Nebeturiu tėvelio

Lapkricio 25d. taip pat netekai tevelio. Musu rysys nebuvo labai tvirtas, jis turejo tam tikru priklausomybiu, bet buvo geras zmogus. Viskas buvo staiga ir netiketai, ir tiesa sakant negalvojau, kad bus taip sunku, nes tokiu momentu prisimeni gerus dalykus, ypatingai is vaikystes, kai dar buvo viskas gerai. ..

Per misias, praejus menesiui po mirties, atsistojau salia vieno vyro, net nemaciau kas ten buvo, bet kuo toliau, tuo labiau man pradejo atrodyti, kad salia stovi jis. Na, bet nekreipiau i tai demesio, bet tuo momentu, kai reikejo linketi vieni kitiems ramybes, atsisukau i ta zmogus, jis buvo mazdaug tevo amziaus. Ir jis paziurejo i mane toookiu idemiu zvilgsniu, ir su israiska, tokia panasia i mano tevo, kad vienu momentu pasimeciau, toks ispudis, kad tevas trumpam persikunijo i ta zmogu. Svarbiausia, kad taip pat pasirode ir mano mamai bei sesei. Aisku, kad tai tik kazkokia iliuzija, bet tuo momentu ir po to buvo taip ramu ir kartu graudu sirdyje ...
Dar kelias diena po to negalejau apie tai negalvoti.

O ta diena, kai operavo mano mama (praeita savaite), pirma karta ji sapnavau. Nieko nesake, tik ziurejo, ir sypsojosi, toks ispudis, kad norejo pasakyti, kad viskas bus gerai, taip ir buvo.

Uzjauciu..
Dziaugiuosi uz tas, kurioms lengveja su metais netekties skausmas, taciau man tai negalioja...
Nors eina 4 metai, kaip netekau pacio brangiausio zmogaus, skauda zveriskai, per tuos metus nebuvo nei dienos, kad neprisiminciau, nepagalvociau, nesiilgeciau..

Į SM prisijungiau gal po 3-4 metų pertraukos ...

Pasiskaičiau, ką buvau rašiusi pati , ką rašė kitos mamytės ... Buvo labai gera proga išsiverkti - nes jau senokai esu "užsikonservavusi " - kiek ankščiau verkdavau , tiek dabar nebesuprantu ko ...

Šiemet jau 7 metai , kai nebeturiu tėčio ... Reikėjo su tuo apsiprasti ir gyventi toliau - bet "nifiga" ne lengviau , ilgesys beprotiškas,...
Mama taip ir nesusitaikė su tuo faktu ... Be abejo, gyvena toliau, džiaugiasi 7 anukais - bet vis dar pyksta ... O dar ir jai pačiai prieš 1.5m.. daktarai nustatė leukemiją ...
Nesu aš kokia senė bambeklė - stengiuosi imti iš gyvenimo, tai kas geriausia - bet kartais be proto sunku matyti , kaip kenčia šalia esantis artimas žmogus ... Ir , žinai, kad realiai padėti nėra kaip - nes visa įmanoma pagalba jau suteikta ...

Mums siandien tik savaite, kai jis staiga ir nelauktai uzgeso, nesuvokiu dar nieko, viena akimirka atrodo, kad sapnuoju ir jis kazkur salia, kita matau kai jis gesta, akyse iskyla visas vaizdas, kai ji dar gaivina ir tu dar tikiesi, kad viskas bus gerai....o is tikruju tu jau niekuo negali jam padeti...jis sirgo, matem kad jo jegos kasdien silpsta, bet jis dar stengesi buti reikalingas, dar viska dare savo silpstanciomis jegomis ir viskas taip staiga, netiketai...jis isejo...uzgeso ant artimuju ranku.
Zinau, kad jam TEN gera, kad daugiau niekada jam nieko neskaudes, kad jis daugiau niekada nesedes per nakti, kankinamas nemigos. Zinau, kad jis Dievo rankose, tikiu, kad mes kazkada susitiksime, bet kaip susitaikyti su tuo, kad jo daugiau nepamatysiu cia...

