Įkraunama...
Įkraunama...

Įspūdingos atostogos Italijoje-Prancūzijoje

Sveiki, nutariau su jumis pasidalinti mūsų atostogomis Šiaurės Italijoje bei Prancūzijos ir Italijos rivjerose. smile.gif

Kaip ir daugelis šaunių idėjų, ši šovė netikėtai, apniukusį lapkričio šeštadienį, ilsintis namelyje už miesto ir bodintis tamsia rudens dargana už lango. Žiūrėjau filmą Under the Tuscan Sun ir svaigau apie Italiją.

Suplanavome tokį maršrutą:


Milanas – Turinas - Nica/Kanai/Monakas - grįžtame į Italiją ir toliau keliaujame palei Ligurijos jūros pakrantę (rivjerą) – Genuja – Florencija - Pisa.

Vėliau kelionėje nesigailejome kad neprisisakėme visur viešbučių ir galėjome keliauti bei apsistoti kur mums šaus į galvą.
Prieš iškeliaujant užsisakėme iš Hertz mašiną, viešbutį Milane, sodybą Pjemonto regione (netoli Albos) ir viešbutį paskutinei kelionės nakčiai, mažame pajūrio kurorte šalia Pisos.

Laukimas buvo ilgas, bet pagaliau išaušo ir ankstus gegužės 4-osios rytas! Visą dieną keliavau, taigi vakarėjant, pagaliau atvykus į Milaną, nusprendžiau tiesiog pailsėti.


Pirmoji diena: Milanas (Aurora Hotel)

Rytas mus pasveikino saulės spinduliais ir šiluma. Sulaukiau saviškio ir išlėkėme į miestą. Turą po Milaną pradėjome pagrindinėje aikštėje, Piazza del Duomo, kurią puošia didinga Duomo katedra. Kažkas minėjo kad į ją, kaip ir daugelį kitų bažnyčių, negalima patekti mūvint šortus, bet maniškį įleido be problemų, tik patikrino kuprinę.

Pasivaikščiojome po centrą, stiklinę galeriją Vittorio Emanuele, Castello Sforzesco, šalia esantį parką ir kitas vietas. Užsukę į brangiasias dizainerių parduotuves beveik visur girdėjome rusų kalbą – arba darbuotojus arba pirkėjus. Jaunos naujųjų rusų atžalos jautėsi šiose prabangos parduotuvėse lyg namie. Aš mados miesto galimybių neišnaudojau ir vienintelis daiktas kurį įsigijau buvo geras peilis, kurio reikėjo lietuviškam kumpiui atpjauti.


Antrą dieną taip pat praleidome Milane ilsėdamiesi parke, skaitydami ir stebėdami vietinių gyvenimo ritmą. Kadangi švietė saulė ir buvo gan karšta, gaila buvo žiūrėti į tamsiai apsirėdžiusius ofisų darbuotojus, atėjusius į parką suvalgyti dėžutėje atsineštus pietus.

Trečios dienos rytą susipakavome lagaminus ir išvažiavome į Centrinę traukinių stotį pasiimti savo mašinėlės. Džiaugėmės gavę gan naują mažą mašinytę kurios gabaritams buvome ypač dėkingi siauruose bei vingiuotuose kalnų keliukuose bei parkavimosi aikštelėse. Iš Milano patraukėme tiesiai į Turiną, kuris mums padarė puikų įspūdį. Vaikščiodami po puošnias aikštes bei gyvas gatveles gailėjomės, kad tiek laiko praleidome mus visai nesužavėjusiame Milane.

Turine mačiau savo beveik svajonių dviratuką!
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Freja: 23 birželio 2008 - 22:38
Turine pasigrožėjome miestu, paragavome pirmųjų šiais metais vyšnių, nusipirkome itališkų skanumynų ir patraukėme į užsisakytą kaimo sodybą Cascina Sant’Eufemia, kuri pavadinta šios mielos mažos koplytėlės, stovinčios šalia įvažiavimo, garbei.

user posted image

Ją, beje, rekomendavo SM forumiete Smiltis. Jos pasakojimas ir patirtis mane įtikino jog ši sodyba verta dėmesio, kuo veliau ir įsitikinome. Su mielos vietinės italės pagalba, jau gerokai vakarėjant, suradom savąją sodybą.

