AŠ PO MAMOS MIRTIES NEGALĖJAU NET PAŽIŪRĖTI Į JUODUS RŪBUS. AŠ JŲ NENEŠIOJAU, GAL KAS IR NE KARTĄ APKALBĖJO MANE. GEDULAS MANAU NIEKAIP NESUSIJĘS SU RUBAIS, ŠIRDYJE GEDULĄ NEŠIOJU JAU DU METAI...
zinoma,kad ne "skurlyje" reiksme,o sirdyje.juodas rubas yra kasdienis mano nuomone.dabar balta,violetine,zalia spalva jau skaito,kaip gedulinga spalva 
ne rube esme, gedulas buna sirdyje, galvoje. yra zmoniu, kurie negali nesiot juodu drabuziu, man asmeniskai si spalva patinka, bet sirdyje gedulas trunka daug ilgiau nei nustatyta baznycios dogmose 
pirmą naktį po sūnaus išėjimo automatiškai apsirengiau juodai, nes buvo šalta naktis, o šiltus vasarinius batelius turėjau tik juodus.. tai ir susiderinau viską.. buvau žiauriai sukritusi, tai kitom dienom vilkėjau savo šiltesnes dvi sukneles juodą ir pilką.. šiek tiek lijo, bet man buvo dar šalčiau iš nervų ir sielvarto..
o praėjus vos dviem savaitėm ir atšilus orams vėl lindau į savo šviesias basutes ir tokius pat rūbus.. sūnaus urnelę laudojom tik po 4sav. tai tyčia tai dienaai nusipirkau elegantišųkas šviesias kelnes ir paprastą baltą maikutę, bei paprašiau visų nesijuodinti.
manau kiekvienas elgiasi, kaip jaučia.. ir man kvaila nuo senų laikų įsitikinimas, kad jei rengiasi šviesiai, tai reiškias negedi.. absurdas..
o praėjus vos dviem savaitėm ir atšilus orams vėl lindau į savo šviesias basutes ir tokius pat rūbus.. sūnaus urnelę laudojom tik po 4sav. tai tyčia tai dienaai nusipirkau elegantišųkas šviesias kelnes ir paprastą baltą maikutę, bei paprašiau visų nesijuodinti.
manau kiekvienas elgiasi, kaip jaučia.. ir man kvaila nuo senų laikų įsitikinimas, kad jei rengiasi šviesiai, tai reiškias negedi.. absurdas..
QUOTE(ievoole @ 2011 07 21, 13:05)
manau kiekvienas elgiasi, kaip jaučia.. ir man kvaila nuo senų laikų įsitikinimas, kad jei rengiasi šviesiai, tai reiškias negedi.. absurdas..
Na, reik suprasti senyvus žmones. Man tai taip pat atrodo kvaila, bet taip jau būdavo įprasta - simboliais, spalvomis, griežtomis normomis išreikšti savo būseną. Na, tegu piktinasi, juk tai jūsų jausmų ir savijautos neįtakoją, o gera nuomonė gedulo nepalengvina. Man, tokiu atveju, net nerūpi, ką kiti galvoja. Jau vien tai, kad pastebi, kaip kiti ateina apsirengę, ką atneša ar ką pasako, rodo, kad patys ne tiek gedi, kiek stebi, apkalba ir pan. Savo artimo žmogaus laidotuvėse nemačiau nei kas kaip apsirengęs, nei kas kiek ko suvalgė ir išgėrė. Man tai nė kiek nerūpėjo, nes mano mintys buvo kitur...
Niekad nedevėjau juodos spalvos. Sąmoningai pasirinkau jo mėgstamą spalvą, kaip solidarumo, palaikymo kartu ženklą. Atrodo iš dangaus matė, jog esu kartu su juo.
QUOTE(mirkt @ 2010 02 05, 12:14)
Įdomi daugumos nuomonė.
