QUOTE(Kokenytė @ 2007 03 04, 18:00)
Aš tai nepritariu kad reikitų juodus rūbus nešiot,na per laidotuves gal ir netinka šiesiai ir ryškiaspalviais rūbais rengtis,na bet po to mano nuomone, kad nesvarbu kaip rengsies jug jei tu tą žmogų gerbei ir mylėjai tai tu jį gerbsi ir mylėsi ir toliau,o kam juodai specialiai rengtis aš nesuprantu,man tai nepriimtina,neisižeiskit kas kitaip mano
Aš čia tik savo nuomonę išsakiau
Meilė, pagarba, prisiminimai išliks širdyje visą gyvenimą. Bet yra tas sunkusis susitaikymo su netektimi laikotarpis. Va, per jį ir bandai visomis įmanomomis priemonėmis padėti sau užsikabinti už kažko, kas leistų po truputį atsitiesti. Eina dienos, ir laikas po truputį malšina skausmą. Man taip ir su rūbais. Iš pradžių viskas atrodė juoda, kitos spalvos, net saulės šviesa erzino. O dabar po truputį norisi jau kažko kito. Manau, kiekvienam savi vaistai ir kaip mes sugebam išsilaižyt žaizdas.
Papildyta:
QUOTE(karosiukas @ 2007 03 04, 16:14)
Šita tema jau yra "Religija ir ezoterika" skyriuke.
Kaip pasisakiau ten, taip ir čia.
O man kitaip. Galiu parašyt savo nuomonę ir požiūrį.
Kai netekau sūnaus, mėnesį vaikščiojau visa juoda. Prisipirkau po gimdymo juodų rūbų, nes į kitus nebetilpau. Juos tebenešioju iki dabar, tačiau derinu ir kitas spalvas. Jau noriu kitokių, jau nešioju ir kitokias, šviesesnes ryškesnes spalvas.
Nemanau, kad mano gedėjimui drabužiai turi įtakos. Aš sūnaus dar gedžiu, gedėsiu ilgai, gyvenime nepamiršiu ir lauksiu susitikimo su juo visą likusį gyvenimą, tačiau mano vidus neįtakos niekada apsirengimui. Aš turiu atrodyti gražiai ir ne juodai. Juoda - mano nuomone mirties spalva. Ir negerai (manau), kai nešioji tik mirties spalvas nepriklausomai nuo to ar seniai palaidojai artimą, ar gedi, ar ne.
Ir visiškai nesuprantu tų žmonių, kurie šiaip sau ateina pvz. į darbą apsirengę visiškai juodai. Man negeros asociacijos. Toks jausmas, kad kažko nežinai.
O rengtis reikia taip, kaip tau širdis liepia nepriklausomai nuo to ar gedi ar ne. Juk jei aš dabar, po sūnaus mirties praėjus 3 mėnesiams apsirengsiu raudonai, tai dar nereiškia, kad aš negedžiu. Niekas man į širdį neįlys ir nesupras kad ji labai gailiai verkia ir verks dar ilgai, galbūt visą gyvenimą.
Gal manęs kas nors ir nesupras......
Užjaučiu tave, Karosiuk.
Turiu iš savo gyvenimo tokią patirtį. Mano močiutė palaidojo savo sūnų - suaugusį (29 m.), puikų vyrą. Skausmas ją buvo įkalinęs savo gniaužtuose apie 13 metų. Ji sakė, kad jos gyvenimas baigtas, kad jis bus tik juodomis spalvomis nudažytas. Visus tuos metus ji rengėsi tik juodai. Bet laikas po truputį gydė žaizdas. Gimus mano dukrelei (jos proanūkei), kažkaip ji atgavo jėgas, norą gyventi, viskas pasikeitė. Pamažu išnyko ir juoda spalva. Ir tikriausiai, nereikia savęs spausti daryti vienaip, ar kitaip. Reikia elgtis taip, kad galėtum greičiau išsikapstyti iš skausmo duobės.
