Galima pastabas į až - busiu dekinga 
Žinojimas, kad galima gimdyti kitaip atsirado ne taip seniai, kai jau pagimdžiau savo trečią vaiką. Tuomet naršydama internetą suradau keletą išverstų į rusų kalbą ištraukų iš M. Odent'o knygos "Cezario pjuvis". Akimirksniu viskas sustojo į savo vietas. Supratau, kodėl paskutinį kartą atrodė vos nenumiriau iš skausmo, taip sunkiai atėjo mano mažylis į mūsų pasaulį... supratau, ko reikėjo, kad taip nebūtų... Atsiminiau, kai sedėjau jaukioje gimdymo palatoje, visyškai atsipalaidavus, saremiai buvo skausmingi, bet net malonus, supausi supamoj kėdej (veiksmas vyko JAV), ir kaip po pusvalandžio viskas pasikeitė - veiklios akušerės nuleido man vandenys, nuvedę į gimdyklą su vonia (pati norėjau gimdyti vandėnyje, blin), o kai vanduo man netiko, liepė stovėt keturiom ant lovos, atsiremus galva į lovos atlošą. Tuomet skausmas tapo toks nežmoniškas, kad drebėjau tarp saremių, o ponios tegalėjo pasiulyti raminančių į veną....
Odent'as rašo, kad gimdvybei svarbiausia yra ramybe, tai, kad ją paliktų ramybėje jaukioje ramioje vietoje ir leistu įsiklausyti į savo kūną. Štai taip. Labai paprasta. Taip pat jis buvo prieš tradicinį gimdymo būdą ant stalo, jis manė, kad gimdvybe klausydama savo kūna pati gali surasti tinkamiausią padėtį gimdymui. Tada gimdymas vyksta daug lengviau ir mamai ir kūdikiui, kuriam mama padėda apsisukti ir praeiti gimdymo takais. Tos būtent ramybės aš neturėjau, nors gimdžiau JAV, probangioj ligoninėje su vonia, supama kėdę ir kitais patogumais...
Vėliau man į rankas pateko išleista Lietuvoje Odent'o knyga - Gimdymo atgimimas. Su gimdymų aprašymais, nuotraukom. Apie tai, kokie gimdymai iš tikrųjų galėtų būti... Aš vos neverkiau, nes buvau įsitikinus, kad Lietuvėlej tai yra neįmanoma... Maždaug tuomet sužinojau, kad pastojau, bet tikrai žinojau, kad neatsiduosiu į paprastų medikų rankas, nebūsiu dar kartą ligoninės gimdymų auka, nekentėsiu dėl įtampos ir streso. Dėl to nusprendžiau gimdyt Kauno Krikščioniškuose pas gydytoją Bangą, kuri moka priminėt neįprastus gimdymus - leidžia gimdyt ir į vandenį ir ant gimdymo kedutės ir ant grindų. Mano noras buvo gimdyt arčiau žemės, taip ir įvyko..
Gimdymai prasidėjo maždaug dešimt dienų anksčiau termino. Pirmą valandą nakties nubėgo vandėnys ir prasidėjo kūdikio atėjimo laukimas. Tuo metų buvome Šilutėje, vaikus reikėjo atiduoti seneliams į Vilnių o patiems reikėjo būti Kaune. Įsijungiau kompjuterį ir suradau dar nemiegantį savo tevą online, pranešiau naujieną ir susitariau, kad septintą ryto jis manę lauktų jau Kauno stotyje, atvežim vaikus - gimdau. Iki keturių bandžiau miegot, bet saremiai neleido atsipalaiduot. Pabaigiau ruošti tašę, supakavau tašę vaikams. Ketvirtą pažadinau vyrą... Viskas vyko sklandžiai, kelionėje saremiai buvo kas penkias minutes, nors jaučiau, kad dar negreitai... Buvo sauletas rytas, smagu pasivaikščioti. Vaikus jau laukė seneliai, gydytoja laukė manęs priimajam. Pokeliui išbėgo likusi vandenys su kamščiu, dėl to po Kauną pasivaikščiot jau neteko - kelnes buvo visos šlapios...