Labai teisinga nuomone. Mirus tevui, as irgi po menesio dalyvavau Kalediniam vakarelyje, ir vyno isgeriau, ir pasokau. Bet tai visikai nereiskia, kad man neskauda
.O juodi rubai mano spintoje dominuojantys, tai man del to problemos nera, taciau, jei tokiu netureciau, tai rinkciausi kazka neissaukiancio, taciau ne butinai juodus
As palaidojusi teti ir mama nesioju juodos drabuzius..ne del to, kad tai vadinama gedulo spalva, tiesiog as visada rengdavausi taip kaip jauciuosi....
Mirė mano mylimas brolis. Per laidotuves dėvėjau juodus drabužius.
Tas brolio išėjimo skausmas buvo toks didžiulis ir netikėtas, kad labai pasiligojau, prikibo depresija... Nuo jo mirties praėjo keturi mėnesiai. Gyvenimas eina, pasveikau, depresija pasitraukė.
Prisimenu jį, galvoju apie jį, meldžiuosi už jį. Tačiau jau be juodų drabužių...
Manau, tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas, dėvėti juodą spalvą ar ne. Tikrieji jausmai mirusiajam su spalva nesusiję.
Tas brolio išėjimo skausmas buvo toks didžiulis ir netikėtas, kad labai pasiligojau, prikibo depresija... Nuo jo mirties praėjo keturi mėnesiai. Gyvenimas eina, pasveikau, depresija pasitraukė.
Prisimenu jį, galvoju apie jį, meldžiuosi už jį. Tačiau jau be juodų drabužių...
Manau, tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas, dėvėti juodą spalvą ar ne. Tikrieji jausmai mirusiajam su spalva nesusiję.
QUOTE(Perfect @ 2013 03 25, 16:24)
Mirė mano mylimas brolis. Per laidotuves dėvėjau juodus drabužius.
Tas brolio išėjimo skausmas buvo toks didžiulis ir netikėtas, kad labai pasiligojau, prikibo depresija... Nuo jo mirties praėjo keturi mėnesiai. Gyvenimas eina, pasveikau, depresija pasitraukė.
Prisimenu jį, galvoju apie jį, meldžiuosi už jį. Tačiau jau be juodų drabužių...
Manau, tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas, dėvėti juodą spalvą ar ne. Tikrieji jausmai mirusiajam su spalva nesusiję.
Tas brolio išėjimo skausmas buvo toks didžiulis ir netikėtas, kad labai pasiligojau, prikibo depresija... Nuo jo mirties praėjo keturi mėnesiai. Gyvenimas eina, pasveikau, depresija pasitraukė.
Prisimenu jį, galvoju apie jį, meldžiuosi už jį. Tačiau jau be juodų drabužių...
Manau, tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas, dėvėti juodą spalvą ar ne. Tikrieji jausmai mirusiajam su spalva nesusiję.
Tau buvo ne depresija, o sielvartas. Keturi mėnesiai dar labai mažai, bet kartu ir daug. Jau ketveri metai, kai mirė mama. Tik šįmetį pavasarį nejaučiu tokio stipraus tuštumos jausmo, koks būdavo anksčiau.
Juodą spalvą dėvėjau tik per laidotuves.
Užuojauta mirus broliui
QUOTE(AgnePagne @ 2013 03 25, 16:48)
Ačiū, Agne...
Nežinau, kas tai buvo. Žodžiais aš čia neišpasakosiu... Temos neužteks...
Nors per laidotuves kunigas Doveika pasakė labai prasmingą pamokslą ir kelis kartus pabrėžė, kad ,,mirus žmogui gyvenimas nesustoja, nesibaigia, grįžus namo reikia gyventi toliau", tačiau...
Po jo mirties buvo ir tebėra toks jausmas, kad kažkas kažką išrovė man iš vidaus. Ne, mes nebuvom dvyniai, jis buvo mano vyresnysis brolis, tačiau jaučiu, kad praradau labai labai daug. Agne, aš suprantu, ką reiškia palaidoti artimą, žinau tą jausmą...
Tėvelio širdis sustojo antradienį. Tą dieną buvau apsirengusi juodai (taip sutapo). Po tos dienos negaliu žiūrėti į šios spalvos drabužius, lyg kas sulaiko užsidėti juodas kelnes arba juodą megztinį.
