Nebeturiu tėvelio

[quote=Gubernija,2009 01 09, 18:51]
O aš galvoju juk jis nežino, kad mirė Nes juk užmigo prieš operacija su mintimi, kad mus išvys po reanimacijos, bet taip neatsitiko. Tačeu kai jis pasakojo, kai buvo komoj, pirmoj ir antroj, kad skriejo tuneliu o prieš šviesą matė savo kūną iš viršaus ir aplink jį lakstančius gydytojus, bet pagalvojo apie savo jaunėlį sūnų mano brolį ir gryžo kūnan Tai reiškes jis matė, kad numirė
[/quote]
chia kada jis tau taip sake?
tai tavo tevelis priesh tai buvo kelis kart komoj ir pasakojo ar kaip?

o del daiktu neliecia menesi laiko ju, na galima sukraut, jei labai nori bet niekur ir snamu neishneshkite ... nors gal geriau kol kas visai neliest
[/quote]
Žinau, kad tau ši tema labai skaudi. Tavo tėtukas buvo laimingas patikėk, nes jautė tavo meile
Oi dievulis pagailėjo jam sveikatos. Pirma operacija pavyko, bet buvo ant 30 metu jaunesnis, taceu istiko klinikine mirtis, ir mate balta sviesa gryzo
Po to po insulto, kai valė smegenis irgi ištiko klinikinemirtis tada jau jaunėlį tūrėjo va tada ir matė save gulinti ant operacinio stalo siela atsiskyre nuo kuno mate lakstancius gydytojus visa operacine jau sviesa sviete, bet mintimis sako tik pagalvojau apie sunu ir iškart sugryzau i kuna
O vat trecioji operacija nepavyko nukraujavo
Oi sunki begalo netektis, nes buvom artimi, as vis galvoju, kad jis dar išvazeves ir grys namo atsilapos durys ir jis ieis.
Aš mastau, kad jo nepaleidziu
Bet jauceu ramuma lyg toki jo atsisveikinima, kad man viskas gerai as jau iseinu nemoku issireiksti, as tikiu anuo pasauliu, tai daug jausmu užplusta mane
O kodel niekur neisnesti is namu Mama jau zada dedem isdalinti jo rubus labai daug turėjo kostiumu Menesi apsoliucei nieko nejudinom, as net jo rubus uodzeu jo kvapa durniuke save kankinau, bet toks jausmas atrodytu jis sale ce pat

Žinau, kad tau ši tema labai skaudi. Tavo tėtukas buvo laimingas patikėk, nes jautė tavo meile
Oi dievulis pagailėjo jam sveikatos. Pirma operacija pavyko, bet buvo ant 30 metu jaunesnis, taceu istiko klinikine mirtis, ir mate balta sviesa gryzo
Po to po insulto, kai valė smegenis irgi ištiko klinikinemirtis tada jau jaunėlį tūrėjo va tada ir matė save gulinti ant operacinio stalo siela atsiskyre nuo kuno mate lakstancius gydytojus visa operacine jau sviesa sviete, bet mintimis sako tik pagalvojau apie sunu ir iškart sugryzau i kuna
O vat trecioji operacija nepavyko nukraujavo
Oi sunki begalo netektis, nes buvom artimi, as vis galvoju, kad jis dar išvazeves ir grys namo atsilapos durys ir jis ieis.
Aš mastau, kad jo nepaleidziu
Bet jauceu ramuma lyg toki jo atsisveikinima, kad man viskas gerai as jau iseinu nemoku issireiksti, as tikiu anuo pasauliu, tai daug jausmu užplusta mane
O kodel niekur neisnesti is namu Mama jau zada dedem isdalinti jo rubus labai daug turėjo kostiumu Menesi apsoliucei nieko nejudinom, as net jo rubus uodzeu jo kvapa durniuke save kankinau, bet toks jausmas atrodytu jis sale ce pat
[/quote]


tai jei menuo jau praejes tai galima ishdalint... beabejo, as galvojau, kad dar ne
buk stipri, viskas bus gerai... sako laikas gydo ....