Įvažiavus į kiemą mus pasitiko du grėsmingai lojantys šunys, kurie vėliau pasirodė esantys kuo mieliausi ciucikai, Maska ir Dodo, tik ir laukiantys progos pasprukti kartu su svečiais pasivaikščiojimui po vynuogynus. Tiesa, be šunų sodyboje gyvena ir dvi katės, kurių vyresnioji yra visų keturkojų bosas, pasak šeimininkų Chiara ir Paolo.

user posted image

Viena iš šunų, Maska
user posted image

Kiemo bosas

user posted image

Atvažiavome alkani kaip vilkai ir tik sunešę lagaminus į apartamentus, išlėkėme vakarieniauti į šeimininkų Chiaros ir Paolo rekomenduotą restoraną Osteria del Maiale Pezzato.

Būtent šiame restorane mes ragavome skaniausių itališkos virtuvės gėrybių. Šeimininkas bendravo tik itališkai ir po truputį, vieną po kito, pradėjo nešti autentiškus Pjemonto regiono patiekalus, kurių skonis tikrai buvo neišpasakytas. Reikėjo saugotis kad liežuvių neprarytume. Deja, pilvai mūsų ne guminiai ir po pastos reikejo sakyti stop, nes niekas nebetilpo išskyrus desertą. Tokio dieviško skonio Créme brulee dar niekur nebuvau ragavusi.

[attachmentid=147573]

Po ypatingai sočios vakarienės grįžome laimingi į laikinus naujuosius namus ir laukėme ryto.

user posted image


Ketvirtą rytą pabudę patogioje plačioje lovoje, išsirąžę kaip katinai ir puikios nuotaikos pakilome geriau apžiūrėti sodybos bei papusryčiauti. Namas, visai neseniai atremontuotas, dvelkia ne tik šiluma bet puikiai sujungia modernumą su provincijos stiliumi. Keli antikiniai daiktai, galingos stogo sijos puikiai dera su nuotaikingomis kambarių spalvomis bei kino teatro kėdėmis svetainėje prieš televizorių.

user posted image


user posted image

user posted image

Išdažyti viską nuotaikingomis ir šviežiomis spalvomis šeimininkams į galvą šovė svečiuojantis Meksikoje. Itališki pusryčiai mūsų laukė gaivia žalia spalva išdažytoje virtuvėje. Šeimininkai patiekė vietinio sūrio, kumpio, dešros, duonos, regionui būdingo džemo bei Chiaros keptų saldėsių. Papusryčiavę šnekučiavomės su puikiai nusiteikusiais ir be galo paslaugiais šeimininkais. Kaip ir visi anksčiau apsilankę svečiai, įsmeigėme veliavėles į virtuvėje kabančius žemėlapius. Buvo smagu įsmeigti trečiają vėliavėlę Lietuvos teritorijoje.

user posted image

user posted image

Persikėlę į terasą, žvelgiančią į savo grožiu kvapą atimantį kalvų ir vynuogynų peizažą, skaitėme knygas, rašėme namiškiams atvirutes ir tiesiog mėgavomės akimirkos pilnatve.
Papildyta:
user posted image

user posted image

[attachmentid=147575]

user posted image

Popiet išvažiavome pasidairyti po šeimininkų rekomenduotas apylinkes, Cuneo provinciją, kur yra gaminamas vynų karalius, garsusisBarolo vynas. Be Barolo vyno, šis regionas taip pat žadina skonio receptorius Barbaresco, Nebbiolo, Barbera bei Dolcetto vynais, lazdyno riešutais ir garsiąja Nutella.

user posted image

Mažyčiai ir be galo mieli Cuneo kaimeliai Serralunga D‘Alba, Grinzane Cavour, Barolo, Monforte D‘Alba, Manchiero ir Roddino, tiesiog glostė širdį savo grožiu, ramybe bei Itališkai mieguista popietės kasdienybe.

[attachmentid=147576]

[attachmentid=147577]

Siaurutėlės pustuštės spalvingos gatvelės, vietiniai turbūt snūduriuoja namie ir kas geriausia, vos vienas kitas klydinėjantis turistas!!!

[attachmentid=147578]

Išalkę, apie penktą valandą vakaro, bergždžiai ieškojome kur galėtume užkąsti. Deja, deja, visos užkandinės, popietėmis užvėrusios alkaniems duris, vėl atidaromos tik septiną-aštuntą valandą. Taip ir likome it musę kandę, teko laukti Itališkos vakarienės laiko.

Garbaną po garbanos raitant siaurutėlaičiuose kalnų keliukuose negalėjome atsižavėti Pjemonto vaisingomis kalvomis ir itališkomis vilomis. Ši diena, kaip ir visa patirtis Itališkame kaime, mums tapo tai, ko labiausiai ilgimės grįžę namo, taigi, tikras atostogų perliukas.









Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Freja: 23 birželio 2008 - 22:54
Penktą kelionės dieną, atsiglėbesčiavę ir atsisveikinę su svetingaisiais sodybos šeimininkais, pajudėjome Prancūzijos link gan ekstremaliu keliu per Alpes, kur akį masino didingi, dažnai iki viršūnių medžiais pasipuošę kalnai.

Raitytas kalnų kelias per Alpes
[attachmentid=147579]

Pavakare pagaliau atvykome į gražuolę Nicą Prancūzijoje. Kaip ir visą kelionę, mus lydėjo sėkmės Dievai, taigi, be didesnių klaidžiojimų, pasistatę automobilį, už kampo suradome interneto svetainę. Užtrukome vos keletą minučių ir rankose turėjome ką tik užsakyto viešbučio centre, rezervaciją. Na, tiesą pasakius, viešbutis, nors ir geroje vietoje, nors ir su paslaugiais darbuotojais ir netgi triviečiu kambariu mūsų visai nesužavėjo. Buvo pakenčiamas, bet prasčiausias iš visų kelionėje, nes trūko švaros ir viskas atrodė gan apšiurę. Med Hotel. Nuotraukos internete tikrai neparodo tikrojo vaizdo, ypač nežinia kuo aptaškytų kambario sienų bei apdužusių WC plytelių.

Vakare truputį susipažinome su Nicos centru, restorane pamaloninome savo pilvus jūros gėrybėmis. Vėliau gerdami kokteilį stebėjome triukšmingą pajūrio kurorto gyvenimą, džiaugėmės geru oru ir savosiomis atostogomis.


Šeštą kelionės dieną, šeštadienį, paskiriame tolimesniam Nicos pažinimui. Mano manymu, Nica labiau tinka jauniem žmonėm, nes tai yra gan gyvas miestas su daug barų, restoranų, kazino ir tai lydinčiu šurmuliu. Šeimų su mažais vaikais daug nepastebėjau arba neatkreipiau dėmesio. Paplūdimys gražus pažiūrėti, bet musų, asfalto vaikų jautriems padams, tie paplūdimio akmenys buvo per aštrūs. Truputį pakrypavusi ir pacypavusi šokau į savo basutes. Jūra dar buvo šalta, taigi, maudytis nesiveržėme. Pasivaikščiojome pajūriu ir tiek.

[attachmentid=147580]

Pats miestas, bent jau centras su paplūdimio teritorija yra sutvarkyti ir akį džiugina savo aikštėmis, siauromis gatvelėmis su daugybe siuvenyrų parduotuvėlių, siūlančių džiovintų levandų maišelius, keramikos dirbinius, siuvinėtas prijuostes, įvairių kvapų muilus, vyną, aliejų ir viską, ko tik širdis geidžia.

Nicos aikštė
[attachmentid=147581]

Popiet užlipome į kalvą, atveriančią nuostabius vaizdus į jūrą, uostą ir patį miestą. Lipant aukštyn spiginant karščiausiai vidudienio saulei, ypač naudingi buvo suoliukai medžių paunksmėje kur galėjai atsipūsti. Užlipę į kalną apsukome ratą grožėdamiesi miestu ir prigulėme ant žolytės pailsėti. Net numigome. lotuliukas.gif


Nicos uostas

[attachmentid=147582]

[attachmentid=147583]

Vykstantiems į Nicą (taip pat ir į Italijos rivjerą) patariu paragauti jūros gėrybių, nes jos šviežios, tiesiai iš jūros. Aš sąžiningai naudojausi šia proga, taigi, skanavau ir didžiųjų krevečių ir moliuskų, keptos žuvies ir pan. Labai labai skanu ir sveika. Va, tik pamiršau paragauti tikros Prancūziškos svogūnų sriubos.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Freja: 23 birželio 2008 - 23:27
Sekmadienį, septintą kelionės dieną , paskyrėme Monakui, miniatiūrinei valstybėlei (tik 32.000 gyventojų!!), palikusiai mums neišdildomą įspūdį. Tai turčių miestas, be galo švarus, tvarkingas, galintis pasigirti Formulės trasa, prabangiomis jachtomis bei aukštu ekonominiu rodikliu. Atvykę į traukinių stotį informacijos centre gavome žemėlapį ir iš karto patraukėme į Egzotiškuosius sodus. Išlipus iš autobuso, išgirdome didžiulį triukšmą ir pamatėme jog kalno papėdeje, prie uosto esančioje trasoje vyksta lenktynės. Įspūdis tai išgirdus ir pamačius buvo didžiulis. Aš stovėjau pašiurpusi nuo to riaumojančio formulių garso. Vėliau sužinojome kad kaip tik tą dieną vyko Grand Prix lenktynės. thumbup.gif

Egzotiškieji sodai mus sužavėjo savo egzotiškumu, t.y. įvairiausių kaktusų gausa. Leidžiantis sodo takeliais kvapą atėmė fantastiški vaizdai į jūrą, miestą bei ant uolos iškyšulio į jūrą žvelgiančius monarchų rūmus.


