Džiaugiuosi,kad jautiesi stipri.Bandysiu ir aš nugalėti tą skausmą.Jug turiu šeimą,mylintį vyra,nuostabius vaikus.Privalau rūpintis jais ir žinau,kad esu jiems reikalinga.Labai dėkoju už palaikymą ir supratimą.
Ką tik iš gedulingų pietų... keistai jaučiuosi, nežinau net kaip. Verkt nesinori, taip tiktai liūdna ir sunkumas kažkoks ant širdutės 
Visą laiką jaučiu tėtuką šalia ir tuo labai džiaugiuosi... su mamyte viena kita remiam kaip tik galim, vis kartoju, kokios mes stiprios ir kaip šauniai su viskuo susitvarkysim 
Laikykis, rūpinkis savo mažiukais ir brangiausiuoju, tu jiems esi be galo reikalinga
Visą laiką jaučiu tėtuką šalia ir tuo labai džiaugiuosi... su mamyte viena kita remiam kaip tik galim, vis kartoju, kokios mes stiprios ir kaip šauniai su viskuo susitvarkysim Laikykis, rūpinkis savo mažiukais ir brangiausiuoju, tu jiems esi be galo reikalinga
Uzuojauta
zinai ilgai tas skausmas bus sirdi,bet po truputi bles,bet svarbia akimirka visada prisiminsi.As teveli palaidojau jau bus 4m.bet dar ir siandien man kartais paskauda sirdi atrodo kad dar galejau ka nors pakeisti bet to nepadariau,mes vienas kitam buvo labai net nera zodiu kokie artimi buvom tikra seima,bet liga padare savo tik gaila man, kad nepamate anuko , o sito labiausiai norejo apie tai kalbedavo nes begalo mylejo vaikus ir dabar berasydama negaliu sulaikyti asaru 
man jo labai truksta,kapinese nera to buvo kad neverkciau,nors ir vyras mane palaiko paguodzia bet jo man niekas neatstos jis buvo tikras tetis.
zinai ilgai tas skausmas bus sirdi,bet po truputi bles,bet svarbia akimirka visada prisiminsi.As teveli palaidojau jau bus 4m.bet dar ir siandien man kartais paskauda sirdi
atrodo kad dar galejau ka nors pakeisti bet to nepadariau,mes vienas kitam buvo labai net nera zodiu kokie artimi buvom tikra seima,bet liga padare savo tik gaila man, kad nepamate anuko , o sito labiausiai norejo apie tai kalbedavo nes begalo mylejo vaikus ir dabar berasydama negaliu sulaikyti asaru man jo labai truksta,kapinese nera to buvo kad neverkciau,nors ir vyras mane palaiko paguodzia bet jo man niekas neatstos jis buvo tikras tetis.
Laikykitės, mergaitės Jūsų Tėveliai niekur neišėjo - Jie visada liks šalia. Ne, net ne šalia - liks ten, kur esate Jūsų, nes Jūs - tai Jie. Jūs esate garantas, kad Jie - amžini. Tik skausmas - kaip pajūrio smėlis pro suspaustus pirštus - išvarva ašaromis, ir tiek... Ir tebeskauda. Tas skausmas, tikriausiai, irgi amžinybė - kaip Jie, kaip Jūs, kaip pajūrio smėlis... Laikykitės, mergaitės
Jūsų Tėveliai niekur neišėjo - Jie visada liks šalia. Ne, net ne šalia - liks ten, kur esate Jūsų, nes Jūs - tai Jie. Jūs esate garantas, kad Jie - amžini. Tik skausmas - kaip pajūrio smėlis pro suspaustus pirštus - išvarva ašaromis, ir tiek... Ir tebeskauda. Tas skausmas, tikriausiai, irgi amžinybė - kaip Jie, kaip Jūs, kaip pajūrio smėlis... Laikykitės, mergaitės
QUOTE(Summer-In-Paris @ 2008 06 19, 18:59)
vis kartoju, kokios mes stiprios ir kaip šauniai su viskuo susitvarkysim :
Susitvarkysit . Svarbiausia, kad nesi viena.
