o pliurpiat nesąmones Vaikui negalima kalbėti taip, jis dar pradės galvoti, kad blogai daro, bėgdamas pas močiutę. Tai jei mama ir ten neleis eiti, tai jis bėgs pas draugus, paskui pradės rūkyti, narkotikus vartoti, gerti... Pas močiutę kaip suprantu jis eina tik nurimti, pailsėti, atitrūkti nuo besikaupiančios įtampos. Kaip suprantu, mama vaiką tik spaudžia, pati iš vaiko reikalauja, bet pati mama mažai ką doro - nesidomi kaip vaikui padėti, net vaikui neapibrėžia jo problemų. Natūralu, kad vaikas pasimetęs ir įbaugintas. O mama dar, sakyčiau, naivoka - iš vaiko tikisi daugiau, negu pati mama sugeba. Vaikas ir turi būti silpnavalis - jis dar vaikas. O jei vaiką priverstinai varysite sportuoti, tai bus blogiau. Jei nesusižavės, o versite - jis bėgs nuo to ir jau niekada nepamėgs sporto. O jei pamėgs ir susižavės, tai tikrai neišspręs jame esančių problemų, jis tik nuo jų atitrūks. Mąstykite

matrix99, kiek vaiku uzauginai? Ne is knygu?

As ir nesu sena tarka, puikiai atsimenu save trylikmete. Klaikus prisiminai... Visi kazko reikalauja ir pastoviai primena pareigas, mokykloje dziungliu istatymai, atrodo, kad niekas is tikruju ir nerupi...

Vaikas nera neigalus, kad mokintusi siuksles ismesti Manau, kad jam tiesiog truksta vyrisko autoriteto seimoje. Jis pasimetes...

O ka patarti nezinau... Bet SM begale mamu tai patyre, gal duos vertingu patarimu

O ko Jūs tikitės - kad vaikas spręstų problemas net nesuprasdamas, kokios jos??? Nebūkite tokia naivi. Tai Jūs pati turite vaikui apibrėžti jo problemas ir pasakyti kaip jas spręsti, na ir užduoti tam tikras lengvas užduotėles ir pareigas, kaip jau rašiau. Iš vaiko norite tiek, kiek net kai kurie suaugusieji nesugeba - atsakomybės ir gebėjimo spręsti savo asmenines problemas. Tai sunkus darbas, bet dirbant nuosekliai - įveikiamas.
Mano nuomone - pas močiutę labai gerai, kad jis eina susinervinęs. O į mokyklą neina, įtariu, dėl to, kad:
a) iš jo tyčiojasi ten (jei ir sako ne, nereiškia, kad tiesa, pakalbėkit su auklėtoja ir keliomis mokytojomis);
jam mokytis per sunku ir nepatinka, o nėjimas į pamoką sukuria lengvesnio gyvenimo iliuziją.
Esminė jo problema - jis neturi gyvenimo tikslo, džiaugsmo. Turite pirmiausia padėti jam atrasti pasitikėjimą savimi ir jam padėti atrasti kokią nors jam patinkančią veiklą. Tik reikia būti atsargiems, nes dabar pirmiau mokslų turi jis griebtis.

Suprantu Jus visiškai, sunku, ypač kai nėra tėvo, vyro, kuris Jums būtų atsvara ir parama. Siūlau Jums ieškotis gyvenimo draugo bent pasibendrauti kartą per savaitę susitikus - Jums suteiks harmonijos. Nekalbu apie meilės reikalus, pakaktų rasti mielą draugą vyrą. Kai Jūs tapsite stipresnė, pamažu reikalai gerės. Vaikas yra veidrodis ir šįkart - Jūsų veidrodis. Jei Jūs būsite bent kažkiek paveikta neigiamų emocijų - vaikas bus toks pats. Kodėl? Nes dabar jis smarkiai paveikiamas ir praradęs save. Padėkite jam susigrąžinti save. Apskritai, manau jis turėtų padėti Jums pvz. einant kartu į parduotuvę. Tegul neša didesnį prekių maišą. Namie tegul ką nors sutaiso. Galų gale, paprašykite įkalti vinį kur nors, net jei nereikia Vaikas pajus, kad jums reikia jo pagalbos.

Beje, gal dabartinis vaiko elgesys yra tėvo žūties pavėluoto liūdesio ir ilgesio išraišką?

Jei gyvenate didmiestyje - pasikonsultuokite su nemokamos psichologijos konsultantu, kartais tokių galima rasti (jie būna laimi ES lėšomis finansuojamus projektus ir padeda šeimoms nemokamai). Manau pas psichologą vaiko Jums vestis nereikėtų, nes jam tai būtų per sunku, kol kas jam reikia pamažu stiprėti emociškai, o ne viską daryti iškart. Jūs pas psichologą ir viena galite pakalbėti apie vaiką. Psichologo, kaip pašalinio žmogaus, objektyvi nuomonė + kompetencija Jums padės apibrėžti problemas (Jūsų ir vaiko), tų problemų priežastis ir gal kažkiek pasakys nuorodas į problemų sprendimą.

