Gedulas

Žmogus turi išgedėti ir išgyventi tą liūdesį savo viduje, o neišreikšdamas liūdesio (o gal tik apsimestinio) per drabužius.

Manau, kad išgyvendamas netektį, žmogus kurį laiką ir pats nenori būti pastebimas, t.y. ryškus, tad natūralus noras yra rengtis pilkai, juodai ar pan. Bet man keistai atrodo tas laikas, kurį neva turi išgedėti: jei palaidojai tėvą, motiną - gedėk metus, jei vyrą, žmoną - pusmetį... Tėvas manęs neaugino, jau daugiau kaip trisdešimtmetį jo nesu akyse regėjusi, nežinau, kaip jo netektis mane sujaudintų, tačiau kartais artimo kaimyno mirtis, netektis yra pagrindas kurį laiką gedėti...

aš tai priš juodus rūbus esu.laiduotuvių diena sutinku kad reikia juodai apsirenkti,bet kam visus metus juodai.nesamonė.jei žmogus gedi tai ir gedi.nereiškia kad apsivilkau juodus rūbus tai aš gedžiu.širdį tas jausmas išlieka ilgiau nei metus.ir iš viso ne prie širdies man mūsų laidotuvių papročiai.visi tie pietus ir kalnai.žmonių varginimas,ypač tų kuriems mirė artimas.va taip aš manau

Na o aš paprastai visuomet rengiuosi juodai, bent jau ta spalva dominuoja. Ir taip jau natūraliai gavosi, kad mirus tėvui maždaug metus tos juodos liko kiek mažiau Tai, ką čia kai kurios vadino noru "pasislėpti", supilkėti, man reiškė bent laikiną sau įprastos ekstravagantiškos spalvos ir aprangos detalių atsisakymą. Kažkodėl gedulą man labiausiai išreiškė neryški, rudų, oranžinių ir rausvų atspalvių palaidinukė, kurią pataikiau apsivilkti važiuodama prie mirštančio tėvo, ir kol buvo tinkamas sezonas - beveik visada ją nešiojau. Praėjus "gedului" vėl tapau juodesnė.

Nenuostabu, kad savo jausmus, emocinę būseną mes išreiškiame ir išoriniais simboliais, tokiais kaip apranga. Bet ta raiška neturėtų būti standartizuota - kaip meilę nebūtinai žymi ružava spalva ir šampano burbuliukai, taip ir liūdesį nebūtinai juoda... Kaip tik dažniausiai tikslus standartų laikymasis reiškia paviršutiniškumą, jausmų skurdumą, rodymąsi prieš kitus. Eina bobutė turguje visa juoda - kaip reklamą užsikabinusi, viskas aišku, netgi nepažįstamiems, tarsi rėkiama: žiūrėkit, aš, garbinga našlė, gedžiu tvarkingai, viskas kaip turi būt... Ir kapus šlavinėja dėl kitų akių, ir gėles sodina, kad ne prasčiau atrodytų nei aplinkinėse kapavietėse. Vat tas man koktu. Kuo daugiau standartiškumo - tuo mažiau tikrumo.

Didžiausias absurdas man nutiko, kai kunigas man per tėvo laidotuves pradėjo priekaištauti dėl suknelės be rankovių Nu netgi ne ant šleikučių ji buvo, tiesiog be rankovių, juoda, be jokių ypatingų navarotų ir ilga. Bet, anot garbingojo dvasininko, man derėjo prie +30 laipsnių temperatūros vilkėti suknelę ilgomis rankovėmis. Arba ant pečių užsimesti kokį šaliką, skarą, skraistę... Vat tas man nesuprantama išvis. Kaip oficialus dvasinį pasaulį atstovaujantis asmuo drįsta švaistytis tokiais pareiškimais, ir dar tokioje situacijoje? Nejaugi netekties ir su laidotuvėmis susijusių rūpesčių užkluptam žmogui gali rūpėti garderobai, tualetai, gal reikėjo aplėkti pusę miesto parduotuvių, ieškant pagal etiketą tinkamos suknios, ir dar šukuoseną nubėgt pasidaryti? Kas tada užsiimtų visais popierizmais ir organizaciniais reikalais?

Nė karto nebuvau apsirengusi juodai nors mirė seneliai. Tik per pačias laidotuves.
Nematau reikalo. Pagerbti žmogų galima mintimis, tačiau ne lakstant juodai išsidabinus.


