Dar net neperskaičiau visos praeitos temos, bet norėčiau pasisakyti, čia bus skirta istorijai, kurią pasakojo mums
Naujas.vardasNesu kvalifikuota psichologė, bet kai ką parašyti tikrai noriu.
Labai baisu tai, kas vyksta jūsų šeimoje. Nepykite, bet žiūriu į viską jūsų sūnaus akimis - ir žinokite - aš irgi panašiai elgčiausi. Nesmerkiu jūsų, tiesiog jūs turėtumėte kitaip elgtis. Dėl muzikos - teisingai kažkas rašė - pasigarsinai - atimsim, išvežkite, paslėpkite ar kaip kitaip tas grojantis daiktas turi dingti kažkuriam laikui. Kad naktį nįsiliedžiate ir liepiate jam dingti, eiti savo keliais - būčiau jūsų kaimynė - nežinau, pati turbūt baladočiau jūsų duris, kol įleistumėte sunų. Aš atvirkščiai - tik išgirdusi, kad jis grįžta - laukčiau koridoriuje, atrakinęs duris lai pamato mane sėdinčią ir jo laukiančią. Pasakyčiau, kad pergyvenau, juk jis man rūpi, klausčiau kur buvo, kodėl išėjo ir t.t. Apkabinčiau ir pasakyčiau - susitariam, kad daugiau tai nepasikartos - jei nori išeiti - ateik ir pasakyk kur eini ir kada grįši, bet susitariam, kad nevėluosi, jei nustatome kažkokį laiką iki kada turi grįžti - turi nevėluoti, kitaip sekantį kartą neišleisime niekur eiti. Reikia ieškoti kompromisų. Dėl kuprinės - kiekvieną vakarą tikrinčiau (bet ne pati sudėčiau) jam kuprinę. Ruoščiau pamokas kartu su juo, arba bent jau patikrinčiau, arba sakyčiau - einame aš tau padėsiu paruošti pamokas. Pradėkite karturuošti ir paksui išeikite iš kambario, vis kas 15-20 min užeidamair klausadama ar viską supranti, gal dar kažką padėti? Paskui pasiimčiau sekančios dienos tvarkaraštį ir sakyčiau, va ryt matematika pirma pamoka - įsidėk knygą ir sąsiuvinį. Ir sedėčiau ant kėdės, o jis turėtų dėlioti tas knygas. Girčiau už bet kokį darbą padarytą. Dėl riedučių, dukros dviračio ir t.t. - įstrigo žodžiai - "dukra gavo patį geriausią dviratį". Na, viską matyt matuojate pinigais. Gal ir nupirkote jūs tą
patį geriausią dviratį, bet nors vaikams nesakykite to. Aš įtariu, ka dir dukra viską žino ir aišku mato, kaip elgiatės jūs su sūnumi, gal jums nebūnant ir ji leptelį jam ką nors, kad va aš turiu superinį dviratį, o tu lochas riedučių negavai. Aš tai vis gi būčiau nupirkusi jam riedučius ir pasakiusi - na, blogai mokeisi ir t.t. Bet aš labai tikiuosi kad kiti metai bus kitokie, perkame tau riedučius, kad tai paskatintų tave, matai mes ir tave mylime, bet tu su mumis elgiesi negerai, nesimokai. Laikant riedučius rankoje, arba prie kasų paklausčiau - susitariam, kad kiti metai bus geresni mokslo atžvilgiu? Pamatęs riedučius - seilė jam nutys ir jis tikras jums tai pažadės. Tada nupirkite - paduokite tuos riedučius ir vėl pakartokite, kad turi stengtis kkitais metais, tada gaus dar gerą dovaną mokslo metų pabaigoje, bet tik tuo atveju, jei tikrai matysime, kad tu stengies. Nereikia tų 10-ų vien, gal jam tikrai nesiseka, tiesiog reikia matyti, kad jis stengiasi. Oi, čia galima nagrinėti