Tokiu isgyvenimu nesu patyrus,nezinau kaip juos reiketu istverti.Esat stipri netik fiziskai-istverusi toki gimdyma,bet ir dvasiskai-nepaluzusi laukimo ir nezinios akimirkom.Tai duota ne kiekvienam!
Šaunuolė, kad visos mamytės būtų su tokiu požiūriu į žindymą krūtimi 
...
beje, man irgi teko patirti mastito masažą, bet turbūt ne tokį skausmingą kaip tau
...beje, man irgi teko patirti mastito masažą, bet turbūt ne tokį skausmingą kaip tau
QUOTE(jurrrge @ 2009 08 16, 17:29)
dakatrares, kad isimtu zonda. Grieztai nusprendziau, kiek valgys, kiek ne, bandysim valgyt, kaip zmones 
o jei nepavyks, vel desim zonda. Daktare sutiko. Taip po truputi, kartais vis idedavom zonduka, bet valgyt ismoko.
o jei nepavyks, vel desim zonda. Daktare sutiko. Taip po truputi, kartais vis idedavom zonduka, bet valgyt ismoko.
Dievas jums stiprybės tikrai nepagailėjo bet ir išbandymai siaubingi.. džiugu, kad pagaliau viskas gerai, ir kad mažiukas auga Sėkmės jums, nesirkit, aukit dideli 
bet ir išbandymai siaubingi.. džiugu, kad pagaliau viskas gerai, ir kad mažiukas auga Sėkmės jums, nesirkit, aukit dideli
Siaubas,kokias kancias kentejai,kiek nezinioj dienu praejo..Saunuole,kad nepaluzai! Aukit sveikuciai ir diduciai !!!
Aukit sveikuciai ir diduciai !!!
Tai bent istorijos....Laimingi vaikiukai, tokią stiprią mamą turėdami. Didelės sėkmės JUMS
Labai nuoširdžiai aprašyta istorija. Net apsiverkiau... Džiugu, kad dabar viskas gerai Sėkmės Jūsų šeimynai!
Net apsiverkiau... Džiugu, kad dabar viskas gerai Sėkmės Jūsų šeimynai!
Na ir kantrybė 
Šaunuolė
Galiu tik pagirt,kad esi pati geriausia mama savo vaikučiui
Šaunuolė Galiu tik pagirt,kad esi pati geriausia mama savo vaikučiui
QUOTE(Keiti @ 2009 05 17, 22:10)
Ačiū visoms
Papildžiau savo istoriją, nes jaučiau poreikį papasakoti apie pirmąsias sūnelio dienas
Dieve, kaip aš džiaugiausi, kad pagaliau viskas. Baigėsi mano sąrėmiavimų naktys ir pagaliau jau su mažiuku važiuosiu namo. Deja, deja... Vienas kelias pasibaigė, bet prasidėjo kitas. Mažiukas gi smarkiai neišnešiotas. Taigi pagimdžiau 00.16, išgirstu mažiuko verksmą ir apsidžiaugiu, kad viskas gerai, bet net nespėju pamatyti deramai vaikelio, jį greita išveža į reanimaciją. Mane dar apžiūri, užgimsta placenta. Labai džiaugiuosi, kad neplyšau, nes mano gimdymo takai labai siauri, tačiau ačiū akušerei, kurios dabar net vardo ar pavardės nežinau. Kaip aš pykau savyje, kai ji rankomis plėtė gimdymo takus, kad neplyščiau, man taip norėjosi, kad niekas prie manęs nesiliestų, bet dabar vis tik esu dėkinga. Pirmą mergytę gimdydama plyšau, taigi iš karto po gimdymo dar teko kentėti siuvimą, o užmarinti negalėjo. Dabar apėmė toks tuštumo jausmas. Pasižiūriu į pilvelį, o jo nėra... Keistai jaučiuosi. Tik po kurio laiko atsikvošėju ir suvokiu, kad gimdykloje liekame vieni du. Tyla... Aš garsiai su savimi kalbuosi. Kodėl niekas nieko nepaaiškina, kodėl visi dingo, kur mano vaikelis? Ta valanda tikriausiai buvo ilgiausia mano gyvenime. Vyras bando raminti, nors ir yra labai pasimetęs. Jis išeina į koridorių, nes esame visiškoje nežinioje, mano akyse ašaros. Kad nors kažkiek nukreipčiau mintis ir nepanikuočiau, paskambinu mamai ir pasakau, kad jau turime sūnelį, kai paklausia, kokia jo būklė, nieko konkrečiai neatsakau, bet juk ir pati dar nieko nežinau. Vyras koridoriuje nieko neranda, grįžta ir laukiame toliau. Kai dar kuris laikas jokių žinių negauname, vyras neiškentęs pats nueina į reanimaciją. Ten su telefonu nufotografuoja mūsų mažiuką ir sutinka gydytoją, paklausia, kaip vaikelis. Jam grubiai atsakoma, kad faktas, jog vaikiukui negerai, ne veltui gi jis reanimacijoje. Su tokiomis žiniomis ir grįžta pas mane. Nemoku papasakoti, kokios mintys lenda į galvą ir kiek kartų save raminau bei tikinau, kad viskas turi būti gerai. Ateina akušerė į gimdyklą pas mane. Vyras man prieš tai dar parodo mažiuko nuotraukytes. Paklausėme, kaip laikosi mūsų vaikelis. Pirmiausiai pasakė, kad jis mažuliukas, tik 1880 g ir 44 cm (Dieve, net širdis suspurdėjo, nes tokio vaiko neįsivaizdavau), paskui, ji kaltinamai man pasakė, jog labai blogai, kad nevažiavau anksčiau į ligoninę, kad neva bent jau prieš mėnesį ar prieš kelias savaites aš turėjau būti ligoninėje ir ten turėjo subrandinti vaikučiui plaučiukus. Juk sąrėmius aš jausdavau nuolat visus tris mėnesius ir jie buvo labai skausmingi bei stiprūs, vis tik sulaukdavau jų net kas kelias minutes. Aš jai paaiškinu, kad ligoninėje gulėjau nuo pat pastojimo iki dabar apie septynis kartus, kad prieš nepilną savaitę mane paleido namo iš Kauno antrosios ligoninės ir pasakė, kad išnešiosiu vaikelį minimaliai iki 36 sav. Apie jokius plaučių brandinimus niekas nekalbėjo. O gulėjau aš ir Kauno antroje ligoninėje ir Mažylio gimdymo namuose. Pasijaučiau kalta dėl to, dėl ko neturėčiau. Ne mano kompetencijoje žinoti, kokius vaistus reikia suleisti, kad subręstų plaučiukai. Na, pagaliau dabar tai jau nebesvarbu Ji suprato, kad nuo manęs mažai priklausė ir pasakė, kad KMUK būtų iš pirmo kartelio brandinę plaučiukus su mano būkle. Paprašau akušerės atvirai pasakyti, kokios prognozės, tai ji liūdnai pasako, kad labai negerai, jog pas vaiką plaučiai nesubrendę, deja, tikėtis visokių pasekmių, net ir pačių baisiausių. Bandau save raminti ir nepasiduoti isterijai. Pasakau, kad vaikas privalo būti stiprus ir aš tikiu, kad viskas bus gerai. Privalau mastyti optimistiškai, nes tokios mintys prišaukia sėkmę. Mintyse pasimeldžiu, paprašau Dievulėlio, kad geriau jau man tą vaikelio skausmą perduotų, kad tik jis stiprėtų. (Tuo metu net nepagalvojau, kad viskas gali išsipildyti netrukus). Akušerė pasiūlė nusiprausti po dušu. Iš pradžių nustebau, nes po pirmo gimdymo ir siuvimo alpau ir vos paėjau. Nieko nesakiusi, tiesiog atsistojau ir nuėjau iki dušo, nusiprausiau, buvo keista, kad nejaučiau jokio silpnumo. Tada atvažiavo vežimėlis ir nuvežė mane į palatą, vyras palydėjo. Ten jau buvo kaimynė su leliuku. Man buvo keista, kad neleidžia eiti, bet tai pasirodo tik todėl,kad budėjo jaunos supratingos sesutės Dar labiau širdį suspaudė, kai pamačiau, kad kaimynės vaikiukas guli su ja, o aš viena... Apie mažiuką dar nežinojau nieko, nes jis gulėjo reanimacijoje po daugybė aparatukų. Šiek tiek pagulėjau lovoje, išsikrausčiau visus daiktus ir nusprendžiau nueiti pas mažiuką. Mano palatėlė buvo trečiame aukšte, o mažiuko reanimacija pirmame. Su vyru susiruošėme pirmam pasimatymui. Nuėjome iki lifto, o pasirodo man negalima važiuoti, mat liftas skirtas tik personalui... Na, ką gi. Pagimdžiau vos prieš kelias valandas, bet laiptukais nulipau, buvo šiek tiek silpna, bet euforija daro savo, jėgų užteko. Atsidariau reanimacijos pagrindines duris į koridorių... Baisu, visokie aparatukai cypauja, nerimas širdyje, bet tuo pačiu ir jaudulys, nes žinau, kad tuoj pamatysiu savo mažiuką. Pamatau sesutę, pasakau, kad atėjau pas mažiuką. Ji piktai atrėžė, kad naktimis čia niekas nieko nelanko, na taip buvo 2.30, bet aš juk ką tik pagimdžiau ir dar net nemačiau savo mažiuko. Na, ji paklausė mano pavardės ir nuvedė prie spintelės, priklijavo ten mano pavardę, davė chalatuką sterilų ir pasakė, kad kiekvieną kartą vizituodama turiu jį užsidėti,o vėliau ten pakabinti. Užsidėjau baltą chalatą, tiesa, tas užsidėjimas buvo toks juokingas, priekiu į nugarą, na taip liepė Tada parodė palatėlę ir inkubatorių. Iš lėto nužingsniavau. Dieve, ten gulėjo mažas mažas žmogeliukas, kūdutis kūdutis. Emocijos viduje tiesiog virė. Negalėjau patikėti, kad čia tas mažiukas žmogeliukas, kuris ką tik buvo mano pilvelyje, jis kaip lėlytė. Buvo taip gaila kūdikio, visas apraizgytas laidukais, aparatai pypsi, sunkiai kvėpuoja, deguonies kaukė uždėta, bet ji tokio dydžio kaip jo visa galvytė. Tiesiog guzas stovėjo gerklėje. Žiūrėjau neatitraukdama akių. Po kurio laiko sesutė pamatė, kad aš iš čia tikrai neisiu kurį laiką ir pasiūlė atsisėsti, nes neva ką tik pagimdžiusiai negalima tiek stovėti. Pasėdėjau dar keliolika minučių ir liepė išeiti, vis tik naktis ir čia reanimacija. Paaiškino, kad kas tris valandas turiu nusitraukti priešpienio ir atnešti mažiukui. Buvo be proto sunku palikti mažiuką, bet žinojau, kad jį tuoj pat vėl pamatysiu. Galvoje buvo daug minčių. Na, nuėjau vėl laiptais į palata, atsisveikinau su vyru ir atsiguliau, miegoti nepavyko. Po trijų valandėlių, nuėjau pas mažiuką, nunešiau ppienuką į specialų kambariuką, padėjau prie savo pavardės, pastovėjau kažkiek laiko prie inkubatoriaus ir vėl į palatėlę. Ryte atvažiavo vyras, buvo lengviau, nes galėjau išsikalbėti, ramino jis mane. Nuėjome pas mažiuką. Ten jau buvo neonatologė. Tada paaiškino, kad mažiukui tik pirmas kelias valandas reikėjo deguonies, dabar jis sėkmingai kvėpuoja pats. Tyrimai geri, kraujukas stiprus, nors mano nėštumo gale hemoglobinas tebuvo 70. Buvau labai laiminga, kad viskas regis į gerėja. Neramu buvo tik tai, kad mažylis valgė per zonduką, tiesiog sunku buvo įsivaizduoti, kada toks kleckiukas išmoks žįsti, ir ar apskritai tai įmanoma, nes sesutės sakė, kad dabar jau tik buteliukas bus tinkamas. Liūdėjau, bet nusprendžiau nepasiduoti, nes ,mano svajonė maitinti krūtimi kaip ir pirmą vaiką. Kiekvieną kartą buvo sunku prie vaiko. Kai žiūri į tą maža žmogeliuką, kuris bet kada gali užgesti, juk neišnešiotukams būdingos apnėjos, kai vaikelis dūsta. Kokia vidinė panika kyla, kai matai, kad tavo vaikas kvėpuoja, kvėpuoja ir staiga krūtinė nustoja kilnotis. Tos sekundės slenka lyg valandos. Karštis muša visą kūną, norisi rėkti ar griebti tą mažą žmogeliuką, bet kol aparatų rodikliai nepasidaro kritiniai, tol laukiama. Ir kokia palaima užplūsta, kai matai, kad vaikas vėl įkvepia. Visos rankytės ir kojytės mažuliuko pamėlę, nes leidžiama lašinė. Neišnešiotiems vaikeliukams labai trūkinėja kraujagyslės, baisu žiūrėti į tas mažas subadytas rankytes ir kojytes. Tas nuolat trūkčiojantis ir laidukais apraizgytas kūnelis atrodė toks traputis... Kol vaikutis buvo reanimacijoje, jis buvo pats mažiausias. Ir kaip man buvo baisu į jį žiūrėti.
Taigi pirmąją dieną vyras pas mane išbuvo jis iki vakaro. Tiesa, ryte pas mane atėjo socialinė darbuotoja, neva pažiūrėti mano psichologinės būsenos. Tuo metu aš jaučiausi tikrai gerai, jokios panikos, nieko, nes situacijos realiai dar tikrai nesuvokiau. Kur visi buvo, kai aš naktimis verkavau? O tai buvo tikrai dažnai, nes nervai buvo visiškai pakrikę, sunku buvo tikėtis, kad viskas bus gerai, kai kiekvieną pagerėjimą vėl sekdavo pagblogėjimas, bet neišnešiotukams tai normalu, reikia viską pralaukt ir iškentėti. Dabar jeigu dar tektų nuvažiuoti į KMUK tikrai patarčiau psichologėms lankytis ne pas moteris pagimdžiusias iš karto, bet gerokai vėliau, po savaitėlės kitos, nes tik tada pajauti prichologinį nuovargį. Taigi kai ateidavo laikas maitinti 21 val. Jau viena nuėjau pas vaikelį. Ten dirbo tokia jaunutė seselė ir pamatė, kad aš stoviu prie inkubatoriaus. Priėjo ir paklausė, ar aš noriu paliesti mažiuką. Be abejo, norėjau, net širdis suspurdo, kai pagalvojau, kad tik dabar pirmą kartelį jau nebe pilvuke paliesiu savo mažiuką. Persirengiau vėl. Nusiploviau steriliai rankas, priėjau prie inkubatoriaus, seselė jį atidarė ir pati paglostė vaikiuką. Tada pasiūlė man padaryti tą patį, ragino nebijoti, tokia miela sesutė papuolė. Įkišau ranką, jaudulys buvo neapsakomas, širdelė virpėjo, paliečiau švelniai mažais plaukTa diena praėjo monotoniškai. Kas tris valandėles ėjau plaukiukais apaugusią galvytę ir ašaros byrėjo kaip pupos. Laimės ašaros, negalėjau valdytis. Dar sesutė klausė, ar viskas gerai. Be abejo viskas buvo puiku, tik džiaugsmo ašaros liejosi kaip pupos. Vos tik prisiliesdavau prie mažiuko, tuoj susigraudindavau Po truputėlį nurimai ir ilgokai, kiek buvo galima laikyti atidarytą inkubatorių glosčiau, glosčiau... Grįžau į palatą, tokia ramybė apėmė. Paskui kaip ir visą laiką ligoninėje pienukas nešamas 24 val., 3val., 6val. Aišku tais pačiais laiptukais į ir iš trečio aukšto ir t.t.lygiai kas tris valandėles. Kitą rytą 9 val. Kaip visada nešiau pieną į reanimaciją. Įėjau į patalpą, kur stovėjo visi inkubatoriuje ir pamačiau, kad nėra mano vaikiuko, net silpna pasidarė, nes paprastai vaikus išima iš inkubatoriaus mirties atveju. Galva jaučiu visiškai apsvaigo ir regis krisiu, ne negirdėjau nieko. Tik staiga iš kito koridoriaus galo girdžiu sesutė rėkia, kad mano vaikiuką išvežė į intensyvios terapijos skyrių, nes jo būklė stabili. Na, ką gi prasidėjo kitas etapas.