QUOTE(Summer-In-Paris @ 2008 06 17, 07:04)
Vakar per akimirką netekau savo tėvelio.. staiga susmuko ir tiek, į nieką nebereagavo, niekas nebepadėjo... Niekada nemaniau, kad taip netikėtai viskas gali baigtis, visad pagalvodavau, kaip mano tėtukas ves mane už rankos per būsimas vestuves, kaip rūpinsis anūkais, juos be galo mylės... žinot, labai guodžia tai, kad jis išėjo toks mylimas ir mylintis... vakar su draugu ėjom pasivaikščioti, daug šnekėjau, pasakojau apie savo tėtuką... paskui prisėdom ant suoliuko, toks gražus dangus buvo virš miško.. sakau, tokia graži diena... ir taip šyspena ima, tokią didžiulę šilumą jaučiau, atrodo, kad jis visai gerat arba netoliese, žiūri į mane, nieko nesako, tiesiog šypsosi, meiliai žvelgia tuo savo linksmu žvilgsniu... turiu mamytę gyvename kartu, buvo ir tėvelis su mumis... jis visuomet man buvo artimiausias žmogus, tas, kuris visuomet supras, paguos, paskutines kelnes atiduos, kad tik šeimai viskas būtų gerai, kad tik mums su broliu nieko netrūktų... AŠ JĮ TAIP MYLIU... žodžiais nenusakysi... SVarbiausia, kad jis tikrai žino, jog turi mylinčią šeimą, mudu nuolat bendraudavome apie kasdienes smulkmenas, tardavomės dėl šeimos reikalų, visuomet buvau ta, kuria jis labiausiai tikėjo ir pasitikėjo... ant širdies ranką padėjus galiu pasakyti, kad tėtuko atžvilgiu viską dariau, ką tik galėjau, palaikydavau, bendraudavau, viską viską negailėdama savęs... tas labai guodžia... labai šaunu, kad jis išėjo toks mylimas ir mylintis...
Na va .. ir čia susitikom ... Užuojauta Tau...
Aš savo Tėčio netekau kai man tebuvo 13 ... Jis buvo mano geriausias draugas ...Visada mane palaikydavo , paguosdavo , užjausdavo, džiaugdavosi mano vaikiškais laimėjimais ....o aš buvau jo Mažoji Mergaitė...Kaip ir tu svajojau kaip ves už rankos prie altoriaus , džiaugsis ir rūpinsis anūkais ... Be galo buvo geras ir nuoširdus ...Bet kaip tu sakai jis išė jo žinodamas kad yra mylimas ir mylintis .. Išėjo su mano vardu lūpose ... tai buvo paskutinis jo žodis ...
Laikas bėga ..skausmas užgija .... bet gražūs prisiminimai išlieka ...Dar ir dabar jaučiu jo šilumą ir buvima greta ... Ypač kai nuvažiuoju pas Mamą , į tuos namus kuriuose augau ...
Ta ziauria zinia pranese mama, niekada nemaniau, kad toki stipru zmogu gali uzklupti tokia klastinga liga, kraujo vezys.
Nesutinku, kad laikas gydo...begalo skaudu ir siandien nors praejo jau 1 metai ir 3 menesiai. Dar ir siandien prisimenu ji skubanti, sedinti virtuveje ant megstamos kedes...Kaltinau save, kad nebuvau paskutiniais jo gyvenimo metais, jis visus metus praleido ligoniniu lovose, o as dirbau uzsienyje. Gryzdavau kas 3 menesius jo aplankyti, ji begalo tos dienos laukdavo...Paskutini karta kai gryzau jis nebesuprato kas vyksta, buvo kitame minciu pasaulyje ir nebesugryzo i tikraji gyvenima...Isejo likus 2 dienoms iki mano isvykimo...
Buvau jo pagrandukas, numyletinis vaikas...Dar sveikas budamas sakydavo, kad nenori iseiti nesulaukes mano vaiku...nespejo...isejo per anksti, juk buvau 7 menesi nescia...