daaaug situacijų, jis jūsų šeimoje neturi "sienos", kad nors kažkas būtų pusiau jo pusėje, visi PRIEŠ jį. Ir jūs, ir tėvas, ir sesė. O kas ten per tėvas? Neina vyriškai pasikalbėti? Nuvaryti pažvejoti ar su dviračiais pasivažinėti, ar krepšinį pažaisti? Gal su kitais klasiokais ir jų tėvais suorganizuokite krepšinį, bobos lai sėdi ant pievos, o tėvai su sūnumis žaidžia krepšį ir skatinkite, girkite, per pertraukėles vandenuko duokite atsigerti, pagirkite ir t.t. Nėra bendravimo su vaikais. Tik dukrai už tai kad tokia gera - visos dovanos super, bet įtariu, kad ir su ja mažai bendraujama. Reikia BENDRAVIMO - palapinių, žvejybos, laužų, dviračių, riedučių ir t.t. Jūs nėščia - tai lai vyrai varo, lai išlekia su palapinėm su draugais kokiais (kad ir klasiokais), o jūs likite namie su dukra. Kaip supratau - jūs Vilniuje gyvenate, ane? Aš atsikrausčiau į Kauną gyventi - gaila, kitaip bandyčiau realiai jums padėti, apsimesčiau Vaikų teisių apsaugos tarnybos inspektorė, išklausyčiau, išsišnekėtų vaikas, paisvaikščiočiau ir bandyčiau keisti jo pasąmonę, ir tada viskas savaime pasikeistų.
Tik prašyčiau Lietuvoje, nes iki 16 metų mokytis privaloma. Ir kad viskas pagal įstatymą būtų, nenoriu, kad jam ragus įstatytų 
Rask, prizas bus 
Aišku, mažas jis dar. Tikiuosi kažko daugiau iš jo ateityje 
Nu bet vis tiek, pamažu ruoštis jau reikia 
,o jei turite nuosavą versliuką tai gali suvedinėti duomenis į kompiuterį , tik tikrint reiktų , nes mat nepilnametis neatsakingas klaidų privelti gali.Savo darbu uždirbti pinigai kitaip vertinami 
Bent nuo 14 m vasarą kur nors tikiuosi įdarbinti , pasakysiu po poros metų kaip pasisekė 
Nei aš, nei sesė niekada nemaištavom, nekėlėm tėvams rūpesčių savo elgesiu, tiesą sakant, nepajutau, kaip prabėgo mano vaikystė ir paauglystė, bet tikrai nesijaučiu išaugusi kompleksuota ar nemokančia nusibrėžti gyvenime tikslų ir jų siekti ar kad kas nors su manim ar mano dabartiniu gyvenimu yra ne taip 
Priešingai, nuo pat vaikystės turėjau aiškų tikslą ir jo siekiau. Tuo tarpu brolis, kaip jau sakiau, auga visiškai kitoks, be atsakomybės, be pareigos jausmo ir dėl to, mano akim žiūrint, daugiausiai yra kalta mama ir jos netikęs auklėjimas. Akivaizdu, kad tie patys tėvai savo vaikus gali auklėti visiškai skirtingai, manau, tai priklauso nuo daugelio priežasčių ir aplinkybių. Aš pati jaučiu, kad abu savo sūnus jau auginu skirtingai, visų pirma dėl to, kad labai pasikeitė gyvenimo sąlygos, o taip pat turbūt esu labiau subrendusi motinystei nei augindama pirmagimį. Gaila, bet psichologų siūlomos teorijos ne visuomet veiksmingos, ypač kai eina kalba apie tai, jog beveik visi mes, net ir nenorėdami, dažniausiai visiškai nesąmoningai, kopijuojam tuos šeimos modelius ir tas patirtis, kuriuos atsinešam iš savo tėvų 
Biržoje nuo 16 tik priima, o neoficialai irgi nieko neradom. Teoriškai skamba gražiai, bet retas nori būti ir darbdaviu ir aukle.