Dabar jau eidavau ne į reanimaciją, o bent jau tame pačiame aukšte esančią naujagimių intensyviąją terapiją, tai teikė vilties, kad vaikeliui gerėja, o ir būti pas jį galėjau tiek, kiek norėjau. Kaip jau minėjau, reanimacijoje mažiukas buvo smulkiausias, o čia ji buvo visas dičkis, nes beveik visi vaikeliai buvo neišnešioti, kurių gestacinis laikas nuo 23 iki 33 sav. laiko. Ten mamytės labai draugiškos, viena kitai pataria, paguodžia, pasikalba, pasidalina patirtimi. Taigi sužinojau, kiek kuri guli ir, deja, prognozės buvo ne kokios. Tada išaiškėjo, kad kai kurios čia jau du, tris mėnesius. Kai kurioms mamytėms vaikeliai gimė 600 g. Ir net po ilgo gulėjimo jiems dar toli gražu iki mano sūnelio gimimo svorio. Tada išaiškėjo, kokios neišnešiotukų silpniausios vietos: inkstukai, smegenėlės, akytės ir kt. problemytės. Kiekvieną savaitę intensyviojoje terapijoje vizituodavo tam tikros srities specialistas. Tada sesutės paimdavo iš visų mamyčių vaikelius, nes kai kurios jau gulėjo su jais savo palatose ir nunešdavo juos į vieną kabinetą. Iš ten po vieną vaikiuką išnešdavo, o mamytės kaip prie duonos laukdavome eilėje. Ten viskas taip paprasta ir be emocijų, kad kartais pagalvodavau, jog dirba ne žmonės, o robotai. Tarkime tokia situacija: tikrina okulistas. Išneša sesutė vaiką, pasako pavardę. Prieina mamytė ir taip paprastai pasako: Jūsų vaikelis nemato dešine akyte visiškai, kaire šiek tiek. Ką ta mama turi jausti, ačiū dievui, man neteko patirti. Lygiai tas pats ir su LOR gydytoju. Mamų reakcijų prisižiūrėjau įvairiausių. Mano pačios emocijos buvo paviršutiniškos, juk ir mano vaikelis ten tarp tų tikrinamų būdavo. Kai ištardavo pavardę net nutirpdavau. Pats smagiausias prisiminimas, jeigu taip galima pasakyti buvo kai vienam vaikeliui buvo diagnozuotas labai labai prastas regėjimas ir reikėjo papildomų tyrimų, juos atlikus, paaiškėjo, kad yra tik labai menkų sutrikimų ir vaikiukas matys, tai ta mamytė iš laimės ir gydytojai bučiavo rankas ir verkė ir Dievui dėkojo
Taigi perkėlė ir mane į kitą palatą, jau visai netoli intensyviosios terapijos. Pagaliau nuo mažiuko atjungė visus aparatukus, jau buvo tikimasi, kad vaiko rodikliai nebekris. Buvo taip gera matyti mažiuką be tų visų laidų, tik su zonduku. Vaikiukui buvo taikoma fototerapija, na, žodžiu mano sūnelis nuo pirmųjų dienų mėgavosi soliariumu Bilirubino kiekis buvo labai aukštas ir pasireiškė geltligė, todėl kiekvieną dieną imdavo sūneliui kraują ir vėliau pasakydavo, ar dar reikalinga ta fototerapija. Tiesa, intensyviojoje terapijoje, kai apsilankiau pirmą kartą, t.y. antrą mano mažylio gyvenimo dieną prie manęs priėjo ne tik mamytės kitų neišnešiotukų, bet ir sesutė. Ji parodė, paklausė ar pirmas vaikelis, kai pasakiau, kad antrasis, tada tik perspėjo, kad pasikeisčiau sauskelnes. Perspėjo, kad prieš tai pasitiesčiau po juo palutę. Dieve tu mano. Kūdikėlis nesveria nė dviejų kilogramų, tai reikėjo imti neišnešiotukų sauskelnes tokias mažytes mažytes ir jas dar lenkti per pus, nes kitaip jos buvo iki pažastėlių Taip gera ir keista buvo liesti savo vaikiuką, tokį traputį, mielą, mažuliuką, jo kūnelis buvo kaip ką tik gimusios pelytės, toks su mažu pūkučiu. Mat visi neišnešioti vaikeliai būna tokie su plaukeliais ant viso kūnelio dėl šilumos palaikymo, nors iki temperatūros išlaikymo pačiam dar nebuvo nė kalbos. Kai pasikeičiau sauskelnes, sesutė parodė, kur dėti savo nutrauktą pienuką ir jį pašildyti, tada kaip pritraukti reikiamus tuos tuo metu keturis gramus į švirkštą ir kaip prijungti prie zonduko, kokiame aukštyje švirkštą laikyti, kad pienukas bėgtų ne per greitai ir ne per lėtai. Taigi tokia buvo mano kasdienybė: kas tris valandėles eidavau pas savo mažuliuką, keisdavau sauskelnes, zonduodavau ir žiūrėdavau bei grožėdavausi jo smulkumu. Paklausus, kada galėsime važiuoti namo, niekas nieko neatsakydavo, tik nulemendavo, kad viskas pagal situaciją, galima ligoninėje išbūti ir mėnesį, galima ir kelis ar daugiau. Svarbiausi dalykai buvo tokie: pirmiausiai turėjo būti padaryti inkstukų bei visų vidaus organų echoskopija, tada ištiriamos smegenėlės irgi echoskopo pagalba per momenėlį, tada tikrinamos ausytės, tada paskutinis pagrindinis tyrimas akyčių apžiūra. Kaip jau minėjau svarbu buvo bilirubino kiekis kraujyje, vaikučio temperatūra bei mokėjimas valgyti. Kiekvieną dieną mažiukus vakare sverdavo ir kai nešdavau pienuką, sužinodavau, kiek gramų priaugo. Pirmas penkias paras, deja, jis tik krito. Vaikelio oda susiraukšlėjo nuo skysčių trūkumo, o didesnio kiekio pienuko zonduoti dar buvo negalima, tada vėl dienelę palašino lašinę. Vieną dieną atėjus į intensyvios priežiūros palatą, pamačiau, kad mažiukas maitinamas ne per zonduką, o iš buteliuko, neva jis jau beveik 34 sav. gestacinio amžiaus ir pats laikas mokintis žįsti, bet vaikeliukas nežindo, jam tiesiog bėgi pienukas į burnytę. Tada buvo mano griežtas pokalbis su sesutėm ir gydytojom. Iš tikro pasipiktinau, kad be mano žinios priimami tokie svarbūs sprendimai. Aš troškau maitinti savo vaikelį krūtimi, o jeigu leliukas paims buteliuką beveik garantuotai nebeims krūties. Paprašiau, kad ir toliau mažiukas būtų zonduojamas iki kol bus galima jį išimti iš inkubatoriaus ilgėliau (nes iki tol to padaryti buvo negalima, arba labai trumpam, nes mažiukai nereguliuoja temperatūros ir ji labai greitai krinta, vos per kelias minutes gali pasidaryti 35 laipsniai ar net mažiau, dėl ko pasekmės gali būti labai liūdnos).
Kitą dieną, kaip dabar pamenu, buvo ketvirta mano sūnelio gyvenimo diena, trečiadienis, gulėjau su kaimyne palatėlėje ir staiga atvažiuoja inkubatorius Maždaug norėjai, tai prašom. Tuo metu dar nesuvokiau, kaip sunku bus. Džiaugiausi, nerealu, pagaliau su vaikeliu būsiu kartu. Tada dar niekas per daug nesikeitė, tiesiog taip pat keičiau mažiuko sauskelnes, zondavau, tiesa, jau leido išsiimti mažiuką iš inkubatoriaus, susivynioti į adijalą ir glausti prie krūties, tiesa retai, nes vaikiukas nereguliavo temperatūros ir reikėjo kiek įmanoma ilgiau šildyti inkubatoriuje ir laikyti po fototerapinę lempą. Dar vienas darbelis, kurį turėjau daryti, tai tikrinti vaiko temperatūrą ir jeigu ji pakrisdavo, pakeldavau laipsniu inkubatoriaus temperatūrą, kartais ją reikėdavo nužeminti. Tikslas buvo toks, kad prie kiek įmanoma žemesnės temperatūros vaikiukas išlaikytų 36,6 laipsnius. Kartais taip atsitikdavo, kad net ir tie vaikučiai, kurie nedusdavo ir neturėdavo apnėjų, jos ištikdavo staiga ir tada jau tekdavo reanimuoti mažiukus. Visa diena buvo įtampoje, nes nuolat stebėdavau, ar vaikelis kvėpuoja, dažnai matydavau, kad vis dar būna, kai jis neįkvepia ir dešimt sekundžių, tuo metu pati apmirdavau. Viduje buvo šiokia tokia panika dar ir dėl to, nes vaikiukas žįsti nemokėjo. Įdedi krūtį į burnytę, o jis nieko nedaro, tiesiog apžioja su mano pagalba, kai pražiodinu ir viskas. Na, mėgavausi artumu ir tiek, nors ir labai trumpai, bet tai buvo nerealios akimirkos. Artinosi pirmoji naktis drauge. Spėkit, ar aš nors kiek miegojau? Visą laiką žiūrėjau, ar mažiukas kvėpuoja, negalėjau atsitraukti. Bet antrą, trečią paras po kasdienio rėžimo ir įtampos jau tekdavo statytis žadintuvą, kad mažiuką pamaitinčiau. Buvau tiek išsekusi, kad bežindydama užmigdavau su vaiku ant rankų. Vieną naktį išgirdome su palatos kaimynę kažkokios mamytės riksmą, tai buvo skausmo pervertas garsas. Isteriškas klyksmas ir isteriškas verkimas. Tada jau nuo sesučių ir gydytojų kabineto girdėjosi daug bėgančių žingsnių link tos mamytės palatos, važiavo ten ant ratukų kažkokia aparatūra. Mes tiesiog buvome savo palatoje ir tiek, širdyse aišku buvo baisu, nes žinojome, kad kažkas atsitiko. Ryte paaiškėjo, kad mažuliukas mirė. Buvo kartu su mamyte palatoje, regis jau kvėpavo puikiai, aparatukai buvo atjungti, bet staiga ėmė ir nustojo kvėpuoti, kai mamytė pamatė, jau nieko nebebuvo galima pamatyti. Nuo tos nakties ir mano naktys pasidarė neramesnės. Šokinėdavau naktimis ir tikrindavau, ar leliukas kvėpuoja.
Dienos ėjo monotoniškai, be galo troškau namo. Žinojau, kad tai beprasmiška, jeigu vaikiukas nemokės valgyti pats. Taigi reikėjo, kažkaip jį to išmokinti. Na, dėdavau krūtį į burnytę ir spausdavau pienuką. Mažiukas ryti dar nemokėdavo, todėl nuolat springdavo, mėlynuodavo, tekdavo švelniai spustelti už šonkauliukų, kad įkvėptų oro. Kai atsigaudavo, vėl iš naujo duodavau krūtį. Baisu buvo matyti dūstantį vaikiuką, bet kito kelio nebuvo.
Dar viena laimės valandėlė buvo tada, kai vaikiuko kraujo tyrimai pagerėjo ir pagaliau išsikėlėme iš inkubatoriaus. Koks neapsakomas jausmas mažiuką glausti šalia savęs ir su juo miegoti. Kai gali glostyti galvytę nors ir visą dieną. Kiekvieną dieną mažiuką sverdavau po dvylika kartų, t.y. šešis maitinimus. Pirmiausiai pasverdavau prieš žindydama, tada duodavau krūtį, spausdavau pienuką jam. Vėl sverdavau ir žiūrėjau, kiek suvalgė. Smagu buvo matyti net ir du, keturis, o vėliau ir dešimt gramų. Tada priklausomai nuo vieno maitinimo normos, atimdavau tai, ką suvalgė iš krūties ir likutį zonduodavau. Kartą taip jį žindydama, pastebėjau, kad vaikelis su liežuvėliu stumia krūtį. Pasimečiau. Bet po kurio laiko supratau, kad vaikelis stumia ne krūtį, o zonduką. Nuėjau pas seselę pasitarti, nes norėjau, kad zonduką išimtų. Puikiai suvokiau, kad iš krūties jis išgeria tik pusę normos, bet buvau įsitikinusi, kad be zonduko jis žįs geriau. Sesutė pasakė, kad nepataria, geriau duoti buteliuką, o jeigu jau labai noriu, tai gali išimti, bet po pusdienio, kai nukris svoriukas vėl reikės vaikelį kankinti ir zondą įvesti. Na, aš pasikliaudama savo nuojauta paprašiau, kad vis tik išimtų jį. Pradžioje mažiukas tikrai nesuvalgydavo net pusę normos, o sunkiausiai būdavo pakelti mažiuką. Jis taip kietai miegodavo, matyt dar nesuprato, kad maistelį reikia pačiam pasiimti, juk jam dar laikas gulėti saugiau pas mane pilvelyje. Tai ko tik aš nedarydavau, prieš kiekvieną maitinimą, tiek dieną, tiek naktį kutendavau, prausdavau po vandeniu pėdutes, švelniai masažuodavau, pūsdavau į veiduką ir t.t. kartais tai užtrukdavo iki pusvalandžio ar net valandos. Bet ko nepadarysi dėl savo mažiuko, nors man likdavo pamiegoti tik po valandą kas tris valandas naktimis. Pirmą parą be zonduko priaugo tik tris gramus, kai minimaliai turėjo priauginėti po dvidešimt gramų, antrą parą keturis gramus, bet aš vis atkakliai laikiausi ir glaudžiau prie krūties mažiuką kas valandą. Trečią parą mažiukas numetė dešimt gramų. Pasitarusi su gydytoją nusprendžiau toliau bandyti žindyti be zonduko, nors ji nedavė jokių vilčių. Pagaliau ketvirtą parą be zonduko mažiukas jau priaugo penkiasdešimt gramų, tai buvo birželio septintą dieną, kitą parą priaugo dar trisdešimt. Dienos teikė vilties, kad netrukus netgi galbūt galėsime kalbėti apie namučius. Taigi po dviejų savaitėlių mes jau galėjome važiuoti namo, bet pasirodo, kad bilirubinas vėl pradėjo kilti ir vėl taikė fototerapiją, taigi įdėjo mažiuką į inkubatorių. Po trijų parų bilirubinas vėl susinormalizavo ir pasakė, kad mažiukas jau pasirengęs važiuoti namo, bet.. prabudau vieną naktį su temperatūra ir pajutau, kad krūtys akmeninės, o viena ypatingai skaudanti ir deganti. Buvo penktadienis. Gydytojai tik budintys, niekas jokių tyrimų nedaro. Krūties skausmas nežmoniškas, vaikas iš tokios krūties pienuko ištraukti nesugeba, temperatūra pakilo iki 41 laipsnio. Duodavo paracetamolio, bet jis numušdavo temperatūrą tik kelioms valandoms. Gulėjau vos ne leisgyvė, matydavau kažkokius paukščiukus palatoje, praktiškai kliedėjau. Bet vis tiek visa išsekusi nuolat glaudžiau vaikelį prie krūties, jis aišku nenorėjo ligotos krūties. Kai po dviejų parų su 41 temp. Jau pradėjau visiškai išsekti. Pasiėmė iš manęs vaikiuką vėl į intensyviąją palatą ir liepė man eiti į kitą klinikų pastatą, kad ten padarytų man kraujo tyrimus ir echoskopą krūties. Aš visiems gydytojams ir seselėms aiškinau, kad su tokia temperatūra aš niekur neisiu, bet niekams nė motais. Tai naujagimių skyrius ir tavęs čia niekas negydys man buvo taip pasakyta. Krūtis jau pasidarė mėlyna nuo uždegimo, net ne raudona. Tėvai buvo privežę ir kopūsto ir kiaulės taukų ir ledo, ir spirito kompresų, niekas nepadėjo. Na, žinojau, kad laiko jau neturiu, tiesiog privalau gydytis, tai nuėjau į tą kitą pastatą visa svirduliuodama ir ten jau padarę kraujo tyrimus sužinojo, kad mano kraujyje baltymas siekia 400, o tai reiškia nežmoniškai didelį uždegimą. Grįžau į naujagimių skyrių, pasiėmiau savo mažiuką. Tos kelios valandos buvo be proto sunkios be mažiuko. Buvo šeštadienis, todėl perkelti į kitą skyrių manęs dar negalėjo. Tik pirmadienį mane išrašė į ginekologinį skyrių, ten gavom atskirą palatą su mažiuku ir mane jau gydė antibijotikais. Tada turėjau malonumą pajusti, ką reiškia mastito išmasažavimas. Atėjo pas mane masažistė. Tai tą skausmą prisiminsiu visą gyvenimą. Kūnas dega, jautrus nežmoniškai, prie krūties negaliu net švelniai prisiliesti, nes skausmas toks, lyg liestum pūlinį. O masažįstė iš visos jėgos spaudė krūtį. Jėzus, ašaros tekėjo pačios. Pagaliau po penkių minučių intensyvaus masažo ir mano ašarų pradėjo bėgti iš užsikimšusių latakų ne pienas, bet pūliai.Savaitę laiko išbuvau su aukštesne nei 40 laipsnių temp. Kentėjau masažus, kol pagaliau padėtis pradėjo gerėti. Nukrito temperatūra ir krūtis suminkštėjo. Pagaliau 23 vaikiuko gyvenimo parą mus išleido namo. Tuo metu mažiukas svėrė 1,93 kg, o pamenu pats mažiausias svoris buvo 1,715 kg. Taigi toks mūsų kelias nuo gimimo iki parvažiavimo namo.
Dabar sūneliui jau greitai metukai. Visa dar žinda mano pienuką, iki aštuonių mėnesių valgė vien tik mamytės pieną, nes tada buvo koreguotas šešių mėnesių amžius. Dabar jau sūnelis vaikšto prisilaikydamas, pilnai pasiekė išnešiotus vaikelius ir daugelį jų net lenkia
Papildžiau savo istoriją, nes jaučiau poreikį papasakoti apie pirmąsias sūnelio dienas
Dieve, kaip aš džiaugiausi, kad pagaliau viskas. Baigėsi mano sąrėmiavimų naktys ir pagaliau jau su mažiuku važiuosiu namo. Deja, deja... Vienas kelias pasibaigė, bet prasidėjo kitas. Mažiukas gi smarkiai neišnešiotas. Taigi pagimdžiau 00.16, išgirstu mažiuko verksmą ir apsidžiaugiu, kad viskas gerai, bet net nespėju pamatyti deramai vaikelio, jį greita išveža į reanimaciją. Mane dar apžiūri, užgimsta placenta. Labai džiaugiuosi, kad neplyšau, nes mano gimdymo takai labai siauri, tačiau ačiū akušerei, kurios dabar net vardo ar pavardės nežinau. Kaip aš pykau savyje, kai ji rankomis plėtė gimdymo takus, kad neplyščiau, man taip norėjosi, kad niekas prie manęs nesiliestų, bet dabar vis tik esu dėkinga. Pirmą mergytę gimdydama plyšau, taigi iš karto po gimdymo dar teko kentėti siuvimą, o užmarinti negalėjo. Dabar apėmė toks tuštumo jausmas. Pasižiūriu į pilvelį, o jo nėra... Keistai jaučiuosi. Tik po kurio laiko atsikvošėju ir suvokiu, kad gimdykloje liekame vieni du. Tyla... Aš garsiai su savimi kalbuosi. Kodėl niekas nieko nepaaiškina, kodėl visi dingo, kur mano vaikelis? Ta valanda tikriausiai buvo ilgiausia mano gyvenime. Vyras bando raminti, nors ir yra labai pasimetęs. Jis išeina į koridorių, nes esame visiškoje nežinioje, mano akyse ašaros. Kad nors kažkiek nukreipčiau mintis ir nepanikuočiau, paskambinu mamai ir pasakau, kad jau turime sūnelį, kai paklausia, kokia jo būklė, nieko konkrečiai neatsakau, bet juk ir pati dar nieko nežinau. Vyras koridoriuje nieko neranda, grįžta ir laukiame toliau. Kai dar kuris laikas jokių žinių negauname, vyras neiškentęs pats nueina į reanimaciją. Ten su telefonu nufotografuoja mūsų mažiuką ir sutinka gydytoją, paklausia, kaip vaikelis. Jam grubiai atsakoma, kad faktas, jog vaikiukui negerai, ne veltui gi jis reanimacijoje. Su tokiomis žiniomis ir grįžta pas mane. Nemoku papasakoti, kokios mintys lenda į galvą ir kiek kartų save raminau bei tikinau, kad viskas turi būti gerai. Ateina akušerė į gimdyklą pas mane. Vyras man prieš tai dar parodo mažiuko nuotraukytes. Paklausėme, kaip laikosi mūsų vaikelis. Pirmiausiai pasakė, kad jis mažuliukas, tik 1880 g ir 44 cm (Dieve, net širdis suspurdėjo, nes tokio vaiko neįsivaizdavau), paskui, ji kaltinamai man pasakė, jog labai blogai, kad nevažiavau anksčiau į ligoninę, kad neva bent jau prieš mėnesį ar prieš kelias savaites aš turėjau būti ligoninėje ir ten turėjo subrandinti vaikučiui plaučiukus. Juk sąrėmius aš jausdavau nuolat visus tris mėnesius ir jie buvo labai skausmingi bei stiprūs, vis tik sulaukdavau jų net kas kelias minutes. Aš jai paaiškinu, kad ligoninėje gulėjau nuo pat pastojimo iki dabar apie septynis kartus, kad prieš nepilną savaitę mane paleido namo iš Kauno antrosios ligoninės ir pasakė, kad išnešiosiu vaikelį minimaliai iki 36 sav. Apie jokius plaučių brandinimus niekas nekalbėjo. O gulėjau aš ir Kauno antroje ligoninėje ir Mažylio gimdymo namuose. Pasijaučiau kalta dėl to, dėl ko neturėčiau. Ne mano kompetencijoje žinoti, kokius vaistus reikia suleisti, kad subręstų plaučiukai. Na, pagaliau dabar tai jau nebesvarbu
Ji suprato, kad nuo manęs mažai priklausė ir pasakė, kad KMUK būtų iš pirmo kartelio brandinę plaučiukus su mano būkle. Paprašau akušerės atvirai pasakyti, kokios prognozės, tai ji liūdnai pasako, kad labai negerai, jog pas vaiką plaučiai nesubrendę, deja, tikėtis visokių pasekmių, net ir pačių baisiausių. Bandau save raminti ir nepasiduoti isterijai. Pasakau, kad vaikas privalo būti stiprus ir aš tikiu, kad viskas bus gerai. Privalau mastyti optimistiškai, nes tokios mintys prišaukia sėkmę. Mintyse pasimeldžiu, paprašau Dievulėlio, kad geriau jau man tą vaikelio skausmą perduotų, kad tik jis stiprėtų. (Tuo metu net nepagalvojau, kad viskas gali išsipildyti netrukus). Akušerė pasiūlė nusiprausti po dušu. Iš pradžių nustebau, nes po pirmo gimdymo ir siuvimo alpau ir vos paėjau. Nieko nesakiusi, tiesiog atsistojau ir nuėjau iki dušo, nusiprausiau, buvo keista, kad nejaučiau jokio silpnumo. Tada atvažiavo vežimėlis ir nuvežė mane į palatą, vyras palydėjo. Ten jau buvo kaimynė su leliuku. Man buvo keista, kad neleidžia eiti, bet tai pasirodo tik todėl,kad budėjo jaunos supratingos sesutės Dar labiau širdį suspaudė, kai pamačiau, kad kaimynės vaikiukas guli su ja, o aš viena... Apie mažiuką dar nežinojau nieko, nes jis gulėjo reanimacijoje po daugybė aparatukų. Šiek tiek pagulėjau lovoje, išsikrausčiau visus daiktus ir nusprendžiau nueiti pas mažiuką. Mano palatėlė buvo trečiame aukšte, o mažiuko reanimacija pirmame. Su vyru susiruošėme pirmam pasimatymui. Nuėjome iki lifto, o pasirodo man negalima važiuoti, mat liftas skirtas tik personalui... Na, ką gi. Pagimdžiau vos prieš kelias valandas, bet laiptukais nulipau, buvo šiek tiek silpna, bet euforija daro savo, jėgų užteko. Atsidariau reanimacijos pagrindines duris į koridorių... Baisu, visokie aparatukai cypauja, nerimas širdyje, bet tuo pačiu ir jaudulys, nes žinau, kad tuoj pamatysiu savo mažiuką. Pamatau sesutę, pasakau, kad atėjau pas mažiuką. Ji piktai atrėžė, kad naktimis čia niekas nieko nelanko, na taip buvo 2.30, bet aš juk ką tik pagimdžiau ir dar net nemačiau savo mažiuko. Na, ji paklausė mano pavardės ir nuvedė prie spintelės, priklijavo ten mano pavardę, davė chalatuką sterilų ir pasakė, kad kiekvieną kartą vizituodama turiu jį užsidėti,o vėliau ten pakabinti. Užsidėjau baltą chalatą, tiesa, tas užsidėjimas buvo toks juokingas, priekiu į nugarą, na taip liepė Tada parodė palatėlę ir inkubatorių. Iš lėto nužingsniavau. Dieve, ten gulėjo mažas mažas žmogeliukas, kūdutis kūdutis. Emocijos viduje tiesiog virė. Negalėjau patikėti, kad čia tas mažiukas žmogeliukas, kuris ką tik buvo mano pilvelyje, jis kaip lėlytė. Buvo taip gaila kūdikio, visas apraizgytas laidukais, aparatai pypsi, sunkiai kvėpuoja, deguonies kaukė uždėta, bet ji tokio dydžio kaip jo visa galvytė. Tiesiog guzas stovėjo gerklėje. Žiūrėjau neatitraukdama akių. Po kurio laiko sesutė pamatė, kad aš iš čia tikrai neisiu kurį laiką ir pasiūlė atsisėsti, nes neva ką tik pagimdžiusiai negalima tiek stovėti. Pasėdėjau dar keliolika minučių ir liepė išeiti, vis tik naktis ir čia reanimacija. Paaiškino, kad kas tris valandas turiu nusitraukti priešpienio ir atnešti mažiukui. Buvo be proto sunku palikti mažiuką, bet žinojau, kad jį tuoj pat vėl pamatysiu. Galvoje buvo daug minčių. Na, nuėjau vėl laiptais į palata, atsisveikinau su vyru ir atsiguliau, miegoti nepavyko. Po trijų valandėlių, nuėjau pas mažiuką, nunešiau ppienuką į specialų kambariuką, padėjau prie savo pavardės, pastovėjau kažkiek laiko prie inkubatoriaus ir vėl į palatėlę. Ryte atvažiavo vyras, buvo lengviau, nes galėjau išsikalbėti, ramino jis mane. Nuėjome pas mažiuką. Ten jau buvo neonatologė. Tada paaiškino, kad mažiukui tik pirmas kelias valandas reikėjo deguonies, dabar jis sėkmingai kvėpuoja pats. Tyrimai geri, kraujukas stiprus, nors mano nėštumo gale hemoglobinas tebuvo 70. Buvau labai laiminga, kad viskas regis į gerėja. Neramu buvo tik tai, kad mažylis valgė per zonduką, tiesiog sunku buvo įsivaizduoti, kada toks kleckiukas išmoks žįsti, ir ar apskritai tai įmanoma, nes sesutės sakė, kad dabar jau tik buteliukas bus tinkamas. Liūdėjau, bet nusprendžiau nepasiduoti, nes ,mano svajonė maitinti krūtimi kaip ir pirmą vaiką. Kiekvieną kartą buvo sunku prie vaiko. Kai žiūri į tą maža žmogeliuką, kuris bet kada gali užgesti, juk neišnešiotukams būdingos apnėjos, kai vaikelis dūsta. Kokia vidinė panika kyla, kai matai, kad tavo vaikas kvėpuoja, kvėpuoja ir staiga krūtinė nustoja kilnotis. Tos sekundės slenka lyg valandos. Karštis muša visą kūną, norisi rėkti ar griebti tą mažą žmogeliuką, bet kol aparatų rodikliai nepasidaro kritiniai, tol laukiama. Ir kokia palaima užplūsta, kai matai, kad vaikas vėl įkvepia. Visos rankytės ir kojytės mažuliuko pamėlę, nes leidžiama lašinė. Neišnešiotiems vaikeliukams labai trūkinėja kraujagyslės, baisu žiūrėti į tas mažas subadytas rankytes ir kojytes. Tas nuolat trūkčiojantis ir laidukais apraizgytas kūnelis atrodė toks traputis... Kol vaikutis buvo reanimacijoje, jis buvo pats mažiausias. Ir kaip man buvo baisu į jį žiūrėti.Taigi pirmąją dieną vyras pas mane išbuvo jis iki vakaro. Tiesa, ryte pas mane atėjo socialinė darbuotoja, neva pažiūrėti mano psichologinės būsenos. Tuo metu aš jaučiausi tikrai gerai, jokios panikos, nieko, nes situacijos realiai dar tikrai nesuvokiau. Kur visi buvo, kai aš naktimis verkavau? O tai buvo tikrai dažnai, nes nervai buvo visiškai pakrikę, sunku buvo tikėtis, kad viskas bus gerai, kai kiekvieną pagerėjimą vėl sekdavo pagblogėjimas, bet neišnešiotukams tai normalu, reikia viską pralaukt ir iškentėti. Dabar jeigu dar tektų nuvažiuoti į KMUK tikrai patarčiau psichologėms lankytis ne pas moteris pagimdžiusias iš karto, bet gerokai vėliau, po savaitėlės kitos, nes tik tada pajauti prichologinį nuovargį. Taigi kai ateidavo laikas maitinti 21 val. Jau viena nuėjau pas vaikelį. Ten dirbo tokia jaunutė seselė ir pamatė, kad aš stoviu prie inkubatoriaus. Priėjo ir paklausė, ar aš noriu paliesti mažiuką. Be abejo, norėjau, net širdis suspurdo, kai pagalvojau, kad tik dabar pirmą kartelį jau nebe pilvuke paliesiu savo mažiuką. Persirengiau vėl. Nusiploviau steriliai rankas, priėjau prie inkubatoriaus, seselė jį atidarė ir pati paglostė vaikiuką. Tada pasiūlė man padaryti tą patį, ragino nebijoti, tokia miela sesutė papuolė. Įkišau ranką, jaudulys buvo neapsakomas, širdelė virpėjo, paliečiau švelniai mažais plaukTa diena praėjo monotoniškai. Kas tris valandėles ėjau plaukiukais apaugusią galvytę ir ašaros byrėjo kaip pupos. Laimės ašaros, negalėjau valdytis. Dar sesutė klausė, ar viskas gerai. Be abejo viskas buvo puiku, tik džiaugsmo ašaros liejosi kaip pupos. Vos tik prisiliesdavau prie mažiuko, tuoj susigraudindavau
Po truputėlį nurimai ir ilgokai, kiek buvo galima laikyti atidarytą inkubatorių glosčiau, glosčiau... Grįžau į palatą, tokia ramybė apėmė. Paskui kaip ir visą laiką ligoninėje pienukas nešamas 24 val., 3val., 6val. Aišku tais pačiais laiptukais į ir iš trečio aukšto ir t.t.lygiai kas tris valandėles. Kitą rytą 9 val. Kaip visada nešiau pieną į reanimaciją. Įėjau į patalpą, kur stovėjo visi inkubatoriuje ir pamačiau, kad nėra mano vaikiuko, net silpna pasidarė, nes paprastai vaikus išima iš inkubatoriaus mirties atveju. Galva jaučiu visiškai apsvaigo ir regis krisiu, ne negirdėjau nieko. Tik staiga iš kito koridoriaus galo girdžiu sesutė rėkia, kad mano vaikiuką išvežė į intensyvios terapijos skyrių, nes jo būklė stabili. Na, ką gi prasidėjo kitas etapas. Dabar jau eidavau ne į reanimaciją, o bent jau tame pačiame aukšte esančią naujagimių intensyviąją terapiją, tai teikė vilties, kad vaikeliui gerėja, o ir būti pas jį galėjau tiek, kiek norėjau. Kaip jau minėjau, reanimacijoje mažiukas buvo smulkiausias, o čia ji buvo visas dičkis, nes beveik visi vaikeliai buvo neišnešioti, kurių gestacinis laikas nuo 23 iki 33 sav. laiko. Ten mamytės labai draugiškos, viena kitai pataria, paguodžia, pasikalba, pasidalina patirtimi. Taigi sužinojau, kiek kuri guli ir, deja, prognozės buvo ne kokios. Tada išaiškėjo, kad kai kurios čia jau du, tris mėnesius. Kai kurioms mamytėms vaikeliai gimė 600 g. Ir net po ilgo gulėjimo jiems dar toli gražu iki mano sūnelio gimimo svorio. Tada išaiškėjo, kokios neišnešiotukų silpniausios vietos: inkstukai, smegenėlės, akytės ir kt. problemytės. Kiekvieną savaitę intensyviojoje terapijoje vizituodavo tam tikros srities specialistas. Tada sesutės paimdavo iš visų mamyčių vaikelius, nes kai kurios jau gulėjo su jais savo palatose ir nunešdavo juos į vieną kabinetą. Iš ten po vieną vaikiuką išnešdavo, o mamytės kaip prie duonos laukdavome eilėje. Ten viskas taip paprasta ir be emocijų, kad kartais pagalvodavau, jog dirba ne žmonės, o robotai. Tarkime tokia situacija: tikrina okulistas. Išneša sesutė vaiką, pasako pavardę. Prieina mamytė ir taip paprastai pasako: Jūsų vaikelis nemato dešine akyte visiškai, kaire šiek tiek. Ką ta mama turi jausti, ačiū dievui, man neteko patirti. Lygiai tas pats ir su LOR gydytoju. Mamų reakcijų prisižiūrėjau įvairiausių. Mano pačios emocijos buvo paviršutiniškos, juk ir mano vaikelis ten tarp tų tikrinamų būdavo. Kai ištardavo pavardę net nutirpdavau. Pats smagiausias prisiminimas, jeigu taip galima pasakyti buvo kai vienam vaikeliui buvo diagnozuotas labai labai prastas regėjimas ir reikėjo papildomų tyrimų, juos atlikus, paaiškėjo, kad yra tik labai menkų sutrikimų ir vaikiukas matys, tai ta mamytė iš laimės ir gydytojai bučiavo rankas ir verkė ir Dievui dėkojo
Taigi perkėlė ir mane į kitą palatą, jau visai netoli intensyviosios terapijos. Pagaliau nuo mažiuko atjungė visus aparatukus, jau buvo tikimasi, kad vaiko rodikliai nebekris. Buvo taip gera matyti mažiuką be tų visų laidų, tik su zonduku. Vaikiukui buvo taikoma fototerapija, na, žodžiu mano sūnelis nuo pirmųjų dienų mėgavosi soliariumu
Bilirubino kiekis buvo labai aukštas ir pasireiškė geltligė, todėl kiekvieną dieną imdavo sūneliui kraują ir vėliau pasakydavo, ar dar reikalinga ta fototerapija. Tiesa, intensyviojoje terapijoje, kai apsilankiau pirmą kartą, t.y. antrą mano mažylio gyvenimo dieną prie manęs priėjo ne tik mamytės kitų neišnešiotukų, bet ir sesutė. Ji parodė, paklausė ar pirmas vaikelis, kai pasakiau, kad antrasis, tada tik perspėjo, kad pasikeisčiau sauskelnes. Perspėjo, kad prieš tai pasitiesčiau po juo palutę. Dieve tu mano. Kūdikėlis nesveria nė dviejų kilogramų, tai reikėjo imti neišnešiotukų sauskelnes tokias mažytes mažytes ir jas dar lenkti per pus, nes kitaip jos buvo iki pažastėlių Taip gera ir keista buvo liesti savo vaikiuką, tokį traputį, mielą, mažuliuką, jo kūnelis buvo kaip ką tik gimusios pelytės, toks su mažu pūkučiu. Mat visi neišnešioti vaikeliai būna tokie su plaukeliais ant viso kūnelio dėl šilumos palaikymo, nors iki temperatūros išlaikymo pačiam dar nebuvo nė kalbos. Kai pasikeičiau sauskelnes, sesutė parodė, kur dėti savo nutrauktą pienuką ir jį pašildyti, tada kaip pritraukti reikiamus tuos tuo metu keturis gramus į švirkštą ir kaip prijungti prie zonduko, kokiame aukštyje švirkštą laikyti, kad pienukas bėgtų ne per greitai ir ne per lėtai. Taigi tokia buvo mano kasdienybė: kas tris valandėles eidavau pas savo mažuliuką, keisdavau sauskelnes, zonduodavau ir žiūrėdavau bei grožėdavausi jo smulkumu. Paklausus, kada galėsime važiuoti namo, niekas nieko neatsakydavo, tik nulemendavo, kad viskas pagal situaciją, galima ligoninėje išbūti ir mėnesį, galima ir kelis ar daugiau. Svarbiausi dalykai buvo tokie: pirmiausiai turėjo būti padaryti inkstukų bei visų vidaus organų echoskopija, tada ištiriamos smegenėlės irgi echoskopo pagalba per momenėlį, tada tikrinamos ausytės, tada paskutinis pagrindinis tyrimas akyčių apžiūra. Kaip jau minėjau svarbu buvo bilirubino kiekis kraujyje, vaikučio temperatūra bei mokėjimas valgyti. Kiekvieną dieną mažiukus vakare sverdavo ir kai nešdavau pienuką, sužinodavau, kiek gramų priaugo. Pirmas penkias paras, deja, jis tik krito. Vaikelio oda susiraukšlėjo nuo skysčių trūkumo, o didesnio kiekio pienuko zonduoti dar buvo negalima, tada vėl dienelę palašino lašinę. Vieną dieną atėjus į intensyvios priežiūros palatą, pamačiau, kad mažiukas maitinamas ne per zonduką, o iš buteliuko, neva jis jau beveik 34 sav. gestacinio amžiaus ir pats laikas mokintis žįsti, bet vaikeliukas nežindo, jam tiesiog bėgi pienukas į burnytę. Tada buvo mano griežtas pokalbis su sesutėm ir gydytojom. Iš tikro pasipiktinau, kad be mano žinios priimami tokie svarbūs sprendimai. Aš troškau maitinti savo vaikelį krūtimi, o jeigu leliukas paims buteliuką beveik garantuotai nebeims krūties. Paprašiau, kad ir toliau mažiukas būtų zonduojamas iki kol bus galima jį išimti iš inkubatoriaus ilgėliau (nes iki tol to padaryti buvo negalima, arba labai trumpam, nes mažiukai nereguliuoja temperatūros ir ji labai greitai krinta, vos per kelias minutes gali pasidaryti 35 laipsniai ar net mažiau, dėl ko pasekmės gali būti labai liūdnos).Kitą dieną, kaip dabar pamenu, buvo ketvirta mano sūnelio gyvenimo diena, trečiadienis, gulėjau su kaimyne palatėlėje ir staiga atvažiuoja inkubatorius
Maždaug norėjai, tai prašom. Tuo metu dar nesuvokiau, kaip sunku bus. Džiaugiausi, nerealu, pagaliau su vaikeliu būsiu kartu. Tada dar niekas per daug nesikeitė, tiesiog taip pat keičiau mažiuko sauskelnes, zondavau, tiesa, jau leido išsiimti mažiuką iš inkubatoriaus, susivynioti į adijalą ir glausti prie krūties, tiesa retai, nes vaikiukas nereguliavo temperatūros ir reikėjo kiek įmanoma ilgiau šildyti inkubatoriuje ir laikyti po fototerapinę lempą. Dar vienas darbelis, kurį turėjau daryti, tai tikrinti vaiko temperatūrą ir jeigu ji pakrisdavo, pakeldavau laipsniu inkubatoriaus temperatūrą, kartais ją reikėdavo nužeminti. Tikslas buvo toks, kad prie kiek įmanoma žemesnės temperatūros vaikiukas išlaikytų 36,6 laipsnius. Kartais taip atsitikdavo, kad net ir tie vaikučiai, kurie nedusdavo ir neturėdavo apnėjų, jos ištikdavo staiga ir tada jau tekdavo reanimuoti mažiukus. Visa diena buvo įtampoje, nes nuolat stebėdavau, ar vaikelis kvėpuoja, dažnai matydavau, kad vis dar būna, kai jis neįkvepia ir dešimt sekundžių, tuo metu pati apmirdavau. Viduje buvo šiokia tokia panika dar ir dėl to, nes vaikiukas žįsti nemokėjo. Įdedi krūtį į burnytę, o jis nieko nedaro, tiesiog apžioja su mano pagalba, kai pražiodinu ir viskas. Na, mėgavausi artumu ir tiek, nors ir labai trumpai, bet tai buvo nerealios akimirkos. Artinosi pirmoji naktis drauge. Spėkit, ar aš nors kiek miegojau? Visą laiką žiūrėjau, ar mažiukas kvėpuoja, negalėjau atsitraukti. Bet antrą, trečią paras po kasdienio rėžimo ir įtampos jau tekdavo statytis žadintuvą, kad mažiuką pamaitinčiau. Buvau tiek išsekusi, kad bežindydama užmigdavau su vaiku ant rankų. Vieną naktį išgirdome su palatos kaimynę kažkokios mamytės riksmą, tai buvo skausmo pervertas garsas. Isteriškas klyksmas ir isteriškas verkimas. Tada jau nuo sesučių ir gydytojų kabineto girdėjosi daug bėgančių žingsnių link tos mamytės palatos, važiavo ten ant ratukų kažkokia aparatūra. Mes tiesiog buvome savo palatoje ir tiek, širdyse aišku buvo baisu, nes žinojome, kad kažkas atsitiko. Ryte paaiškėjo, kad mažuliukas mirė. Buvo kartu su mamyte palatoje, regis jau kvėpavo puikiai, aparatukai buvo atjungti, bet staiga ėmė ir nustojo kvėpuoti, kai mamytė pamatė, jau nieko nebebuvo galima pamatyti. Nuo tos nakties ir mano naktys pasidarė neramesnės. Šokinėdavau naktimis ir tikrindavau, ar leliukas kvėpuoja. Dienos ėjo monotoniškai, be galo troškau namo. Žinojau, kad tai beprasmiška, jeigu vaikiukas nemokės valgyti pats. Taigi reikėjo, kažkaip jį to išmokinti. Na, dėdavau krūtį į burnytę ir spausdavau pienuką. Mažiukas ryti dar nemokėdavo, todėl nuolat springdavo, mėlynuodavo, tekdavo švelniai spustelti už šonkauliukų, kad įkvėptų oro. Kai atsigaudavo, vėl iš naujo duodavau krūtį. Baisu buvo matyti dūstantį vaikiuką, bet kito kelio nebuvo.
Dar viena laimės valandėlė buvo tada, kai vaikiuko kraujo tyrimai pagerėjo ir pagaliau išsikėlėme iš inkubatoriaus. Koks neapsakomas jausmas mažiuką glausti šalia savęs ir su juo miegoti. Kai gali glostyti galvytę nors ir visą dieną. Kiekvieną dieną mažiuką sverdavau po dvylika kartų, t.y. šešis maitinimus. Pirmiausiai pasverdavau prieš žindydama, tada duodavau krūtį, spausdavau pienuką jam. Vėl sverdavau ir žiūrėjau, kiek suvalgė. Smagu buvo matyti net ir du, keturis, o vėliau ir dešimt gramų. Tada priklausomai nuo vieno maitinimo normos, atimdavau tai, ką suvalgė iš krūties ir likutį zonduodavau. Kartą taip jį žindydama, pastebėjau, kad vaikelis su liežuvėliu stumia krūtį. Pasimečiau. Bet po kurio laiko supratau, kad vaikelis stumia ne krūtį, o zonduką. Nuėjau pas seselę pasitarti, nes norėjau, kad zonduką išimtų. Puikiai suvokiau, kad iš krūties jis išgeria tik pusę normos, bet buvau įsitikinusi, kad be zonduko jis žįs geriau. Sesutė pasakė, kad nepataria, geriau duoti buteliuką, o jeigu jau labai noriu, tai gali išimti, bet po pusdienio, kai nukris svoriukas vėl reikės vaikelį kankinti ir zondą įvesti. Na, aš pasikliaudama savo nuojauta paprašiau, kad vis tik išimtų jį. Pradžioje mažiukas tikrai nesuvalgydavo net pusę normos, o sunkiausiai būdavo pakelti mažiuką. Jis taip kietai miegodavo, matyt dar nesuprato, kad maistelį reikia pačiam pasiimti, juk jam dar laikas gulėti saugiau pas mane pilvelyje. Tai ko tik aš nedarydavau, prieš kiekvieną maitinimą, tiek dieną, tiek naktį kutendavau, prausdavau po vandeniu pėdutes, švelniai masažuodavau, pūsdavau į veiduką ir t.t. kartais tai užtrukdavo iki pusvalandžio ar net valandos. Bet ko nepadarysi dėl savo mažiuko, nors man likdavo pamiegoti tik po valandą kas tris valandas naktimis. Pirmą parą be zonduko priaugo tik tris gramus, kai minimaliai turėjo priauginėti po dvidešimt gramų, antrą parą keturis gramus, bet aš vis atkakliai laikiausi ir glaudžiau prie krūties mažiuką kas valandą. Trečią parą mažiukas numetė dešimt gramų. Pasitarusi su gydytoją nusprendžiau toliau bandyti žindyti be zonduko, nors ji nedavė jokių vilčių. Pagaliau ketvirtą parą be zonduko mažiukas jau priaugo penkiasdešimt gramų, tai buvo birželio septintą dieną, kitą parą priaugo dar trisdešimt. Dienos teikė vilties, kad netrukus netgi galbūt galėsime kalbėti apie namučius. Taigi po dviejų savaitėlių mes jau galėjome važiuoti namo, bet pasirodo, kad bilirubinas vėl pradėjo kilti ir vėl taikė fototerapiją, taigi įdėjo mažiuką į inkubatorių. Po trijų parų bilirubinas vėl susinormalizavo ir pasakė, kad mažiukas jau pasirengęs važiuoti namo, bet.. prabudau vieną naktį su temperatūra ir pajutau, kad krūtys akmeninės, o viena ypatingai skaudanti ir deganti. Buvo penktadienis. Gydytojai tik budintys, niekas jokių tyrimų nedaro. Krūties skausmas nežmoniškas, vaikas iš tokios krūties pienuko ištraukti nesugeba, temperatūra pakilo iki 41 laipsnio. Duodavo paracetamolio, bet jis numušdavo temperatūrą tik kelioms valandoms. Gulėjau vos ne leisgyvė, matydavau kažkokius paukščiukus palatoje, praktiškai kliedėjau. Bet vis tiek visa išsekusi nuolat glaudžiau vaikelį prie krūties, jis aišku nenorėjo ligotos krūties. Kai po dviejų parų su 41 temp. Jau pradėjau visiškai išsekti. Pasiėmė iš manęs vaikiuką vėl į intensyviąją palatą ir liepė man eiti į kitą klinikų pastatą, kad ten padarytų man kraujo tyrimus ir echoskopą krūties. Aš visiems gydytojams ir seselėms aiškinau, kad su tokia temperatūra aš niekur neisiu, bet niekams nė motais. Tai naujagimių skyrius ir tavęs čia niekas negydys man buvo taip pasakyta. Krūtis jau pasidarė mėlyna nuo uždegimo, net ne raudona. Tėvai buvo privežę ir kopūsto ir kiaulės taukų ir ledo, ir spirito kompresų, niekas nepadėjo. Na, žinojau, kad laiko jau neturiu, tiesiog privalau gydytis, tai nuėjau į tą kitą pastatą visa svirduliuodama ir ten jau padarę kraujo tyrimus sužinojo, kad mano kraujyje baltymas siekia 400, o tai reiškia nežmoniškai didelį uždegimą. Grįžau į naujagimių skyrių, pasiėmiau savo mažiuką. Tos kelios valandos buvo be proto sunkios be mažiuko. Buvo šeštadienis, todėl perkelti į kitą skyrių manęs dar negalėjo. Tik pirmadienį mane išrašė į ginekologinį skyrių, ten gavom atskirą palatą su mažiuku ir mane jau gydė antibijotikais. Tada turėjau malonumą pajusti, ką reiškia mastito išmasažavimas. Atėjo pas mane masažistė. Tai tą skausmą prisiminsiu visą gyvenimą. Kūnas dega, jautrus nežmoniškai, prie krūties negaliu net švelniai prisiliesti, nes skausmas toks, lyg liestum pūlinį. O masažįstė iš visos jėgos spaudė krūtį. Jėzus, ašaros tekėjo pačios. Pagaliau po penkių minučių intensyvaus masažo ir mano ašarų pradėjo bėgti iš užsikimšusių latakų ne pienas, bet pūliai.Savaitę laiko išbuvau su aukštesne nei 40 laipsnių temp. Kentėjau masažus, kol pagaliau padėtis pradėjo gerėti. Nukrito temperatūra ir krūtis suminkštėjo. Pagaliau 23 vaikiuko gyvenimo parą mus išleido namo. Tuo metu mažiukas svėrė 1,93 kg, o pamenu pats mažiausias svoris buvo 1,715 kg. Taigi toks mūsų kelias nuo gimimo iki parvažiavimo namo.
Dabar sūneliui jau greitai metukai. Visa dar žinda mano pienuką, iki aštuonių mėnesių valgė vien tik mamytės pieną, nes tada buvo koreguotas šešių mėnesių amžius. Dabar jau sūnelis vaikšto prisilaikydamas, pilnai pasiekė išnešiotus vaikelius ir daugelį jų net lenkia
jezau!ir kaip tu visa tai istverei?saunuole!
fantastiska mamyte,sunelis isgyveno tik su tavo didele meile,aukite sveiki ir laimingi
Dieve, koks jautrus pasakojimas. Taip kitų širdis paliesti tegali tik tiek daug iškentusi MAMA. Kartu su jumis tikiu, kad baisiausi košmarai liko praeity. Sveikatytės jūsų šeimai!