Noriu pasakyti, kad ir aš toks dundukas (neįsižeiskite tik prašau) kaip Jūsų vaikas buvau paauglystėje. Bes mano mamos pedagoginė patirtis ir suskubtas domėjimasis ugdymu tiesiog labai gražiai ir palengva iškapstė iš tos duobės, kurioje man tikrai nepatiko būti. Turėjau daug problemų, irgi nuo jų bėgau. Bet dabar esu visiškai priešinga asmenybė

Dar kartą sėkmės, ramybės ir gudrių sprendimų Jums


Papildyta:
Na, mes apie panašius dalykus kalbame. Skirtumas tik tas, kad Jūs, kaip moteris, nesuprasite šito vaikio problemų Jūsų nuomone, jis vyras. Visai ne. Jis savęs nelaiko nei vyru, nei berniuku. Jo identitetas yra kažkur padangėse, todėl viskas taip ir komplikuota. Mama turėtų į jį dabar žiūrėti kaip į belytį asmenį, nes jei žiūrės kaip į vyrą, tai per daug reikalaus, gal kartais norės, kad tas berniukas atstotų mamai vyriškas rankas, kas, akivaizdu, dar per anksti. Tegul vaikas bent šeštadienio rytą mamai pusryčius padaro, o mama už tai vaikui iškepa popiet pyragą ir kartu nusineša pyragą pas močiutę ten arbatos išgert. Berniukas jausis pakylėtas ir įvertintas. Žinoma, truputį spardysis jis Ai, o dėl mano vaikų, tai aš jų neturiu ir veikiausiai neturėsiu, bet tai nereiškia, kad mano mąstymas ir patarimai iš mano patirties yra atmestini.

oi kokia aktuali ši tema ir man šiandien vėl auklėtoja paskambino, mano aštuntokas jau trečia diena bėga iš pamokų...( naujas bajeris, anksčiau to nebūdavo) ir kaip tik šiandien susirinkimas, atvirų durų diena mokykloje, tai jaučiu vesiuosiu kartu, jau pabodo aštuonis metus vienai raudonuoti... Ir ko tik neišbandėme auklėjant, kiek pokalbių, kiek kartų kartu pas psihologus vaikščiojom, beje galutinis patarimas budavo vienas ir tas pats: kantrybės jums tėveliai... Ką tik gražiai supakavau kompiuterį ir išvežiau į mamos rusį, dabar raminu save pokalbiui, bandysiu nestaugt Prisipažinsiu, prieš porą metų esu ir diržą paėmusi, bet jis rėkė taip, kad kaimynė atlėkė ir pradėjo grąsinti vaikų teisėmis, toliau kasdien darėsi vis "linksmiau", prisidirba, į akis šoka, aš tik balsą pakeliu, o jis rėkia, oi mama nemušk, kviečiasi pagalbą matai, tai vieną tokį kartą taip užsiutino, kad įsodinau į mašiną, nuvežiau į Klebarų miškelį, nuskyniau rykštę ir pertraukiau porą sykių, vaidinimai baigėsi visam laikui. Gal kam ir pasirodys žiauru, bet nuo rykštės dar nei vienas nenumirė, jei jis jau įsisiautėjes mane pastūmė, negi leisiu, kad dar ir ranką pakeltų ? Pusmetis tikrai buvo ramus, tada išsikėlėm į Vilnių, adptacija, suprantu sunku, vėl raidos centre lankėmės, kasdien su mokytojais bendravom ir aš ir vyras ėjome sėdėti pamokose, vėl begalės pokalbių, bet tik vyras išvažiavo į komandiruotę, sūnelis atsigavo, be griežtos rankosjam niekaip. Kai klausiu, kodėl tu gražiai elgies, kai tėtis yra, sako jis stipresnis, jei užvažiuotų, tai nukrisčiau, nors realiai vyras tik sykį jį papurtęs yra. nesuprantu niekaip, o mokytojai ir visi psichologai sako, kad apie mane (mama) jis labai gražiai kalba ir pats pasakęs, man labai gaila mamos, kai ji dėl manęs nervuojasi, bet vistiek neklauso, atsikalbinėja nors tu ką Nebežinau kaip elgtis. Prieš metus, kai visiškai išvedė iš kantrybės ir dar mokytoja paskambino, kad mokykloje nesusitvarko, tai aš jį pasiėmiau, nusivežiau į vidurį Vilniaus ir papasakojau apie savo vaikystę, kaip sunkiai augom, kaip alkoholikas tėtis smurtaudavo ir t.t., kaip gimė jis, kaip tą dieną prisiekiau, kad saugosiu jį nuo tokių vaizdų, kad jis namuose jausis saugus, kiek kartų ėjau pas jį į mokyklą, kiek sykių pas psichologus, kiek pastangų įdedu, kad jis turėtų viską, ko reikia normaliai augt ir vystitis vaikui, verkėm mašinoje abu ir tada pasakiau, kad galbūt nepatebėjau ir jis jau suaugo, kad jis jau gali būti savarankiškas, todėl aš jį paleidžiu, jokiu būdu neišvarau, aš dovanoju jam laisvę ir visada lauksiu namuose, visada mylėsiu ne mažiau, bet grįžti į mūsų namus gali tik su sąlyga, kad paklus mūsų namų taisyklėms. Ir ką jūs manot, jis dar pasėdėjo keletą minučių ir pasakė, mamyte, važiuojam namo... Metus laiko buvo taika ir ramybė, bet va vėl.... ką dabar man daryti?