O mes kai kurių Jo daiktų atsisakėme, nepraėjus mėnesiui - dar tik savaitė kaip Jo nebėra, ar tai labai blogai?

nemanau, kad tai blogai, tesiog priimta, kad laikoma menesi daiktus, bet kai nezinojot tai ... manau viskas gerai

Su mama žinojome, kad taip atsitiks, kai tėtis tik gulėdavo skausmuose, kuriuos ne visada pavykavo malšinti, kai jau nebevalgydavo, kai gydytojai stūmė vieni nuo kitų, sakydami, kad vis tiek nebepadės... Neįsivaizdavau, tik kiek laiko praeis...
Dabar galvoju, kad per šaltai elgiausi, kai paskutinįkart matėmės...
O kai išėjo, niekas garsiai taip nekalbėjo, bet supratome, kad ir kaip baisu dabar tai rašyti, bet baigėsi jo kančios ir tikiu, kad jam ten geriau, nei kad kentėjo žemėje.
Kadangi buvome kažkiek susitaikę, daiktus su mama sukrovėme į maišus kitą dieną po laidotuvių, sunaikinome kalnus vaistų... Bet atrodė, kad taip reikia elgtis.
Praėjo šiek tiek laiko, jaučiu, kad jis niekur nedingo, bet kartais atrodo, kad da tik pradedu patikėti.

suprantu, kad jums norejosi vaistus sunaikint... bet rubai... jo asmeniniai daiktai.. gal is kart mest nereikejo, nors kiekvienam valia sprest kaip elgtis tinkamai...

Rūbai tebėra sandėliuke. Man atrodė, kad reikia sunaikinti iškart. Nežinau kodėl. O daiktus, kurie kažką reiškia, palikome. Ir tie namai, kur dabar gyvena mama, visiškai nepasikeitė. Atrodo, visur jo dvasios pilna. Lyg būtų ligoninėj...
Šiandien vienas tų vakarų, kai man labai liūdna. Tokia nostalgija... Nors šiaip jaučiu ramybę. O gal tik dabar pradedu patikėti... Juk žmogus buvo išoriškai ramus, kurį galima suprasti be žodžių. Kuris be reikalo neplepėdavo...

as jauciu neramuma toki, savaite kaip tetuko nebera tarp gyvu... nzn kaip shiandien uzhmigsiu, kazhko baisu... kaip mazas vaikas bijo tamsos..... keistas jausmas, seniai buvo pamirshtas...
o gal man tesiog jo truksta, shilumos tevishkos vat ir prisiminiau ta vaikystes baime....

Man ramu, bet liūdna. Skaičiau SM komentarą, kad gal mėnulis kaltas. Gal...
Nors man praėjo palyginti kur kas daugiau laiko, bet, atrodo, mano sielos būsena tokia pat. Kažkas meleidžia man per daug liūdėti. Aš jaučiu. Reikės žvakutę uždegti ir palinkėti tėčiui ramybės. Galbūt ir tau idėja.

pas mus dabar pastoviai dienom diega zvake, jei kas nors namie yra.... sako iki menesio turi degti prie jo nuotraukos... tai ir deginam.. nuejau prie jos pakalbejau su juo.. gal ir ramiau... nors shiek tiek...
sakai mienulis veikia, viskas gali but ... as ypac jam jautri esu

Nemoku išsireikšti tiksliai, bet aš nuo pat jo išėjimo įgavau tokį suvokimą, kad tos žemiškosios išvaizdos jis neturi. Bet kaip kitaip jį įsivaizduoti. Pažiūrėdavau į nuotrauką ir man lyg ne tas pat tėtis, ne tokio pavidalo. Oi, nežinau, ar kas supras čia mano paistalus.

suprantu, jauti sielos jo buvima, dvasini kuna, ne fizini.... gal jis pasiliko chia su tavimi? arba gal tesiog tave palaiko