Pastaruoju metu palaidojau nemažai artimų giminių, kuriuos labai mylėjau. Bet kadangi jie buvo ypatingi žmonės, tai apie juos kalbantis visada prisimename tik gera, ir širdy būna taip gera, kad turėjau galimybę juos pažinti. Ir jų patiems artimiausiems žmonėms labai gera, kad jų mylimuosius ir kiti atsimena su meile. Manau, gedulas- tai tikrai ne amžinas liudesys ir ašaros, o kaip tik- šviesus atminimas.
QUOTE(Erszebeth @ 2005 06 25, 00:35)
Eina bobutė turguje visa juoda - kaip reklamą užsikabinusi, viskas aišku, netgi nepažįstamiems, tarsi rėkiama: žiūrėkit, aš, garbinga našlė, gedžiu tvarkingai, viskas kaip turi būt... Ir kapus šlavinėja dėl kitų akių, ir gėles sodina, kad ne prasčiau atrodytų nei aplinkinėse kapavietėse. Vat tas man koktu. Kuo daugiau standartiškumo - tuo mažiau tikrumo.
žiauriai čia parašei 
kažkaip bandžiau įsivaizduoti savo babytę 
, kuri taip rengiasi ir kapus šlavinėja, bet jos gedulas toks nuoširdus 
visada mes pripratę galvoti apie patį blogiausia. Nei tu pažįsti tą bobutę turguj nei ką, į dųšią žmogui neįlysi 
na kita kalba jei ta žmogų ilgą laiką stebi, esi su juo bendravęs bet kažkaip labai bjauriai tavo žodžiai nuskambėjo.............QUOTE(Erszebeth @ 2005 06 25, 00:35)
Didžiausias absurdas man nutiko, kai kunigas man per tėvo laidotuves pradėjo priekaištauti dėl suknelės be rankovių 
drįstu spėti, kad kunigas buvo senas
t.y senamadiškų pažiūrų, nes mano močiutė (kai dar buvo gyva) neleisdavo į bažnyčią eiti su kelnėm, nes moteriai tai nepadoru, liepdavo galvą apsirišti skarele, nes taip nuo mažų dienų jai pačiai liepdavo mama....suprantu, kad laikai kiti, bet seni žmonės- jie yra pripratę prie visa to....ir reikia gerbti jų senatvę, ju pripratimus, jų nuomonę ir tradicijas....QUOTE(JolePole @ 2005 06 25, 11:10)
Erszebeth, Bobutės taip rengiasi, ne dėl reklamos. Jos taip mokintos, augintos, pripratusios.
labai teisingi žodžiai...... 
as tamsiai rengiuosi ne dėl kitų, o dėl to kad noriu taip rengtis... ką mane matantys galvoja man nėra svarbu... o šiaip tegu galvoja ką nori... kita vertus, apkalbėtojų buvo ir bus, nuo jų nepabėgsi, o galima tiesiog nekreipt į tai dėmesio...
manau, kad kiekvienas turi elgtis pagal savo supratimą ir pajautimą. aš nematau nieko blogo, kai gedintis žmogus nenešioja juodų drabužių. pas mus dažnai elgiamasi pagal taisyklę "o ką žmonės pasakys ?" ir pamirštami tikri jaumai ir pojūčiai.
Aš manau, kad rūbų spalva tikrai jokios reikšmės neturi. Labai gaila, kad dar yra daug visokių standartų. Juk gedulas yra širdy. Ir kaip skaudu girdėti, kai dar nespėjus atsisveikinti su brangiu žmogumi, girdi replikas, kad gal per mažai verki, apsirengus ne taip ar dar ką nors ne taip darai. Kai atsitinka nelaimė, tai ne apie drabužius pirmiausiai galvoji.
QUOTE(Erszebeth @ 2005 06 25, 13:51)
Bobutė bobute, į kiekvienos vidų neįlįsi ir nepatikrinsi, ką ten iš tikro ji jaučia. Bet vien tas taisyklių, normų egzistavimas rodo, kad ne viskas šioje srityje gerai, todėl negali būti palikta natūraliai savieigai. O kiek iš viso džiaugiasi, kad pagaliau numirė senas, ligotas, kėlęs daug rūpesčių žmogus (tarkim, kad ir dėl to, jog pasibaigė kančios jam pačiam - bet juk ir dėl savęs tyliai trina rankas). ......... Ir tie papročiai, kuriuos "išmokę" bobutės, kaip tik yra apsidraudimas - kad jeigu su emocine puse ir nebus viskas tvarkoj, bent jau išorėje to nesimatys.
sena šita žinutė, bet šiandien naujai perskaičiau.... kai mirė mano mama, nuskambės nekaip tai, ką pasakysiu, bet :aš džiagiausi.... mama sirgo vėžiu, skausmo nebeužslopino net narkotikai, jie dar papildomai kažką dirgino... su mirtimi atėjo išsivadavimas iš skausmo. palengvėjimas. man - poilsis, tą supras tik tas, kas pats porą mėnesių pragyveno šalia rėkiančio iš skausmo žmogaus, prašančio jį nužudyti. gal ta emocinė pusė ir buvo "šiaip sau", nes tikras skausmas atėjo po poros mėnesių... kai išsimiegojau, atsirgau...
nespręskim už kitus, mes jų kailyje nepabuvom...