dovanoti laisve ir pasirinkima.

Vaikai to labai ir nori. Bet jūs paklauskite, kaip jie įsivaizduoja tą laisvę

Pakalbėsiu iš savo varpinės. Esu ta "trylikinė", su kuriom dažniausiai mamos ir nebesusitvarko. Tai va, vaikai nori laisvės. Labai nori. Aš irgi noriu. Kadangi su mama nebendrauju (gyvenam vienuose namuose, bet nebendraujam), o turiu auksinį tėtį, tai ir gaunu aš jos. Netgi nemažai. Taip pat, neesu ypatingai tvarkinga ir darbšti. Bet nežinau kaip, išeinam į kompromisą su tėčiu - papuoliau į gerą klasę, kur labai gabūs ir geri vaikai, tai kažkaip bėgioti iš pamokų nesinori (na retkarčiais), blogais pažymiais irgi nesimokau. Nu normaliai. Visko būna, bet ne vien dvejetais. septynetais, aštuonetais. viduriukas, žodžiu. Kas liečia namų darbus - retai kada ruošiu aš juos . Rimtus darbu - rašinius pavyzdžiui, taip ruošiu. Visą kitą palieku su tema "pagal mokytoją" . Kas dažnai renka, - paruošt stengiuosi, kas užduoda, bet praktiškai nesidomi net nesivarginu vadovėlio atsiverst. Gal kažkada ir gailėsiuosi, bet yra kaip yra.
Skaitau apie bėgimus iš namų ir panašias problemas. Lyg neturiu aš tokių bėdų... aišku, norisi ir pabaliavot ir mieste pasitampyt, bet va tėtė visada žino kur esu, ką veiksiu ir ar reikės parsivešt.
Ir žinokit,tikrai nesinori jo apvilt. Pažadu, padarau viską ko prašo. O gerbiu ir nenoriu prarast pasitikėjimo todėl, kad netyčia sužinojo vasaros pabaigoj kažkur, kaip dukrytė pabaliavoja. Ta prasme, rado žinutes rašytas draugei, kad va "atlėk pas tokią ir tokią draugę, stovi bonka baltos, laukia tavęs. Ir dar užlėk pas tą ir tą draugą, cigaretes palikau". Kai paklausė kas čia, stovėjau apšalus, bijojau kažko ir tikėtis, kažkaip ten susišnekėjom tada, ir nieko jis man nesakė. Tai va po to įvykio labai gerbt jį pradėjau, ir visada žino, kada dukrai mineralinio reiks parvešt ryte .
Žinokit tikrai, svarbiausia leist vaikui daryt, ką tik jis nori, juo pasitikėt, ir (bent jau aš asmeniškai, ir iš draugų tokia pati nuomonė) nebus jokių pykčių - vien dėl to, kad vaikas jus brangins, nes LEISIT, nebausit ir nenorės prarast to pasitikėjimo.

Jūsų atveju, viskas tvarkoje, svarbu žinoti ribas ir taip pat svarbu neprarasti pasitikėjimo, nes kai jis prarandamas, tada negali tėvai tikėti nei vienu vaiko pasakytu žodžiu.Mano vaikas, tiksliau jau ne vaikas, o jaunuolis, vieną kartą grįžo, tiksliau teko parsivežt prisigėrusį, apsivėmusį ir pan. Tada sakė jis, kad jam gėda, o mes jo ir nebarėm. Tai gal buvo mūsų klaida, nes po to karto, galbūt pagalvojo, kad jis gali daryti, ką nori, nori laisvės, bet tą laisvę supranta savaip: noriu einu, noriu neinu į mokyklą, grįžtu namo, kada noriu (niekada negrįžta tuo laiku, kada pasakė, kad grįš), pažymiai kai kurių dalykų- dvejetai, trejetai, o juk paskutinė-dvylikta klasė. Apie žodyną jau nekalbu. Ir visa tai prasidėjo po stovyklos, kai susipažino su labai gera kompanija. Man jau iškilo klausimas, ar kokios žolės neparūko...

