sveikos...
visai netyčia radau šia tema..
pas mane šiuo metu irgi baisus gedulas, prieš 2 men netekau mamos

,paskutinio artimo žmogaus šiame pasaulyje

,aišku šeima turiu, bet kas neteko savo tėvu,supras ka aš noriu pasakyti
tai va, man atitiko šitas postas...viduje visiškas chaosas,neviltis, pyktis ant visu,viso pasaulio. Gedula kaip rašot,taip pat norėjau tik dėl saves, bet juodai rengiausi tik mėnesi, dabar rengiuose tamsesnes spalvas, bet nuo to manau nepasikeičia mano gedulas, mano ilgesys mamai

aš netikiu kad aš jau jos nebeturiu..ir dabar rašau ir pilnos akys ašaru
QUOTE(AgnePagne @ 2009 05 07, 11:25)
Man yra panašiai. Tik aš nesėdžiu namie, o einu į darbą, būnu tarp žmonių. Čia ir, kaip daug kam gali pasirodyti šventvagiška, pasijuokiu, padurnavoju. Bet iš tiesų esu absoliučioje dvasinėje duobėje ir mama danguje tai žino, kad mano elgesys tėra natūralus bendravimo su aplinkiniais rezultatas. Viduje aš esu užgesusi, esu visiškame liūdesyje, visiškoje apatijoje. Gedulo rūbus nešiojau tik per tris laidotuvių dienas ir dieną po jų. Dabar aš velkuosi tai, ką iš spintos ištraukiu, blakstienas dažausi, nes sielvarto iškreiptas veidas ir taip atrodo klaikiai, tai bent jau pagražinu makiažu jį. O nuo mamos mirties nepraėjo net dviejų savaičių.... Aš vis dar kažkokioje iliuzijoje, kažkokiame sapne. Vaiko auklėtoja darželyje sakė, kad nebūtina rengtis juodai, svarbiau gedėti širdyje. O aš nelabai ir turiu ką vilktis juodo. Sesuo taip pat rengiasi ne gedulingai, o taip, kaip tą dieną jaučiasi.