Paskaitinėjau kuriozus. Vieni linksmesni, kiti liūdnesni. Matyt, daug kas nuo mūsų pačių priklauso, ką norime laikyti atmintyje..
Susituokėm 2005 metais. Vestuvių dieną net šiandien prisimenu kaip vieną laimingiausių. Bet mūsų vestuvės taip pat neapsėjo be linksmų nesusipratimų ir nutikimų.
1 nesusipratimas. Pasidariau šukuoseną ir makiažą kirpykloj, kirpėja iškart nuometą prisegė ir pritvirtino, kad laikytųsi. Išsikviečiau taksą. Važiuot netoli, kokie keli km, bet Vilniaus senamiesčiu, kur vienpusis eismas. Kaip šiandien prisimenu atvažiavo žalias senukas mercedesas, o vairuotojas pamatęs mane su nuotakos nuometu susilydė

Visas pasididžiuodamas - va aš nuotaką vežu.. o kokia jūs graži.. ir daug daug gražių komplimentų, dar minėjo, kad jam pirmą kartą tenka nuotaką vežti ir kažkaip jis savo vestuves prisiminė.. Žodžiu viskas būtų labai gerai, bet sustojom prie vienos sankryžos, ten sunkvežimiukas (kuris vežė prekes į parduotuvę) neįsipaišė į posūkį ir teko už sunkvežimio stovinčiam pežukui (pežo modelis buvo vienas iš naujesnių) pavažiuot atgal, kad vietą sunkvežimiui atlaisvint. o už pežuko kaip tik mes stovėjom... Nežinau kur žiūrėjo pežuko vairuotojas, bet jis bumptelėjo į mūsų priekį. Gerai, kad nesmarkiai.. Išlipo mano taksi vairuotojas, pažiūrėjo į savo mercedeso bamperį ir į pežuko galą ir girdžiu kaip sako: tu ką.. nematai, kad aš nuotaką vežu, kaip aš dabar nuotakos nepristatysiu į vestuves.. numojo ranka į smulkią avariją, susitarė su anuo vairuotoju kad nei vienas pretenzijų neturi ir nuvežė mane namo. Po šiai dienai esu vairuotojui dėkinga, kad jis pristatė mane greit namo
2 nesusipratimas. Bažnyčia. Mus tuokia, atlaikom normalias mišias su labai gražiu pamokslu, priesaikos, vestuviniai žiedai, palikėjimas laimingai ir ilgai gyventi.. ir kulminacija išeinant iš bažnyčios - nuotaka atsisveikinama pabučiuoja kunigą į skruostą.. Visi svečiai ir buvę bažnyčioj išlūžta nuo mano tokio poelgio..

Matau kaip broliukas Astijus išrausta ir garsiai prisipažįsta, kad jo dar nei viena nuotaka nebučiavo..
3 nesusipratimas. Viskas nuostabu. Naktis arčiau ryto, muzikantai susipakavo, jau ir svečiai beveik išsiskirstė.. Su vyru žiūrim,kad jau laikas kaip ir namučių važiuoti - nusnausti nors valandėlę. Nuovargis jaučiasi, bet abu esam laimingi. Apsižiūrim, pasirodo raktus nuo namų palikom mašinoj, kuri jau seniai grąžinta savininkams. Pas mamą negalim eit miegot, nes iš toliau atvažiavusius svečius ten suguldėm. Perkratom pas ką galim važiuoti nakvoti. Paskambinam draugams. Atsiliepia apsimiegojęs balsas. Važiuojam nakvoti pas draugus. Va taip ir praleidom vestuvinę naktį ne namie, bet pas draugus, jų tėvų miegamajame.
Iki šiol juokdamiesi prisimenam savo "pirmąją vestuvinę naktį pas draugus"
Kiek pamenu, išbyrėjo mano vestuvinė puokštė.. bet nelabai kreipiau į tai dėmesį. Dar atmintyje iškyla valso šokis, kurį repetuojame gamtoj, nes anksčiau neradom laiko pabandyti pašokti.. taip pat nedyla atsiminimas, kaip mano vyras mane nešė per visą baltąjį tiltą, net pasisukdamas aplink... Manau, kad viskas buvo nuostabu ir mane supo patys artimiausi ir mylimiausi žmonės.. Žodžiu, kaip ir minėjau, tai buvo viena laimingiausių dienų, kurią net ir šiandien prisimenu su nostalgija