Atvarėm į ligoninę, atsiguliau priimamajame, uždėjo aparatą ir saremiai aprimo. Aparatas neužfiksavo ne vieno saremio per visas dešimt minučių... Dar kartą apsidžiaugiau, kad tariausi dėl naturalių gimdymų, reiškia be reikalo niekas neskatins... Jaučiausi tars apgavikė, nes sakiau, kad saremiai vyko kas penkias minutes, o dabar jų nebera. Manau, kitur jau būtų pradėję skatinti, nes veiklos nera, o kūdikis be vandenų...
Nuejom į panašią į sporto salę gimdyklą - priešgimdvybinę palatą, su vonia, kamoliais, šviedų sienele ir čiužinukais. Persirengiau, atsipalauduojau. Sarėmukai vėl nedrąsiai pradėjo grįžt... kol neatėjo akušerite su tuo pačiu tonų aparatu... tada vėl beveik tyla... kai akušeritė atėjo trečią kartą, pajuokavau, kad čia yra saremių malšinimo aparatas.
Sugrįžo vyras, kuris buvo išėjęs perstatyt mašiną. Užėjo gydytoja, nuvedė patikrinti. Kol tikrino, sakau - atsidarymas - 3 - atspėjau. Įtikinau gydytoja, kad jau trečią kartą atvažiuoju būtent su tokiu atsidarymu gimdyt, toliau viskas vyks greičiau. Gydytoja mus palieka valandai. Mes nusprendžiam pasnausti - vyras vairavo nuo keturių, aš nemiegojus visą naktį... Po 20 min manę pažadina saremis - negaliu mieguoti. Vyras kietai miega.
Aš atsisėdu ant kamuolio, per saremius žiemai dainuoju giesmes... vyrui turbūt kaip lopšines... 
Bandau skaityt. Tragiškai negaliu net atsisėst ant lovos - iš karto skauda dar labiau... na bet dabar svarbiausia paskatinti saremius, kad vyktų vėl nors kas penkias minutes - kai praeina keturios, bandau kašką daryti, judėti, kad sarėmis būtinai ateitų... Vis tiek nuobodu.... stebiu per langą vyruką su žaliu halateliu kuris tikrina, ar visi sumokėjo už mašinos parkavimą... keli incidėntai su išsiblaškusiom moteriškem, kurios nepastebėjo aparato.... Dieve kaip nuobodu. Dar pajutau, kad beveik nevalgiau. Suedu visus studento pusričius, kurių užsakiau pas tevelį.Užeina gydytoja, klausia kaip dažnai skauda - paaiškinu situaciją. Dabar jau kas penkias minutes, bet dar nelabai rimta...Gydytoja turės išlėkti nuo dviejų iki penkių. Dabar vienuoliktą, turbūt dar nepagimdysiu ir iki šešių... Gydytoja išlekia vėl. Sako pranešti, jei skaudės kas viena dvi minutes. Dar pusvalandis. Jau skauda. Žadinu vyra - tegul padėda
. Pakalbam, per saremius ant kamuolio dainuoju jau garsiai. Ant sienelės pakabinau savo trumpą vaikjuostę, kai skauda, kabu ant jos ir garsiai - žemai dainuoju aaaa, saremio pabaigoje jaučiu, trasi kažkas manyje apsisuka... Taip keli saremiukai. Vyras mato, kad jau kas dvi minutes, eina gydytojos. Gydytoja vėl patikrina - tik penki cm. Dabar jau puse antros, jai laikas eit. Ji pažada greičiau grižti, bet mano, kad mes turime dar porą valandų. Pagalvoju, kad neesu taip tikra....Dabar galvoju, kad jau vis gi laikas malšinti skausmą, o ne skatinti saremius. Nusprendžiau išbandyti vonią. Pagal seną patirtį atsimenu, kad reikia arba visyškai pasinert, arba pilti su dušu ant pilvo. Pirmas variantas man labiau tinka. Nuo šilto vandens saremiai visyškai aprimsta, dvidešimt minučių aš ilsiosi. Po to vėl prasidėda... dar stipriau, traukia žemai... dar bandau naudoti vandėnį - nepadėda. Išlipu iš vonios...