Egzotiškuosiuose soduose
[attachmentid=147585]

[attachmentid=147586]


Okeonografijos muziejus
[attachmentid=147587]

Deja, dėl laiko stokos ir dar todėl, kad kaip tik Monake galutinai užsipildė fotoaparato atminties kortelė, ne tik kad neaplankėme visko ką norėjome, bet ir nuotraukų iš Monako daug neturime. Bet tai tikrai vieta į kurią verta sugrįžti.

Pirmadienį,
aštuntą kelionės dieną, pajudėjome iš Prancūzijos Italijos link, pirmiausiai užsukę į Kanus. Maniškis net nenorėjo ten važiuoti, bet aš įkalbinau. Na, pliusiuką užsidėjome, bet ten sugrįžti ateityje tikrai nesiveršiu, nebent kas pakvies raudonu kilimu, ilga vakarine suknele ir atvirais aukštakulniais, žybsint kameroms, prasinešti. cool.gif
Šis miestas mūsų visiškai nesužavėjo. rolleyes.gif

Palyginus su Monaku ir netgi Nica, jis atrodė purvinas ir apšiuręs. Tiesa, paplūdimys ne toks akmenuotas kaip Nicoje, bet vieta pasirodė kažkokia bedvasė. Šurmulio centre netrūko, nes garsusis Kanų festivalis turėjo būti atidaromas po dviejų dienų. Netgi raudono kilimo nepamatėme nes jį turbūt tuo metu valė, o kur jis turėtų būti ištiestas, buvo kalama, gręžiama, statoma ir visaip kitaip ruošiamasi žvaigždžių ir žvaigždučių atvykimui.


Keletas vaizdų iš Kanų
[attachmentid=147588]

[attachmentid=147589]

[attachmentid=147592]

Iš Kanų grįžę į Italiją lengviau atsikvėpėme. Kadangi jau vakarėjo ir buvome pavargę, apsistojome mažyčiame miesteliukštyje netoli Prancūzijos sienos, Ventimiglia. Navigacijos pagalba susiradome viešbutį (Kaly) ir vakarą praleidome ilsėdamiesi bei skaitydami knygas.

Devinta diena pasitiko mus be saulės, bet Italijos rivjeroje. Prieš atsisveikinant su Ventimiglia miesteliu mes pirmiausiai papusryčiavome parke ant suoliuko dar šiltais itališkais kepiniais iš vietinės kepyklėlės. Bevaikščiojant po rytinį, mieguistą miestą, aptikome į kalną vedančias siaurutėlaites gatviukes, aukštai kabančius skalbinius, vos vieną kitą praeivį ir daug kažkur lojančių kiemsargių.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Freja: 23 birželio 2008 - 23:49
Ventimiglia
[attachmentid=147593]

Rytinis mėgavimasis jūra
[attachmentid=147594]

[attachmentid=147595]

[attachmentid=147596]

Pasivaikščioję, eidami link mašinos dar atradome tikrą rytinį itališką turgų. thumbup.gif Man buvo daug laimės pagaliau apsipirkti su vietiniais, tarp vietinių ir vietos produktų. Į mašiną grįžome pilnais krepšiais daržovių, vaisių, kepinių ir saldumynų. Šviežios daržovės ypač tiko prie lietuviško kumpio kurį turėjome kelionėje.

Iš Ventimiglia pajudėjome giliau į Rivjera keliu, pavadintu Via Aurelija, besiraitančiu palei įspūdingą pajūrio kraštovaizdį – nedidelius miestelius, kalnus, žalumą, uolas, žydrą Ligurijos jūrą bei plačias pajūrio promenadas. Nors atstumai tarp miestelių nedideli, visgi užtrukome vairuodami, nes kelias, įsiliedamas į centrines vietovių gatves, ir vėl išvesdamas iš jų, buvo gan apkrautas. Sakoma, kad įsibėgėjus sezonui, prireikia kantrybės norint keliauti Via Aurelija. Bet tai visgi yra nepalyginamai geriau nei autostrada kur beveik nieko nematai.