Erszebeth, Bobutės taip rengiasi, ne dėl reklamos. Jos taip mokintos, augintos, pripratusios. Tiesiog turi savą mąstyseną, bet tai nereiškia, jog reklamuosasi ir tokio pat našlio ieško...

Aš juk rašiau "kaip", "tarsi". Bobutė bobute, į kiekvienos vidų neįlįsi ir nepatikrinsi, ką ten iš tikro ji jaučia. Bet vien tas taisyklių, normų egzistavimas rodo, kad ne viskas šioje srityje gerai, todėl negali būti palikta natūraliai savieigai. Kaip išsaugoti rūškaną veidą, kai prie mirusiojo karsto pamatai 100 metų nematytus giminaičius? O kiek iš viso džiaugiasi, kad pagaliau numirė senas, ligotas, kėlęs daug rūpesčių žmogus (tarkim, kad ir dėl to, jog pasibaigė kančios jam pačiam - bet juk ir dėl savęs tyliai trina rankas). O kur visi palikimų laukėjai - jie juk ir būna apsirengę juodžiausiai ir savo "skausmą" labiausiai demonstruoja. Ir tie papročiai, kuriuos "išmokę" bobutės, kaip tik yra apsidraudimas - kad jeigu su emocine puse ir nebus viskas tvarkoj, bent jau išorėje to nesimatys.

Manau, kad išėjus artimam žmogui patampa taip tuščia ir nyku, kad apie kokias tai spalvas nekyla net minčių ar noro. Todėl ir rengiamasi tamsiai. O dėl nešiojimo laiko, tai vieną kartą šauniai pakalbėjom apie tai su gyvenimo papurtyta moteryte. Ji į mano paprieštaravimą gedulo drabužiams atsakė taip. Gerai jei žmogus su netektim susitaiko, iškenčia ir gyvena toliau. O yra žmonių, kurie su tuo gedulu gali gyventi ir iki gyvenimo pabaigos. O tas laikas ir skirtas, kad tie žmonės atsitokėtų, suprastų, kad gedulas baigėsi, pasauly yra ir kitokių spalvų, gyvenimas tęsiasi ir yra gražus bei spalvingas.

As balandi netekau tevelio.Menesi pavaiksciojau juoda skarele pasirisusi.Tikrasis gedulas sirdyje.Viena "kaimiete" grupioke pasake,kad man visiskai dzin,nes as ne juodai apsirengusi ir kokia as kale,kad negedziu.Tai tik jos nuomone,ant kurios as dejau.Gedziu iki siol ir manau,dar ilgai gedesiu

prieš nepilną mėnesį mirė mato tėtis... (dar prieš pat mano vestuves) ir dar man ant rankų...
per laidotuves net minčių nekilo kitą rūbą vilktis... ir dabar dar kitokių nevilkėjau, tačiau reikės, nes per ilgai yra negerai, tie metai nieko nekeis, tuo labiau kad gedulą širdyje tikrai daug ilgiau nešioji...
be to nepritariu tam kad gedėt už tėtį reikia mažiau nei už mamą...
tas "reikia" kažkaip nesiderina... žmogui nepasakysi ko reikia ir ko nereikia jaust... viduje vyksta viskas ne dėl to kad reikia...
o drabužiai, mano nuomone, išreiškia tavo nuotaiką... nemanau kad juodi visus metus yra būtini... tai priklauso nuo žmogaus, tai kas jam patogu... nemanau kad mano tėčiui būtų svarbu kokius drabužius aš vilkėsiu... svarbu tai kad apie jį galvosiu...

nemanau kad reikia juodai apsirengti nuo galvos iki koju. manau uztenka skareles, kaspino ar kt kazko juodo, aisku tik ne laidotuviu diena. per kucias tai nekyla klausimas ar virti cepelinus vakarienei ar ne, tai kodel kyla klausimas nesioti ilga laika gedula ar ne?

Manau, rūbas turi atspindėti tai, kas dedasi tavo sieloje. Jei tokios spalvos drabužius norisi dėvėti - prašom, jei ne - niekas neverčia. Tai tik tradicija, kaip ir balta vestuvinė suknelė ar krikšto rūbas. O dabar gi jų būna įvairiausių.

Ne rubuose esme, o tai kas tavo sirdyje... Sausio pabaigoj netekau savo tevelio, gedulo rubu nenesioju, nors sirdy taip liudna liudna, kad tevelio nera salia...

Teisingai kazkuri is jusu rase- gyvenimas tesiasi ir niekam neidomu ar tu gedi ar ne , nebent senom kaimynem apkalbeti, kad nenesioji gedulo rubu...