Kaip greičiau išvaryti sūnų paauglį iš namų...

tikėti reikia, net ir tada, kai labai sunku Mano situacija lengvesnė (o be to jau pilnametis ), bet tikrai linkiu Jums kantrybės ir stiprybės

Palaukit, juk dar visi treji metai! Dar viskas gali taip pasikeisti...

O gal žinote priežastį, kodėl jūsų sūnus taip staiga pasikeitė? Gal jis kažką pamatė ar išgirdo iš jūsų (ar kito), ko jis nesugebėjo tinkamai išsiaiškinti? Ir iš ten tas begalinis protestas? Panašu, kad jis ,,rėkte rėkia'' - ,,man reikia jūsų pagalbos, vienas nesusidoroju''.

aš irgi taip manau žmogus (o taip, paaugliai irgi žmonės) nei iš šio nei iš to pasikeist negali ypač taip greit ir taip kardinaliai..

aš manau, kad žmogus viską gali, pasikeisti taip pat. Kalbu apie save, keičiuosi net dabar, kas seniau mane pažinojo, dabar labai stebisi (į smulkmenas nesileisiu)

Kai kada žmonės pasikeičia spontaniškai, nejausdami, kad aplinkiniams su jais pasidarė sunku. Jie mano, kad ,,elgiasi teisingai''.

Kartais vaikui reikia pagalbos, o iš artimiausių žmonių jis sulaukia smerkimo arba nedėmesingumo.Mokykloje blogai---priekabiavimas, visuotinis alchogolizmas. Jei kitoks(ia), automatiškai iškrenta iš visų kompanijų,lieka vienas(a). Taip yra ir net mokytojai tai pripažįsta( yra ir priekabiaujančių, išsišokėliams pataikaujančių mokytojų), todėl džiaugtis reikia, kad vaikas turi mažai draugų--vadinasi turi savo prioritetus. Negalima piršti savo nuomonės, nes dažnai nežinome situacijos. Galime tik pasiūlyti, bet jei vaikas nenori--turime gerbti jo nuomonę. Maniškė paauglė sukėlė skandalą mokykloje, nes mes , tėvai, dar vis "matėme galimybes "jai ten mokytis. Skundėsi fyfomis,kl auklėtoja, bet mums buvo patogiau ta mokykla....Džiaugiuosi, kad dukra neliko pikta ant viso pasaulio. Kalbamės ir susikalbam.Svarbu savo paauglį vaiką gerbti ir mokėti pripažinti savo klaidas.
Pabandykite padėti savo vaikui-kalbėkitės.

Sveika RUT, gerai kad atejai i sia tema, gali kalbeti apie savo problema kiek sirdis geidzia. daznai snekantis pacios surandame iseiti, pakeiciame poziuri... stiprybes tau, tikrai yra iseitis, tik jus dabar visi labai sutrike...

Sveikos, bandykit kalbėtis- sakykit kaip jūs jaučiatės ir kodėl taip jaučiatės-nieko nekaltinkit,o išklausykite, tikrai labai labai sunku.Įlyskit į jo kailį , pažiūrėkit jo akim į situaciją, brr nei už ką į mokyklą nenorėčiau , studijuot taip buvo fantastiška , nors ir sunku .
Patikėkit kai kalbėsi su narkomanu su 8 metų stažu nuo 18 pradėjo ir matai simpatišką vaikinuką kelis kartus buvusį komoje, paklausus ko jam truko-bendravimo ryšio su tėvais ir buvo per daug pinigų...Reablitacija nepadės jei pats nenorės.Išklausyti išmokti reikia, nes dirbu vos ne socialine darbuotoja .Ateina ir svetimam visai žmogui pasakoja ir pradinukai ir paugliukai, nes namuose niekas jų neišklauso, ne komentarų ar patarimų ar pasmerkimo jiems reikia ,o nuoširdaus pastovaus dėmesio ir meilės.
ir aš saukau, sūnui ,kai įskaudina , kad esu tavo mama ir man labai skauda ,kai negražiai kalbiesi ar elgiesi.
Viskas praeina, prabėgs su vėju ta vaikų paauglystė, net nepamatysite.Maniškiui liko dar 5 metai iki pilnametystės.Pačios baisiausios klasės 7-8-9
Į mokyklą nebeisiu , pažymių knygutės neatsiversiu ir dar mob tel pakeisiu Vyras galės aiškintis aš tik pagyrimus priimsiu, va Parašysiu pavasarį kaip sekėsi pažado laikytis , virtualus , bet vis tiek raštiškas

Sveikos,

dėkui visoms už komentarus.

Galiu pasakyti tik tiek, kad su sūnum kalbėjomės ir dabar vis dar bandom karts nuo karto pasikalbėt. Nors kaip jis pats sako, tai jo mūsų kvailos kalbos visai nedomina ir mūsų taip pat neturi dominti jo draugai, kur ir su kuo jis būna, ką ruošias daryt ateity.

Praeitais metais, kai prasidėjo visos problemos, vaikščiojom pas psichologą. Sunkiai įkalbėjom ir jau buvom bepradedą tikėti, kad jis po truputį rimsta. Bet deja tai buvo labai laikina, galėčiau teigti net kad po psichologo pablogėjo - t.y. nebeliko jokių atsakomybių ir įsipareigojimų iš jo pusės. O iš mūsų jis pradėjo dar labiau reikaluti pinigų, pramogų, kompiuterio per visą dieną, pradėjo eiti iš namų be leidimo, negrįžti naktį namo. Po psichologės atostogų pas ją atsisakė lankytis - neįdomu jo žodžiais jis ne koks psichas ir nieko naujo jis jam nepasakys, nes ir taip viską geriau žino.

Blogiausia yra tai, kad jis visai negalvoja apie savo ateiti ir neturi jokių tikslų nei norų

Bijom jį pajudinti ir ko paprašyti, nes prasideda zirzimas, priekaištai ir dar blogiau. O pats ateina pas mus tik tuo atveju kai baigiasi jo mėnesiui skirti pinigėliai.

Sunku žinokit labai, man ir dėl mažiukų neramu, nes dukra jau pradeda šnekėt, kad brloiui gerai - jam nereikia nieko mums padėt, gali grįžt kada nori, prie televizoriaus ir kompiuterio sedėti kiek nori.
O mažiukas pradėjo spjaudytis ir muštis, nes vyresnis sūnus su juo tik taip ir bendrauja.

Ir laiko mažiams mažai skirdavom, nes pastoviai problemas dėl paauglio sūnaus reikėdavo spręsti - tai su policija, tai su mokykla, tai su klasiokų tėvais reikalų turėti. Dukra labiausiai dėl mano laiko stokos jai nukentėjo, buvom labai artimos, dabar aš jai bloga, nes jos teigimu būnu tik pikta ir blogai jaučiuosi. Deja ji teisi

Dabar bandom nuo vyresnėlio atsipalaiduoti, jam nelįst į akis. Vasara buvo lengviau - su mokykla neturėjom jokių reikalų. Tiesa naujus mokslo metus pradės kitoje mokykloje - iš senosios pašalino. Į policija buvo raštas parašyta, teismą apturėjau

Nusilylę mes labai, savim taip pat, nes nežinom nei kur suklydom, nei ką toliau daryt.

RUT stiprybes tau... zinau, kad yra labai sunku patiketi savo vaiku kai jis nuvilia eilini karta, taciau reikia surasti tos vilties ir kazkaip keisti poziuri... mano atveju kazkaip vyras pereme iniciatyva bendrauti su vaiku, tai vaikas jo klauso kaip silkinis. gal but ir jusu vyras galetu daugiau vien tik su vyresneliu praleisti laiko, kazkuo uzsiimti, aisku is pradziu sunus neprisileis tevo, bandys ji provokuoti, taciau jeigu tevui uzteks tos kantrybes - viskas turetu eiti geryn. O jus tuo metu galetumete ramiai uzsiimti kitais vaikais... Tiesiog jauciu, kad sedite visa seima siaubingoj itampoj ir visiems del to tik blogiau, tikrai turi buti kazkokia iseitis...

sveika Rut. Aciu uz Tavo komentara. Gar ir negrazu taip sakyti, bet man, kaip tikrai lietuvei, geriau pasidare, kai suzinojau, kad ne man vienai taip.

Gaila, kad nieko negaliu Tau patarti kaip palengvinti situacija - pati nezinau - sukandusi dantis kenciu ir dziaugiuosi, kad sunus dabar pas senelius, o ne namie... Nebebendraujame su juo - nei as, nei vyras nei sesute.

Mane labai nustebino giminaiciu pasakojimas, kad jis (mano akimis absoliutus "grubijanas" ir egoistas) nuvaziaves pas senelius puole juos apsikabino (as jo tokio neisivaizduoju namuose) ir savo iniciatyva viska padeda mociutei, kad sunkiai kelti nereiktu (ji tik ka is ligonines su sirdies liga). Mintis neapleidzia, kad tai gerio grudas, uz kurio reikia dar bandyti kabintis. Ir tai suteikia vilties man, kad praeis ta kvaila paauglyste ir vistik pasirodys, kad nusimetus paauglystes kiauta, jis vis delto geras zmogus yra...
Va tik su mokslais panasu, kad per velu jau bus, kai jam protas nusvis (jeigu nisvis)

Dideles kantrybes Tau ir isminties Rut

nenusimink - su mokslais niekad ne velu - susitupes - baigs suaugusiu mokykla - ir stos viskas i vezes