Dabar ziuriu i savo dukryte ir kai pagalvoju asaros rieda, ji dar mazute, bet veido israiska, judesiai man primena ji...
Skaudu, kad taip lauke tetis mano mergytes, bet taip vienas kito ir nepamate...
Grysim po savaites i Lietuvele, nuvyksim prie kapo, man taip sunku ten stoveti, mergyte nesupranta dar, bet jau pasakoju apie ji, nes buvo isties labai geras zmogus, begalo mylintis tetis.
Va ir dabar byra asaros, mintys padraikios...Jis visada su manim...Netikiu, kad jo nebera, netikiu...
Nesutinku, kad laikas gydo...begalo skaudu ir siandien nors praejo jau 1 metai ir 3 menesiai. Dar ir siandien prisimenu ji skubanti, sedinti virtuveje ant megstamos kedes...Kaltinau save, kad nebuvau paskutiniais jo gyvenimo metais, jis visus metus praleido ligoniniu lovose, o as dirbau uzsienyje. Gryzdavau kas 3 menesius jo aplankyti, ji begalo tos dienos laukdavo...Paskutini karta kai gryzau jis nebesuprato kas vyksta, buvo kitame minciu pasaulyje ir nebesugryzo i tikraji gyvenima...Isejo likus 2 dienoms iki mano isvykimo...
Buvau jo pagrandukas, numyletinis vaikas...Dar sveikas budamas sakydavo, kad nenori iseiti nesulaukes mano vaiku...nespejo...isejo per anksti, juk buvau 7 menesi nescia...
Dabar ziuriu i savo dukryte ir kai pagalvoju asaros rieda, ji dar mazute, bet veido israiska, judesiai man primena ji...
Skaudu, kad taip lauke tetis mano mergytes, bet taip vienas kito ir nepamate...
Grysim po savaites i Lietuvele, nuvyksim prie kapo, man taip sunku ten stoveti, mergyte nesupranta dar, bet jau pasakoju apie ji, nes buvo isties labai geras zmogus, begalo mylintis tetis.
Va ir dabar byra asaros, mintys padraikios...Jis visada su manim...Netikiu, kad jo nebera, netikiu...
QUOTE(Summer-In-Paris @ 2008 06 17, 08:04)
Vakar per akimirką netekau savo tėvelio.. staiga susmuko ir tiek, į nieką nebereagavo, niekas nebepadėjo... Niekada nemaniau, kad taip netikėtai viskas gali baigtis, visad pagalvodavau, kaip mano tėtukas ves mane už rankos per būsimas vestuves, kaip rūpinsis anūkais, juos be galo mylės... žinot, labai guodžia tai, kad jis išėjo toks mylimas ir mylintis... vakar su draugu ėjom pasivaikščioti, daug šnekėjau, pasakojau apie savo tėtuką... paskui prisėdom ant suoliuko, toks gražus dangus buvo virš miško.. sakau, tokia graži diena... ir taip šyspena ima, tokią didžiulę šilumą jaučiau, atrodo, kad jis visai gerat arba netoliese, žiūri į mane, nieko nesako, tiesiog šypsosi, meiliai žvelgia tuo savo linksmu žvilgsniu... turiu mamytę gyvename kartu, buvo ir tėvelis su mumis... jis visuomet man buvo artimiausias žmogus, tas, kuris visuomet supras, paguos, paskutines kelnes atiduos, kad tik šeimai viskas būtų gerai, kad tik mums su broliu nieko netrūktų... AŠ JĮ TAIP MYLIU... žodžiais nenusakysi... SVarbiausia, kad jis tikrai žino, jog turi mylinčią šeimą, mudu nuolat bendraudavome apie kasdienes smulkmenas, tardavomės dėl šeimos reikalų, visuomet buvau ta, kuria jis labiausiai tikėjo ir pasitikėjo... ant širdies ranką padėjus galiu pasakyti, kad tėtuko atžvilgiu viską dariau, ką tik galėjau, palaikydavau, bendraudavau, viską viską negailėdama savęs... tas labai guodžia... labai šaunu, kad jis išėjo toks mylimas ir mylintis...