Pakeliui sustojome keletoje italų rekomenduotų miestelių pailsėti ir pasižvalgyti. Vienas iš jų buvo Bordighera. Gilyn į jį nelindome, bet mums patiko akmenuotas jo paplūdimys ir parkas, vedantis pakalne žemyn bei atveriantis akiai malonius vaizdus. Atrodo paprasta vieta, bet mus ji sužavėjo savo ramybe.


Bordighera
[attachmentid=147598]

Vėliau trumpam sustojome kurortiniame miestelyje San Remo. Jį, kaip ir daugelį Rivjeros miestelių, mėgo Anglijos bei Rusijos aristokratai. San Remo netgi yra rusų Ortodoksų bažnyčia ir gatvė, pavadinta caro Aleksandro II žmonos Marijos Aleksandrovnos garbei. Planavome San Remo apžiūrėti ilgiau, bet kadangi mašinų aikštelėje sukinėjosi neaiškūs tipeliai, tai užkandę šviežių braškių ir truputį pailsėję nutarėme keliauti toliau.

[attachmentid=147597]

[attachmentid=147599]



Atsakyti
Pakelyje dar sustoję pasigrožėti Cervo miesteliu pavakaryje pasiekėme Alassio kurortą. Kaip ir visoje kelionėje, neužtrukome susirasti viešbutį šalia jūros (Ben Air hotel). Vakare išėjome pasivaikščioti po aprimusį miestelį. Parkelyje paskaitėme knygas, kavinukėje paskanavome vietinio Aperitivo (Campari su ledukais) ir pasivaišinome atneštais užkandžiais.

[attachmentid=147600]

Aperitivo
[attachmentid=147601]

Kadangi sezonas dar neprasidėjęs, miestelis buvo beveik pustuštis, o pagrindinių svečių amžius siekė 60 ir daugiau. Kai kuriose kavinėse, kurios buvo atidarytos ar turėjo bent kiek lankytojų, grojo gyva tam tikro stiliaus muzika o senoliai, išgėrę po vieną kitą kokteilį sukosi porose šokių aikštelėje, arba sėdėdami niūniavo savo jaunystės šlagerius.
Mums visgi pasisekė atrasti labai jaukų, skersgatvyje pasislėpusį restoranėlį, prie kurio atvedė apetitą žadinantis keptos ant grotelių mėsos aromatas. Bet pasirinkę itališkus patieklus – picą ir pastą taip pat nepasigailėjome nes buvo be galo skanu.


Dešimtos dienos rytą prabudome anksti, nes buvome nusprendę iki pietų pagulėti paplūdimyje o vėliau važiuoti į Genują.
Su Lietuva mūsų matyti rivjeros paplūdimiai, deja, negali lygintis. Supratau kad mūsų Šventosios, Smiltynės, Nidos paplūdimiai savo auksinėmis kopomis, pušynėliais, biriu smėliuku ir svarbiausia – laisve juose lankytis, be konkurencijos nurungia Rivjeros paplūdimius. Mūsų aplankytuose kurortuose pajūris buvo arba akmenuotas, o jei ne, tai prie jo vakare, kai visi nuomotojai užsidaro, neprieisi.

Ne taip kaip Lietuvoje kad gali bet kada, dieną ir naktį išsimaudyti arba tiesiog žvaigždes šiltą rugpjūčio naktį paskaičiuoti. Rivjeroje paplūdimiai mokami, atsidaro ir užsidaro tam tikrom valandom ir bent jau miesto centre, jei nenori nusilaužti kojos šokdamas nuo aukštos promenados ant smėlio, apie romantišką pasivaikščiojimą pajūriu gali ir nesvajoti.

Na, bet susimokėjome mes tuos 10 eurų už gultus su skėčiu ir būtume maloniai pasideginę jei ne įkyrūs padirbtų daiktų prekeiviai bei savo paslaugas kas penkiolika minučių siūlančios masažistės.


Alassio paplūdimys
[attachmentid=147602]

Taupydami laiką iš Alassio iki Genujos lėkėme greitkeliu, tad tuoj po pietų, palikę daiktus mielame viešbutėlyje miesto pakraštyje (La Capannina), jau vaikštinėjome miesto centre.


Fontanas Genujoje
[attachmentid=147603]

[attachmentid=147604]


Papildyta:
Labiausiai mus dominanti vieta buvo didžiausas Europoje Akvariumas, įsikūręs didžiuliame Genujos uoste. Pirmiausiai pasikėlėme vienu iš voratinklio Bigo lynu apžiūrėti miesto, o vėliau ėjome gėrėtis akvariumo gyventojais.

