Nebutinai juodai,bet tamsiai tai tikrai,is pagarbos mirusiam zmogui...
QUOTE(jovitah @ 2006 09 24, 01:05)
Nebutinai juodai,bet tamsiai tai tikrai,is pagarbos mirusiam zmogui...
Lygtai mirusiems dar rūpi kas nors
žinoma kad ne. tik tas įsišaknijęs bjaurus įprotis ką žmonės pasakys 
QUOTE(jovitah @ 2006 10 03, 00:39)
Tai ko tada visai i tas laidotuves eiti-toliau jusu zozdziai-...
Ir ėjimas į laidotuves, ir apsirengimo spalva - nuo jausmų ir sąžinės priklauso. Juodų drabužių kiekis nėra proporcingas jausmų ir liūdesio kiekiui
Na man irgi buvo toks klausimas gyvenime iskiles. Kazkaip , aciu dievui, netenka ir neteko artimu zmoniu laidotuvese dalyvauti, tik vaikysteje. Ir pries pora metu mire pazistamu artimas zmogus. Vyras paskambino is darbo ir stiliuj uz poros valandu atvaziuoju, mire tas ir tas, eisim i sermenis. Buvo vasara, karstis nesvietiskas, is tamsiu turejau tik kelnes ar sijona. Visos sukneles ar bliuzeles ryskokos ir pn. Tuo metu vyro mama sveciavosi, tai pasake, kad rengiamasi arba juodai arba baltai. Tai ejau su juodomis kelnemis ir balta bliuzele. O pasmerkimo sulaukiau is vyro 
Kai kita diena ejom i laidotuves, pasake, kad baltai nesirengciau, nes nei du nei vienas Tai turejau labai gera pasiteisinimo priemone "O tavo mama man taip sake" 
O siaip tose paciose laidotuvese buvo viena moteris su ryskiu ryskiu geltonu kostiumeliu, tiesiog sviete is tolo. Bet as kazkaip nepagalvojau:NU vista, nezino kaip reikia rengtis;nes tikrai matesi, kad atejo kartu su nzn gal bendradarbiu ar kazkokiu kitu kolegu grupe, turbut susiruose kaip i eiline darbo diena, ir tikrai negalvoju, kad teks vaziuoti i laidotuves.
Kai kita diena ejom i laidotuves, pasake, kad baltai nesirengciau, nes nei du nei vienas Tai turejau labai gera pasiteisinimo priemone "O tavo mama man taip sake" O siaip tose paciose laidotuvese buvo viena moteris su ryskiu ryskiu geltonu kostiumeliu, tiesiog sviete is tolo. Bet as kazkaip nepagalvojau:NU vista, nezino kaip reikia rengtis;nes tikrai matesi, kad atejo kartu su nzn gal bendradarbiu ar kazkokiu kitu kolegu grupe, turbut susiruose kaip i eiline darbo diena, ir tikrai negalvoju, kad teks vaziuoti i laidotuves.
Aš tik vaikystėje buvau keliose laidotuvėse, kai dar beveik nesuvokiau, kas tai. Todėl, kai mirė sielai artimas žmogus, su kuriuo retokai matydavausi, o tėvų, giminių beveik visai nebuvau mačiusi, net nepagalvojau, kad gal reikėtų įtilpti į kažkokius reikalavimus 
Karštą vasaros dieną atėjau beveik balta vienspalve suknele, nes tuo metu taip jaučiausi - visiškai tuščia ant dūšios buvo ir galvoj. Padėjau prie kojų vieną baltą žiedą, tiesiog pastovėjau minutėlę, palinkėjau jam mintyse sėkmės, kaip ir visada,(nemoku melstis, o ir jis maldomis niekada netikėjo) ir išėjau
.
Gal tikrai kažką įžeidžiau ar įskaudinau, bet juk atėjau pas jį ne apsimetinėti, o atsisveikinti...