Praėjo tik pusvalandis po gydytojos išėjimo. Dabar apie antrą. Su vyru apsikeičiam žvilgsniais. Now what? Vėl užeina nežmoniškas skausmas. Visą kitą atsimenu nelabai aiškiai... tai ir perdedu nelabai tiksliai.Skausmo metu norisi tupti arba kristi žemin... Jau nebeišlaikau, garsiai ir žemai (stengiausi žemai) šaukiu aaaaaaaaaaa. Nosį įkiša budintį gydytoja. AR nori stumti? - Ne. Ok. Ateina akušeritė. Aš tupiu ant kedutės- ne ne nestumiu, tiesiog bandau dar vieną padėtį skausmui malšinti
. Po dar vieno nežmoniškio saremio jau ji klausia - ar nori stumti? Sakau NE. Sako NESTUMK. aš NESTUMIU AAAAAAAA. Greičiausiai su saremiu ir reksmu stumiu nesąmoningai.... Akušeritė išeina - atneša instrumentus. Po to steriliai apsirengia... po to tarp saremių puola atsiprašinėt, kad gal erzina jos apranga. Sakau niekas manęs neerzina, aš tik nebekontrolioju skausmo. aaaaaaaaaa. NESTUMK. Pagalvojau, gal pabandyt stumti. Stumiu pomažu, skauda mažiau. Bet sekančia stanga jau taip nebegaliu. Vėl skauda nežmoniškai... Akušeritė išeina ir vėl ateina su tubele klausyti kūdikio širdute. Bando per stanga - negirdi, per sekantį saremį aš šaukiu ir begų ant grindų nuo kedutes. Tupiu šalia kedutes, vyras manę palaiko už pažastu, kol blaškausi per saremius. NESTUMK jaučiu, kad taip sako, nes dar neatvažiavo gydytoja. Ji jau pokeliui. Akušerite ateina elektronini tonų aparatą, nosį vėl įkiša budinti gydytoją - žiuri per tarpduri.. Kokie mes jautrus... komentuoja... Sekantį saremį iškenčiu kai stoviu keturiom - nepatogu. Vėl esu ant grindų - neatsimenu, ar sedžiu ar keturiom ar tupiu. EIK ANT KEDUTES NEEISIU .... Gydytoja jau čia, bando paklausyti vaiko tonus. Aš tupiu atsiremus ant vyro rankų, ant kedutės nenoriu.... Akušerytė ikiša ranką "ten", tikrina kur galvyte. Pagaliau negaliu to iškęst, šaukiu patraukit rankas... Gydytoja ramiai akušerei - patrauk ranką. Dar pora stangu - aš atrodo specialiai nestumiu, bet rekiu ir kartu su riksmu viskas juda žemyn... Staigiai užpuola tas jausmas tuštintis, kažkas didelio ateina... po sekundės deginantis skausmas - galvute pratempė tarpvietę. Aš ją laikau. Pati. Žinau, kad dabar reikia stumti po truputi, kad nesuplišti. Skausmas kažkur dingo... stumiu po biški, viens, du, galvute mano rankose... nustebu, kad ją laikau aš, o ne akušerė... Akušerė susigrebia, paima galvutę, STUMK, STUMK... STUMK. Štai ji. Bangos balsas - duokit mamai... pakelia mano marškinius, padėda kūdikį man ant krutinės, užkluoja. Gimimo laikas - be penkių trys.Aš sedžiu ant grindų, laiminga. Dabar jau prašausi ant kedutės, po to einu ant stalo. Gimdau placentą, manę sutvarko. Nekantrauju, nes noriu užsiimti savo mažyte. Nesuplišau. Pirmą kartą. Nesiuvo. Tik porą žaizdelių sutepė juodu. Viskas. Dvi valandas palaimos - esam kartu, valgom, bendraujam. Po to grįžta komanda su vaikų gydytoja. Pasveria, patikrina, aprengia - mano marškiniai, kepurite ir kojines ir jų vistyklai. Pirmą kartą savo gyvenime sugebu atsikelti iš karto po gimdymo. Laisvai nueini į antrą aukštą. Iš karto galiu pasišlapint. Man nieko neskauda, tik silpna. Esu laiminga
AŠ PAGIMDŽIAU. Mes su vyru sutinkam - čia buvo lengviausi ir laimingiausi gimdymaiiš visų keturių.