Bigo (nuotr. is interneto)
user posted image

[attachmentid=147605]

Žuvytė Nemo tongue.gif
[attachmentid=147606]

Po akvariumo ir aperitivo grįžome į savo užmiestį ir sutemus dar išėjome pasivaikščioti po šalia esantį žvejų kaimelį bei pajūrio promenadą. Tas vakaras taip pat tapo kelionės perliuku, mat žvejų kaimelio atmosfera tiesiog alsavo romantika ir gyvenimo džiaugsmu. Šiltu vakaru bei sutemomis džiaugėsi ir vietiniai italai. Kas susiglaudę sėdėjo ant krantinės akmenų ir gurkšnojo vyną, kas bučiavosi, kas tyliai skrebino gitara šalia susėdusiai draugijai, nemažas būrelis valgė skaniuosius itališkus ledus, kiti vakarieniavo jaukiuose jūros gėrybes tiekiančiuose restoranėliuose, atveriančiuose vaizdus į jūrą.
Mes susiradome piceriją, kur pasak maniškio, jis ragavo skaniausios picos Italijoje.


Vienuoliktą rytą prabudome vėlgi anksti ir užkandę išlėkėme visuomeniniu transportu į Genujos uostą. Iš vakaro matėme jog vienuoliktą valandą iš uosto išplaukia laivas į Rivjeros di Levante pusėje, aukštose pajūrio uolose išsibarsčiusius miestelius Camogli, San Fruttuoso, Portofino bei S. Margherita. Deja, deja, dienos planai paplaukioti laivu ir pasiekti miestelius jūros keliu žlugo, mat pasirodo, jog laivai kursuoja tik savaitgaliais. Teko grįžti į viešbutį ir eilinį kartą susipakavus lagaminus keliauti toliau.

Stačiais kalnų keliukais nusileidome į Camoglio miestelį kur nepajutome kaip prabėgo kelios valandos bevaikštinėjant, valgant ir fotografuojantis. Dar tikėjomės jog iš ten pavyks nuplaukti į San Fruttuoso ir Portofino, bet ir vėl nepavyko. (Į san Fruttuoso galima patekti tik laivu arba pėstute iš Camogli, mat jis yra įsikūręs ant aukštos, sunkiai privažiuojamos uolos). Vienos gražiausių nuotraukų kaip tik išėjo Camogli miestelyje, kuris pavadintas dėl moterų (moglie) valdžiusių miestelį kol jų vyrai žvejodavo jūroje.


Camogli
[attachmentid=147607]

[attachmentid=147608]

Ramybė
[attachmentid=147609]

Tęsinys bus. smile.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Freja: 24 birželio 2008 - 00:49
QUOTE(Deborah @ 2008 06 27, 05:56)
100 balu vertas pasakojimas!


Dekui, Deborah. 4u.gif

Na, o aš tęsiu įspūdžius iš Camogli miestelio. smile.gif

Spalvingi nameliai grūdasi uoste
[attachmentid=148180]

Laukiantis pietų katinas
[attachmentid=148176]

Iš Camogli mūsų kelias pasuko į Portofino uostą, ypač pamėgtą turčių bei Holivudo žvaigždžių. Garsenybės į jį dažniausiai atplaukia savo erdviomis ir išpuoselėtomis jachtomis, o mes atriedėjome siauručiais keliukais taip pat atveriančiais fantastiškus vaizdus. Nekeista kad Portofino yra vadinamas mažyčiu rojumi žemėje, nes atvažiavus nesinorėjo išvykti.

Portofino
[attachmentid=148177]

[attachmentid=148178]

Šis mažytis brangus uostamiestis slepia prabangias vilas su fantastiškais vaizdais, jame taip pat gali apsiprekinti Dior, Gucci ir pan. parduotuvėse. Ypač Italijos rivjeroje krito į akis tai, kad ir mažyčiuose kurortiniuose miesteliuose buvo pastebimos prabangios dizainerių parduotuvės.
Vakarėjant nakvynei vėlgi pasirinkome mažą miestelį, įsispraudusį kalnų papėdėje, Bonassola ir jo pensioną Albergo.


Dvyliktą kelionės dieną buvome nusprendę pašvęsti Unesco pripažintam nacionaliniam parkui – Cinque Terre (Penkioms žemėms). Tai penki pritrenkiantys kaimeliai (Monterosso Al Mare, Vernazza, Corniglia, Manarola ir Riomaggiore), išsidėstę 20km ilgio uolėtoje teritorijoje palei jūrą, apsupti stačių kalnų bei vynuogynų. Patogiausia į juos patenkama pėstute arba traukiniais, mat važiuoti stačiais ir siaurais kalnų keliukais ne tik nelegva, bet atvykus būtų dar sunkiau susirasti vietą pastatyti automobiliui. Vietos ten nedaug, viskas miniatiūriška ir siaura. Šiame parke ypač smagu vaikščioti, mat yra daug keliavimo takų, jodinėti arba nardyti.
Mes nusipirkome dienos pasą ir traukiniu išvykome iš Levante į tolimiausią kaimelį - Riomaggiore. Iš Riomaggiore pėstute, Įsimylėjėlių taku, patraukėme į Manarolą, antrą kaimelį, mat iki jo tik 20 min. kelio.