Karštą vasaros dieną atėjau beveik balta vienspalve suknele, nes tuo metu taip jaučiausi - visiškai tuščia ant dūšios buvo ir galvoj. Padėjau prie kojų vieną baltą žiedą, tiesiog pastovėjau minutėlę, palinkėjau jam mintyse sėkmės, kaip ir visada,(nemoku melstis, o ir jis maldomis niekada netikėjo) ir išėjau
. Gal tikrai kažką įžeidžiau ar įskaudinau, bet juk atėjau pas jį ne apsimetinėti, o atsisveikinti...
Manau,kad skausma kiekvienas isgyvena kitaip. Ir rengtis juodai tik del visuomenes yra tikrai nereikalingas dalykas. Nebent jei pats sieloje jauties,kad Tau tos juodos spalvos reikia. 
Kai mire mano mama, juodai rengiausi tik per sermenis ir laidotuves, ir dar ketvirtines. (Per metines irgi rengsiuosi juodai, nes zinau,kad mintys zudys ir kaip cia kazkas sake tai puikiai atspindes mano nuotaika, nes sukils viskas)
Veliau rengiausi taip kaip ir pries tai -nesakau,kad persokau ant ruuuzavu rubeliu,bet man gedulas tikrai ne su spalva asocijuojasi. Kitas dalykas man lb pjove gimine,kad nesirengiu pagal tradicijas, tai dar viena priezastis kodel taip nedariau. Stereotipai yra skirti tam tikro tipo zmonems, na ir tegu. As kiek kitaip isivaizduoju situs dalykus.
Veliau rengiausi taip kaip ir pries tai -nesakau,kad persokau ant ruuuzavu rubeliu,bet man gedulas tikrai ne su spalva asocijuojasi. Kitas dalykas man lb pjove gimine,kad nesirengiu pagal tradicijas, tai dar viena priezastis kodel taip nedariau. Stereotipai yra skirti tam tikro tipo zmonems, na ir tegu. As kiek kitaip isivaizduoju situs dalykus.
Po tėčio mirties praėjo 5 mėnesiai. Aš rengiuosi juodai, ir tikrai ne dėl žmonių. Iš vis, mane sukaustė iš vidaus, net ėmiau šalintis žmonių, todėl net neturiu galimybės išgirsti jų nuomonės.
Bet su baime galvoju, ar ateis tas laikas, kai aš galėsiu išlipti iš tų juodų rūbų. Nes, na negaliu rengtis kitaip, ne juodai, kai širdyje toks skausmas, kai namuose nėra brangaus žmogaus, kurio vis dar laukiu.............................................
Aš rengiuosi juodai, ir tikrai ne dėl žmonių. Iš vis, mane sukaustė iš vidaus, net ėmiau šalintis žmonių, todėl net neturiu galimybės išgirsti jų nuomonės.Bet su baime galvoju, ar ateis tas laikas, kai aš galėsiu išlipti iš tų juodų rūbų. Nes, na negaliu rengtis kitaip, ne juodai, kai širdyje toks skausmas, kai namuose nėra brangaus žmogaus, kurio vis dar laukiu.............................................
Zinoma cia kekvieno reikalas,bet man atrodo,kad gedima sirdyje,o rubas juodas nieko nieko ne pakeis....
Ne rubuose ir ju spalvoje esme.Tokia mano nuomone
Gedulingi rubai yra absoliutus formalumas,i kuri dabar normalus zmones visai nekreipia demesio.Po tecio mirties pora dienu buvau juodais rubais.tai yra tiesiog dvasine busena,o ne ka kaimyne pasakys.O gedulas ir atmintis-sirdyje ir jis liks iki mano pacios mirties,bet tikrai ne rubuose.
Autobuse mačiau jauną moterį su gal ketverių metų mergaite, buvo labai karšta vasaros diena. Abi jos buvo apsirengusios visiškai juodai, matyt netekę kažko tikrai artimo. Bet aš atkreipiau dėmesį į mergaitę, tokia mažytė,o sijonukas juodas,bliuzelė juoda,kaspinėliai juodi. Argi praradimas artimo yra pagrindas kankinti vaiką. Manyčiau netekimas artimo gyvenimą nudažo tamsiom spalvom, o dėl drabužių, ar vetra dar labiau save apsunkinti.