Toks jausmas ,mazute,kad pasakoji mano tevelio mirties istorija
Net pasiurpau
aš tėtį palaidojau prieš šiek tiek daugiau nei metus, jam tebuvo 44 metai.. sveikas, sportiškas žmogus. niekada nebuves poliklinikoje, niekada neturėjes nedarbingumo lapelio. 5 darbo dienas dirbo, šeštadieni, sekmadieni padėdavo draugams, artimiesems. žodžiu žmogus-darboholikas. labai laukė anūkų, pastaruoju laiku pastoviau apie tai kalbėdavo, kadangi jau gyvenau su savo dabartinių vyru. lauke vestuviu.. bet.. 2007 m. liepos 26d. ryte viskas taip sklandžiai vyko darbe, buvo išties gera nuotaika. ir skambutis.. pamačius telefono ekrane "tėtis" apėme bloga nuojauta, be reikalo jis neskambina.. atsiliepiu.. svetimas balsas.. ir žodžiai kuriu nepamiršiu visą gyvenimą "jūsų tėtis mirė".. apimta šoko pradėjau rėkti, kad nejuokautu tokiais dalykais, kad kviestu greitaja.. bet svetimas balsas te pasakė "kvietem, greitoji nieko negalėjo padėti".. kas vyko toliau, nelabai pamenu.. tik atsimenu, kad norėjosi rėkt, bet nebuvo balso, norėjosi verkt, bet ašaros užstrigo kažkur gerkleje. kolegos pranešė mano vyrui, atvažiavo, paskambino į tėčio mob., ji jau buvo išjunktas. tėčio bendradarbiai pirma bandė skambint mamai, bet ji tuo metu pietavo, palikus telefonus (ju turi 2 viena asmenini, kita darbo) darbo vietoje. aš iš darbo nuvažiavau į tėčio darbuoviete, ten nieks nieko tiksliai nesakė, tik pasakė, kad mamai dar nepranešė. antras sunkiausias momentas buvo pranešti mamai, nuvažiavom pas ją i darba, matau, kad ji man skambina.. su baime atsiliepiu.. mama su nuotaika.. tik pakrause "tau tėtis neskambino? man skambino net i 2 numerius, o dabar jo mobilus isjunktas, parašiau jam žinute" su asarom akyse pasakiau, kad aš prie jos darbo ir tuoj ateisiu. tuo momentu mama suprato, kad kažkas atsitiko, bet baisiausia jos galvoje, buvo avarija, tikrai ne mirtis. nepamenu kaip pasakiau jai tai, nors maniškis jau laikė telefone greitos nr., nes nežinojom reakcijos. toliau sekė morgas, namai, ilgas laukimas giminių, kadangi visi beveik buvo išvyke prie jūros, ištisi skambučiai su klausimų ar tai tiesa, ašaros, ašaros, laidojimo namai.. praejo daugiau nei metai, ir aš isitikinau, kad laikas ne visas žaidas gydo. iki šiol ramiai apie tai pagalvot negaliu, negaliu ramiai stovėti pie jo kapo.. pastovus klausimas "kodėl?". mirties priežastis-trukusi aorta. kartais sakydavo, kas skauda skrandį ar petį, bet visada pasiteisindavo, turbut perpūtė arba kažka suvalgiau. kodel mes neisiklausem? kodel nereikalavom, kad eitu pasitikrinti?kodel? jaučiu, kad visą gyvenima kaltinsiu save dėl to.. dabar taip gėda dėl mūsų kai kuriu konfliktų.. tiesa sako, kad įvertini žmogų, tik kai prarandi.. kažkaip rodos nerealu, žmogus tiesiog išėjo į darbą ir negryžo..
fainnka, nekaltink savęs, nes nemanau, kad tavo tėtis tave kaltina. Tiesiog taip yra ir viskas. Tu nors atsisveikinai su savo tėčiu, o aš tik po mėnesio sužinojau, kad jo nebėra. Antroji jo šeima nesiteikė man pranešti. Ar manai, taip lengviau? O po pusantro mėnesio netekau ir mamos - tikiu, kad jie ten dabar kartu.