Įsimylėjėlių takas, vedantis į Manarolą
[attachmentid=148181]

Artėjame prie Manarolos
[attachmentid=148182]

Pasivaikščioję Manarolos pagrindine gatve, įsigiję prieskonių bei vietinės keramikos gaminių dar tapome liudininkais krantinės statybos proceso, kur cementą atgabena ne kaip kitaip, o su pirmyn ir atgal siuvančiu metaliniu laumžirgiu – malūnsparniu. Dar prie to paspėliojome, kiek ta krantinė kainuoja.

Statoma krantinė
[attachmentid=148183]

Manarola kaimelis
[attachmentid=148184]

Iš Manarolos pasiryžome dar vienam žygiui pėstute iki trečiojo kaimelio, Corniglia. Užtrukome apie 45min. kol pasiekėme ją, pakeliui negalėdami atitraukti akių nuo fantastiškų mus supančių vaizdų. Kadangi jau buvo pietūs, o mes išalkę, mums ir vėl nepasisekė pavalgyti, mat restoranėliai tuo metu užsidarinėjo. Teko pasistiprinti vietinėje parduotuvėlėje pirktais šviežiais vaisiais bei daržovėmis.

Pasigrožėję Corniglia traukinuku pasiekėme Monterosso al Mare (kuris vienintelis galėjo pasigirti smėlio paplūdimiu), nusprendę Vernazza kaimelį palikti kitam kartui. Gal truputį apsirikome, mat vėliau kelionių vadove pastebėjau, jog Vernazza kaip tik buvo minima kaip vienas gražiausių Penkių žemių kaimelių. Šiuo metu namie, skanaudami Penkių Žemių gėrybes - baltą Sciacchetrá vyną bei šlakstydami salotas ar baquette aukščiausios rūšies alyvuogių aliejumi, geru žodžiu minime Italijos rivjerą.

Atsisveikinę su Penkiomis Žemėmis nakvynei pasirinkome kurortinį miestelį Viareggio (Hotel Doly). Kadangi jau vakarėjo, išėjome ieškoti padoraus restorano. Teko pavargti, mat turistų sezonas dar neprasidėjęs o mes užsispyrusiai vengėme tų daugybės užkandinių, išsibarsčiusių palei ilgą paplūdimį. Mūsų pastangos nenuėjo veltui ir mes suradome restoraną, kur man teko laimė paragauti puikios kokybės jūros gėrybių patiekalų.


Tryliktoji diena nenudžiugino mūsų saule, tad planuotą pasigulinėjimą paplūdimyje deja, teko atidėti. Apie pietus išvykome į Florenciją nes vakare turėjome bilietus į operą Figaro vedybos. Gražiojoje Florencijoje nesistresavome kad nepamatysime visų lankytinų vietų, muziejų ir bažnyčių, mat to neįmanoma padaryti per keletą valandų. Nutarėme, kad Toskanos regionas su šiuo miestu bus mūsų ‘To do’ sąraše ir tam ateityje tikimės paskirti ne vieną dieną. Pasivaikščiojome po nuostabujį senamiestį, aplankėme gotikinę didžiulę miesto katedrą Il Duomo - Cattedrale de Santa Maria del Fiore bei užlipome ant verdančio gyvybe juvelyrų tilto Ponte Vecchia, vienintelio, išlikusio nuo Vidurmažių laikų, jungiančio Arno upės krantus.

Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Freja: 27 birželio 2008 - 23:48

[attachmentid=148187]

Daugybė juvelyrikos parduotuvėlių ir minios žmonių ant tilto
[attachmentid=148189]

Nors ir nebuvo laiko aplankyti visko ką būtume norėję, opera 'Figaro vedybos' dienos kelionę į Florenciją padarė tikrai įsimintiną, taigi miestą palikome puikios nuotaikos ir pakylėti. Italija mūsų nenuvylė.


Priešpaskutinę, keturioliktą kelionės dieną, iš Viareggio išvykome į Pisą. Pasistatę automobilį netoli Centrinės traukinių stoties ir eidami link Pisos bokšto kalbėjome, kad Pisa bus turbūt vienas pilkiausių Italijos miestų kuriuos aplankėme kelionėje. Bet pagaliau išvydus Pisos bokštą mūsų nuotaika pasitaisė.