* Bet ar tu jį labai gerbsi po 20 metų? Gal kaip tik priekaištausi,. kad , tėti, ką tu darei???? Kodėl manęs nesulaikei, kodėl neįstatei į teisingas vėžes? Tau tik trylika (bet įtariu, kad gal daugiau?), nesi dar prasiskleidęs žiedas, jei jau taip poetiškai/agronomiškai kalbant. Tavo žiedas dar tik pumpuro stadijoje. Koks jis prasikleis? Papuvusiu viduriuku, nes gyvenime jau daug kas bus nugyventa?
**Nu zdraste. Gal tada ir paaugliai turi mums leisti viską ir mumis pasitikėt? Kodėl tėvai nebeturi jokių teisių , tik pareigas? Parvežt, nupirkt, pasitikėt ir neklausinėt Kodėl man nepamiegojus po gero baliuko iki 14 val. ir kad po dušo būtų kompas laisvas, pietučiai paruošti, drabužėliai rytojui išlyginti

Aš manau, kad kalbėt bandėt, bet ar konkrečiai pasakėt ko norit? Pasakyt tiesiai šviesiai - kad nieko nesakėm, nereiškia kad leidom.
Kiekvienas vaikas interpretuoja tylą vis kitaip : vienam galbūt po tokio įvykio būtų pasirodę, kad tėvai pyksta, kitam - kad viskas galima (kaip tai atrodo jūsiškiam), dar kitam, kad absoliučiai nieko čia neįvyko.


* Gerbsiu. Tai nėra pagrindinė priežastis dėl ko aš jį gerbiu dabar, ir ŽINAU (ne manau, bet žinau), jog gerbsiu ateityje. Bet taip, ji taipogi svarbi.
Man tik trylika, tikrai, meluot nėra ko .
** atsiprašau, bet viskam yra SUSITARIMAI. . Skaitykit mano posto pradžią, manau ten pakankamai aiškiai paminėta, kad randam KOMPROMISĄ.
Pvz. - šiandien eglutės įžiebimas, aišku, negrįšiu ilgai. Vakar vakare kad ir kokia nusikalus 23 grįžau namo, bet iš paskutinių jėgų susitvarkiau kambarį ir uždėjau skalbinius skalbt. Šiandienai liko keletas darbelių, bet aš juos pasidarysiu iki to eglutės įžiebimo. Jeigu nebus kažkas iki galo padaryta, jis atvažiuos, ir betkokiais būdais susiradęs mane parsiveš namo, lieps susitvarkyt o tada vėl galėsiu blūdyt atgal. Jei tik bus noro, aišku.
Pamiegosim po gero baliuko, kad ir iki 15 h, po dušo pasėdėsim prie kompo, pietučių nereiks, nes valgyt nesinori po tokių baliukų, o tada pėdinsim drabužiukus patys išsilygint, pamokėles pasiruošt, nes jei nepasidarysim tai kitą savaitgalį galėsim sapnuot baliukus ir draugelius.

Gal kažkam iš mano posto pasirodė, kad vaikui reikia ABSOLIUČIĄ laisvę suteikt. Ne, aš to nenorėjau pasakyt. Turi būt susitarimai (žr. aukščiau). BEt va pavyzdžiui tiek mane, tiek tėtį (iš elgesio bent jau pastebiu) šitoks šeimos modelis tenkina. Abi pusės pasitiki viena kita, dažniausiai net žodžių nereikia, tiesiog pasidarai susitvarkai, ir eini. Jei skambina - kur esi?; mieste, susitvarkiau tą tą tą ir aną.; ok.; ir viskas, kalbos baigtos.

Buvo kalbėta, bet ne barta. Ir dabar pradėjom eit pas psichologą, bet kol kas jokio pagerėjimo. Bandėm/bandom kalbėti ir gražiuoju, ir tartis, kad jei mokysis, gaus dovanų ko norės, ir žinoma, pykstamės, kol kas viskas tas pats. Draugė ir draugai yra viskas.
O jūsų atveju, tai jei jums tik 13, aš pvz. kaip motina rūkymo netoleruočiau, visa kita, ką aprašėt toleruotina, ir man būtų ramu, jei pas mus taip būtų gyvenama

13 metu mergaitei gryzti velai, po 23 val normalu? po tokiu baliuku kur valgyt nesinori ar mineralinio reik - irgi normalu???? ir dar ta mineralini tevas nuperka, tikras tevas???