Raduga - mano draugė po mamos mirties irgi ūžė porą savaičių... kol nepradėjo verkti... per didelis smūgis buvo netekti 20-metei jaunos ir gražios mamos... o kitaip išreikšti skausmo negalėjo...
QUOTE(Azalija @ 2005 08 30, 12:12)
sena šita žinutė, bet šiandien naujai perskaičiau.... kai mirė mano mama, nuskambės nekaip tai, ką pasakysiu, bet :aš džiagiausi.... mama sirgo vėžiu, skausmo nebeužslopino net narkotikai, jie dar papildomai kažką dirgino... su mirtimi atėjo išsivadavimas iš skausmo. palengvėjimas. man - poilsis, tą supras tik tas, kas pats porą mėnesių pragyveno šalia rėkiančio iš skausmo žmogaus, prašančio jį nužudyti. gal ta emocinė pusė ir buvo "šiaip sau", nes tikras skausmas atėjo po poros mėnesių... kai išsimiegojau, atsirgau...
nespręskim už kitus, mes jų kailyje nepabuvom...
Raduga - mano draugė po mamos mirties irgi ūžė porą savaičių... kol nepradėjo verkti... per didelis smūgis buvo netekti 20-metei jaunos ir gražios mamos... o kitaip išreikšti skausmo negalėjo...
nespręskim už kitus, mes jų kailyje nepabuvom...
Raduga - mano draugė po mamos mirties irgi ūžė porą savaičių... kol nepradėjo verkti... per didelis smūgis buvo netekti 20-metei jaunos ir gražios mamos... o kitaip išreikšti skausmo negalėjo...
Tokius atvejus aš suprantu, bet va kai jau skausmas apmalšęs, kai praėję, tarkim, 10 mėnesių - na kam tas juodas rūbas, jei tavo elgesys jam prieštarauja?
Beje, mano amžinatilsį mama irgi sirgo vėžiu... Ir aš žinau, kas yra tas palengvėjimas, apie kurį tu kalbi...
QUOTE(Raduga @ 2005 08 30, 13:29)
Tokius atvejus aš suprantu, bet va kai jau skausmas apmalšęs, kai praėję, tarkim, 10 mėnesių - na kam tas juodas rūbas, jei tavo elgesys jam prieštarauja?
Beje, mano amžinatilsį mama irgi sirgo vėžiu... Ir aš žinau, kas yra tas palengvėjimas, apie kurį tu kalbi...
Beje, mano amžinatilsį mama irgi sirgo vėžiu... Ir aš žinau, kas yra tas palengvėjimas, apie kurį tu kalbi...
niekada nežinai kada praeina skausmas kitame žmoguje... aš irgi maniau, kad viskas, atgedėjau... ir po sekančios netekties įkritau atgal ir daug juodžiau.. draugė (ji psichologė) sakė, kad aš skausmą tik išstūmiau iš savo akiračio... gal ir po tų 10 mėn tavo draugei iškilo kažkokie... vaiduokliai, kurių nesugebėjo kitaip numalšinti...
QUOTE(Azalija @ 2005 08 30, 13:07)
niekada nežinai kada praeina skausmas kitame žmoguje... aš irgi maniau, kad viskas, atgedėjau... ir po sekančios netekties įkritau atgal ir daug juodžiau.. draugė (ji psichologė) sakė, kad aš skausmą tik išstūmiau iš savo akiračio... gal ir po tų 10 mėn tavo draugei iškilo kažkokie... vaiduokliai, kurių nesugebėjo kitaip numalšinti...
Gal. Bet aš labiau linkusi manyti, jog ji nešiojo gedulą todėl, kad "reikia". Jinai tampė jį ištisus metus. Dabar va šovė mintis, kad ji taip darė norėdama išpirkt savo kaltę. Mat motinai sergant ji nuolat ją palikdavo ir eidavo pas savo vaikiną, kad tik tas ant jos nesupyktų (o tas tai visiškas otmorozkas, na bet ne apie tai kalba). Aš suprantu, kad nuo sergančio žmogaus norisi atitrūkti, bet ne iki tokio lygio gal...