Pasviręs bokštas
[attachmentid=148188]

[attachmentid=148190]

[attachmentid=148192]

Pagaliau pasirodė saulė, taigi, nuostabūs architektūriniai paminklai atrodė dar įspūdingesni. Paskutinę kelionės naktį praleidome apartamentų viešbutyje (San Boboa Il Villaggio), kurortiniame miestelyje šalia Pisos. Ten, kaip ir kituose Italijos kurortuose, priėjimas prie jūros buvo sudėtingas dėl privačių paplūdimių ir aukštų tvorų. Bet vakaras neprailgo gurkšnojat itališką vyną ir ragaujant itališkos virtuvės gėrybes.

Manau kad į Italijos rivjerą anksčiau ar vėliau, bet tikrai sugrįšime. Nors ir paskyrėme keturiolika dienų šiai kelionei, planas aplankyti tiek daug nuostabių vietovių, reikia pripažinti, buvo tikrai ambicingas. Neblogai susipažinome su regionu, bet aplankyti jo geriausius muziejus, katedras ir pilis, pasigėrėti nepakartojama gamta bei kalnų miesteliais, prireiktų kelių mėnesių. smile.gif

Keliaujantiems į Italiją patarčiau būtinai paragauti jų kepinių, vyno, įsigyti spalvingos keramikos indų aliejui arba alyvuogėms, įsigyti prieskonių, saldumynų, alyvuogių aliejaus, paragauti Limoncello citrinų likerio, vietinio aperitivo, ledų ir geriau ilgiau užtrukti ieškant užkandinės nes tikrasis itališkas maistas tikrai skiriasi nuo turistinio.

Arrivederci!! bigsmile.gif

[attachmentid=148191]


Atsakyti
QUOTE(kabutes @ 2008 06 28, 03:27)
Įspūdinga kelionė  thumbup.gif



Kabutes, ši kelionė buvo tokia įspūdinga, kad grįžus iš pradžių buvo sunku apie ją papasakoti, mat nežinojom nuo ko ir pradėti. biggrin.gif Visko buvo per daug.
O rašant šiuos prisiminimus, viskas taip gražiai susigulėjo ir susistatė į vietas. Atrodo kad kelionę išgyvenau iš naujo. wub.gif


QUOTE(dainux @ 2008 06 28, 07:33)
Labai smagiai perskaičiau kelionių įspūdžius. Smagu keliauti savarankiškai, nes pasirenki apžiūrėti tai, ko nori. Tik norėčiau paklausti, kokia kalba susikalbėdavote Italijoj? Kaip suprantu itališkai nemokate, o jie anglų kalbą ar supranta?
Ar nebuvo kelionėje nemalonių siurprizų?


Dainux, mes puikiai susikalbėjome angliškai. Net patys buvome nustebę, kad neteko daug vargti dėl kalbos. Be to, jei reikėdavo, tai kažkaip ir itališkai susikalbėdavome, pirštais susirodydavome. Italai, pasitaikę mūsų kelyje buvo be galo paslaugūs ir geranoriški žmonės. smile.gif
Tiesa, visas regionas, gegužės pradžioje dar pusiau miegantis, vėliau tampa turistų Meka, taigi, žmonės pramoksta anglų kalbos.
Atsakyti
O kaip smagu paskaityti vos ne tuos pačius įspūdžius ir pamatyti tuos pačius kelius, kuriais pravažiavom wub.gif Ačiū kad perdavėt linkėjimus Chiarai ir Paolo, ne per seniausiai gavau iš jų e-mail smile.gif Džiaugiuosi kad viskas pas juos patiko (nors kitaip ten ir negali būti smile.gif ). Šauniai aprašei kelionę, tik kažkodėl nuo to momento kai grįžot iš Prancūzijos į Italiją nematau foto unsure.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Smiltis: 01 liepos 2008 - 09:11
Žavingas, elegantiškai lengvas pasakojimas!!! wub.gif wub.gif wub.gif
Atsakyti
Pasakojimas nepaprastai patiko. Autorė viską taip jaukiai mielai atspakoja kad net saldu skaityti. aš buvau Toskanoje kai man buvo 14 metų. bet neblogai prisimenu viską. Norėčiau ten vėl sugrįžti, ypač po filmo ''Po Toskanos saule''.
Labai, labai patiko pasakojimas,smagiai laikas praėjo skaitant 4u.gif
Atsakyti