Skaitau temą nuo pirmo puslapio ir pagaliau neiškenčiau neįkišus trigrašio
Mano bernelis irgi nėra saldainiukas: ir kompiuterio maniją turi, ir tingi, ir sukčiauja, ir meluoja... Buvo ir agresyvusis periodas (vienas klasiokas net Santariškėse pabuvojo po judviejų "razborkės"). Kai abu sutarėm, kad patys savo jėgomis nelabai sugebam išsikapstyti, nors ir suvokiam, kad negeri dalykai darosiL, ieškojom pagalbos ir pas psichologus, ir pas psichiatrus. Jų diagnozė mane nuramino - vaikas išgyvena paauglystę ir visa, kas vyksta, yra daugmaž normalu. Man svarbu, kad mano vaikas neturi kažkokių patologijų, kad jo agresyvumas nėra nenormalus (savigyna, pasirodo, yra leidžiama, nors mamoms tai ir baisiai atrodo)
O labiausiai įstrigo viena psichologės išsakyta mintis: sunerimti REIKIA, jei paauglys NEmaištauja, nes tokiu atveju jis savyje slopina jausmus, emocijas, išgyvenimus. O maištaujantis jaunuolis yra normalu. Paauglystė TURI BŪTI maištaujanti. Kitu atveju žmogus gali užaugti kupinas nepilnavertiškumo kompleksų, prisitaikėliškas, be savo nuomonės, idealų ir tikslų.
Tad mamoms, kurios džiaugiasi, kad jų vaikai paauglystėje nemaištavo, siūlyčiau susimąstyti, ką gi svarbaus jos vis tiktai praleido