Apie gimties poeziją ir prozą - Gimdymo istorijos

Gegužės 26 d. Mane apžiūrėjęs gydytojas paskelbia „nuosprendį“ – 4 cm. „Didžioji diena” numatyta birželio 10-tą. Apsidžiaugiu, kad viskas jau prasidėję, nes birželio 12-tą išskrenda pribuvėja, kurią vienintelę noriu matyti šalia savęs gimdymo metu. Ir išsigąstu, nes gegužės 27-tą, t.y. rytoj, užsakyta pirtelė ir numatytos mano palydėtuvės į gimties taką. Labai bijau, kad po apžiūros, kai atsidarymas toooks, prasidės gimdymas, ir į savo šventę nebesuspėsiu.

Gegužės 27 d. Nieko neįvyko. Važiuojame į pirtelę. Valio! Koks grožis – džiaugiuosi horizontais, kurių mieste taip pasiilgstu. Akomponuojant kurtinančiam varlių chorui, sumerkiu kojas į ledinį šaltinio vandenį. Draugės, mano mielosios būties sesės, dainuodamos nuplauna rankas, kojas, žemės rutulio dydžio pilvą, iššukuoja niūrias mintis iš plaukų, apvelka išsiuvinėtais gimties marškiniais ir palinki lengvo, gražaus, įsimintino gimdymo. Virš galvos suka ratą gandras. Lyg sveikindama pro šalį prabėga stirna. Varlių choras tiesiog griaudėja. Susirenkam žoles vantoms – kažkodėl taip traukia prie vaivorų. Nusiskinu ir dilgėlę – nežinau, už ką, bet myliu šią patvorių karalienę. Pirtis – nuostabi. Taip graudžiai, gailiai kvepia vaivorai. Vanojamės, kaitinamės, maudomės šaltiniuotame tvenkinėlyje, voliojamės žolėse. Suglaudusi delnus tariu ačiū – Dievui (už tai, kad per naktį nepagimdžiau), sesėms (už šventę), dangui (už tai, kad nelijo). Dabar aš jau pasiruošusi – gimdysiu šiąnakt.

Gegužės 28 d. Naktį nepagimdžiau.

Birželio 10 d. Ir iki šiol nepagimdžiau. Vyras sako, kad gimdysiu šiandien. Ta proga pasiima „tėvo dieną“ (turime du vaikus – pagal įstatymą priklauso). Gimdyti jau labai noriu, nes pribuvėja išskrenda poryt, tačiau jokių ženklų nėra. „Paskutinį kartą“ skaniai papietaujame indų restorane. Juokaujam, kad artimiausius tris metus taip ramiai dviese papietauti mums nepavyks. Patirtis. Susitvarkom visokius biurokratinius popierinius reikaliukus. Jokių ženklų nėra.

Birželio 10-11 d. – naktis. Visą naktį praverkiu. Pirmą pusę – nes negimdau, antrą pusę – nes vyras liepė netrukdyti miegoti. Įsižeidusi išeinu į kitą kambarį. Pati suprantu, kad tai kvaila.

Birželio 11 d. Gydytojas paskelbia naują „verdiktą“ – 6 cm. Bet jau nebetikiu, kad spėsiu. Vakare susitinkam su drauge, sėdim „Baltuose drambliuose“ ir geriam arbatą. Dar užsisakau obuolių pyrago su ledais. Staiga imu jausti stiprokus skausmelius. Suprantu – sąrėmiai, tačiau pyrago palikti negaliu. Ramiai baigiam arbatą ir pyragą, atsisveikinam ir sėdu važiuoti namo. Sąrėmiai kas dvi-tris minutes. Sąrėmių metu „pamūkiu“. Nėra taip jau skausminga, bet kažkodėl apima toks jausmas, kad priešais save metau atviruką – matau, bet nedalyvauju. Važiuoju atsargiai, kiek įmanoma atsargiau. Namie išsikviečiu tėvus, kad pasiimtų mano merginas, ir pribuvėją. Iki jos lėktuvo turime 8 valandas – spėsim. Sąrėmiai nuslopsta ir aš jau spėju įsibaiminti, kad dar negimdau. Blyksnis – į pribuvėją akimis įsikabinusi mano jaunėlė. Pagaliau liekam tryse – aš, vyras ir pribuvėja. Sąrėmiai švelnūs, plepam, vaikštinėju, rankose spaudžiu su džok masažuoklį. Padeda. Jau 8 cm. Staiga viskas pasikeičia. Sąrėmiai suima visu stiprumu. Pykina. Velniop tą obuolių pyragą! Paleidžia vidurius. Velniop „Mikrolax“! Ir kodėl aš patingėjau pasidaryti normalią klizmą???? Neberandu sau vietos. Bet stebuklas - kai mintyse paprašau vaiko palūkėti, viskas nurimsta. Plūduriuoju savyje. Ilsiuosi. Ir kyla didžiulė pagunda taip ir būti… Vyras “lipa ant sąžinės” – lėktuvas… Eikit sau, nenoriu, tingiu, negaliu, leiskit pamiegoti. Žiovauju. Staiga išlenda visi skeletai, kuriuos taip kruopščiai slėpiau savo spintose. Nuo kitų ir nuo savęs. Aš tinginė! Pro akis prabėga visi mano tinginiavimo įrodymai, blyksniai, akimirkos, gyvenimas... aaaaAAAAA... Apie kitus skeletus nepasakosiu. aaaaAAAAA.... Primena filmą „Bluberis“, tik ten su savo vidiniais skeletais-drakonais kovojęs Vincentas Kaselis iš krištolo skaidrumo vandens išnyra naujam gyvenimui, o man naujo gyvenimo nebus! aaaaAAA… Bus! Susikaupiu. Gerai, dirbam! Taip norisi priglausti galvą... Tas vyro kvapas... Dieve, kaip gera... Įsitveriu į jo rankas, atsiremiu, stumiu, įkvepiu, praryju, stumiu, įkvepiu, praryju, stumiu... Ir staiga – kamuolys šviesos. Bandau iškvėpuoti, bet negaliu. Tiek daug šviesos, tiek daug šviesos... Ir man į rankas paduoda mano sūnų. Be dviejų minučių kita diena...

Birželio 12 d. Vidurnaktis. Mano sūnus gimė. Laikau jį rankose. Toks didelis. Gerai, kad nežinojau. Juokiuosi. Glaudžiu, kvėpuoju savo sūnų. Ir vis dar – kiek daug aplink šviesos... Nupulsuoja virkštelė. Tėtis nukerpa, paima vaiką. Aš stojuosi ir einu į vonią. Prausiuosi. Susikaupiu ir priimu placentą. Tokia graži, nuostabus piešinys. Žiūrime visi. Juokiamės. Spėjam vardą. Atspėjam. Bus Jurgis. Išlipusi iš vonios nusišluostau. Pribuvėja aprengia mane draugių siuvinėtais gimties marškiniais. Apsikabinam. Ir toliau tęsiasi gyvenimas...

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis