Tikrai saunuole

skaiciau ir prisiminiau savo isgyvenimus... nuolatinius zygius i reanimacija, pypsincius aparatus, maitinima per zonduka... pamenu, kai eilini karta ejau maitinti mazyles, pritraukiau pienuko i svirkstuka, uzmoviau ant zonduko, lasinu... salia sedejo sesute ir sako ji man-kartais neisnesioti geriau, va pernesioja, o opaskui augina invalidus

ziuriu as i ja akis isputus... o ji man, lyg pasiteisindama- va valgo per zonda tik, pati gal ne nemokes, va ir teks visa gyvenima taip zaisti, gi pridusus gime, gali buti, kad smegenys pazeistos. Gryzus i palata kaip reikiant issiverkiau, paskui nusiraminusi nuejau ir paprasiau budincios dakatrares, kad isimtu zonda. Grieztai nusprendziau, kiek valgys, kiek ne, bandysim valgyt, kaip zmones

o jei nepavyks, vel desim zonda. Daktare sutiko. Taip po truputi, kartais vis idedavom zonduka, bet valgyt ismoko. Mums gulint klinikose, viena mamyte vaikelio neteko, mergyte buvo isnesiota, is paziuros-sveikas, normalus vaikas, grazi labai, bet deje. Dieve, kaip tada verkiau pamenu, verkem visos. Atsiprasau, kad isijauciau, bet kas kazka tokio isgyveno supras mane

P.S. cia buvo ats. i istorijos tesini
[url=http://www.supermama.lt/liniuote/vaikas/]

[/url