Tik perskaičiau temos pavadinimą ir iškart suvokiau tą faktą, kad tėvelio nebeturiu..
Tėvelis taip sunkiai sirgo, taip kankinosi, o aš viską mačiau..labai blogai su širdim buvo, negalėjo nei operacijos daryt, nes sveikata buvo labai labai silpna. Gulėjo raudonam kryžiuj, po to klinikose, po to vėl raudonam kryžiuj, reanimacijoj..kai nuvažiavau aplankyti pamačiau, kad labai blogai..kažkaip vis maniau, jog išsikapstys..nebesupratau ką šneka, dusliai, kaip iš po žemių..o piktas būdavo, dėl to, kad skaudėdavo. Žinoma, kad nepykdavau, neįsižeisdavau ant jo už tai, kad ir pakliedėdavo..vis manydavo, kad ateinu dėl pinigų, dėl kažkokios naudos, vis rėkdavo, būdavo nepatenkintas..
Bet kai pagalvoji kur čia būsi patenkintas su tokia sveikata..Gulėjo plaučių skyriuj su SVEIKAIS plaučiais (prieš tai buvo prasirgęs plaučių uždegimu, bet per tą visą "perėjo"), turėjo guldyti nedelsiant, į kardiologinį, turėjom duoti kyšį daktarams..
kad geriau prižiūrėtų, kad išsaugotų..
Kaip skaudu...Negydo tas laikas, tikrai..kartais atrodo pasimiršta, negalvoji, bet kai prisimeni vėl ašarų pakalnės, širdis atrodo suplyš iš skausmo..Kai gyvas buvo nei aš pabūdavau su tėveliu, nei pašnekėdavau..Atrodo tuose pačiuose namuose būdavom, bet grįždavau, prasilenkdavom kur koridoriuj, persimesdavom keliais žodžiais ir viskas..O vargšas taip norėdavo pabendrauti, nes jausdavosi labai vienišas..Kai paleido iš ligoninės namo daktarė pasakė, kad ilgai netemps. Labai kaltinu gydytojus kodėl neperkėlė į kardiologinį, kodėl išvis paleido namo. Nes paleido grynai "numirti", tik atjungus nuo aparatų grįžo namo, vargšiukas sugebėjo net laiptais į antrą aukštą užlipti...ir paryčiais mirė. Kai mirė manęs net namie nebuvo. Telefonas buvo išjungtas, kai grįžau namo, ryte, pamačiau įjungtą šviesą. Namuose tebuvo mama, viena. Ji pribėgo, pamačiau iš skausmo perkreiptą veidą, mintyse suvokiau, kad kažkas ne taip, ji pasakė, aiškiai pasakė: tete mirė. O man tos mintys tartum išplaukė, atrodo, kad net nebūčiau išgirdus..
Kai įėjau į kambarį radau jo paties lovoje gulintį, užmerktomis akimis ir jau mirusį savo tėtį..Negaliu žodžiais apsakyti to skausmo. Man viskas atrodė kaip sapnas. Norėjosi bėgti, šokti per langą, staugti iš skausmo. Bet iš to strioko nei viena ašara neišriedėjo, ant kiek buvo šokas. Priėjau prie tėčio, visa drebėdama pritūpiau, prigludau prie krūtinės, liečiau veidą, rankas..ir pradėjau taip garsiai klykti..
vis maniau, kad jis miega, bet protu suvokiau, kad ne..vis liečiau jo rankas, jau atšalusias, lūpos pamėlusios..
Sakiau tėti tėti atsikelk..o kurgi atsikels..tokia "gera" dukra, net nepamačiau kaip mirė..būčiau gal kažką sugalvojus, gal greitają iškvietusi greičiau. Žinoma, kvietė mama, bet jie važiavo 15 min (per tiek laiko žmogus ir numirti spėjo), kai atvažiavo jau nebeatgaivino. Nežinia, ar ligoninė būtų padėjusi, kai širdelė buvo tokia silpna. Jaunas mirė, o galėjo dar gyvent ir gyvent..
Ir praradau savo brangiausią..Tokį žmogų, kuris visada paklausdavo kaip sekėsi, kuris rūpinosi manimi, pergyvendavo dėl manęs. Kuris taip norėdavo, kad būčiau kartu, kad pasišnekėčiau, o aš jam net neskyriau dėmesio, nepaaukodavau net kelių minučių iš savo "užimtos" dienos..
Baisiausia buvo šarvojime, kada reikėjo įeiti į salę, net linko kojos per kelius. Atrodo tarytum "nuplaukiau" į tą salę, net pati nejaučiau. Kur gulėjo tėtis, kaip gyvas..toks gražus buvo..tik pamačiau vos ne susmukau, ašaros iškart, verkiau visą laiką, bent tada praleidau kažkiek laiko, bet, tėvelis jau buvo miręs..
paskutinę šarvojimo salėje dieną pradėjo smirdėti, skleisti tokį kvapą..
lūpytės visiškai pamėlo..krūtinės lasta labai išpūsta buvo, kojos kaip guminės, minkštutėlės..vargšelis..Dieve, toks kankinys buvo..atrodo lyg baigėsi jo kančios. Dažnai susisapnuoja, bet sapnuose labai liūdnas ir piktas būna. Man vis atrodo, kad pyksta ant manęs, kad nesugebėjau išgelbėti..
Ir kad saugos mūsų šeimą 