Jau daugiau nei du metai ir nuo musu netekties...Skausmo ir ilgesio vistik dar be galo daug...Gyvenimas eina i prieki, nebuvo nei dienos,kad neprisiminciau,o prie kapo asaros nebegtu...Ilgiuos...
Su laiku tik atejo suvokimas,kad Jis saugo mus is auksciau,ir kad vistik,ten Jam,matyt, geriau...

man lygiai taip pat...

Septinti metai. Niekas nepasikeitė. Taip, apsipratau, kad namuose, kuriuose gyveno su mama, jo nebėra. Bet man viskas juo ten tebealsuoja. Prisimenu, be abejo, kasdien. Nebūtinai su liūdesiu, kartais lanko šilti prisiminimai. Būna ir skausmingų, nors šie nebeteko prasmės. Sapnuoju retai, bet skaudžiai. Tada galvoju, gal jam TEN blogai. Ir pati nerandu ramybės. Suprantu, kad tas skausmas, ilgesys nedings. Matyt, tai žmogiška. Dėkoju Dievui, kad išėjimas anapus neištiko staiga, kurį laiką žinojome, kad ilgai nebebūsim kartu, nes liga toli pažengus ir progresavo. Žinoma, skaudu ir gaila, kad kankinosi. Su tokiom ligom kitaip nebūna, deja. Ilsėkis ramybėje, tėti.

Aš taip pat palaidojau prieš savaitę Tėtį. Labai nelauktai, labai netikėtai. Mirė ramiai miegodamas ir tiesą pasakius, net nežinom tikrosios mirties priežasties..
Kažin ar įmanoma įsivaizduoti ką jausi netekęs Tėvo ar Mamos, bet man visad atrodė, kad išeisiu paskui juos, neištversiu..ir koks paradoksas, gal esu nenormali, bet išgyvenu gana natūraliai.
Pirmom dienom užgriuvo laidotuvių rūpesčiai ir mintys, jog turiu būti stipri, palaikyti Mamą. Neleidau sau dar labiau kelti stresą artimiesiems ir "mirti" iš skausmo prie jų. Taip, verkiau..išeidavau viena, pakriokiau porąkart ir pasakiau - užteks.
Ypatingai sunku buvo rasti negyvą namuose, įžengti pirmąkart į šarvojimo salę ir prieš uždengiant ir išnešant karstą...linko kojos, verkiau...
Mano Tėvas - labai linksmas ir pozityvus žmogus, absoliutus optimistas, tad mane ėmė persekioti mintis, jog jam mūsų gailestis, raudos, gedulas oi kaip nepatiktų..
Žmogaus nesugrąžint, reik paleist, prisimint su meile ir pagarba, tokiau gyvent.
Aš esu tikinti, tai mane labai palaiko tikėjimas..labai. Tarsi jaučiu Tėvą esant šalia, mus globojant ir gyvenant Amžinybėje.

Labai dažnai atmintyje iškyla įvairios akimirkos iš gyvenimo, labai stipriai traukia į kapelius, noris dažnai nuvažiuot ir pabūt, tebėra švelnus ilgesys..bet tuo pačiu, jaučiu absoliučią ramybę, savotišką susitaikymą su tuo kas įvyko. Žinau, kad jo kūno nebėra, o siela amžina ir ji dabar meilėje..
Visai nebeverkiu. Pasimeldžiu, prie kapo "pasikalbu", pažiūriu nuotraukas, prisimenu visus pokštus ir su artimaisiais prisimindami tai, net juokėmės! Net tom dienom, kai išlydėjom prisiminėm Tėtį ne tą rimtyje besiilsintį, o tą pasiutusį ir šmaikštų kasdienybėje..

Nemarinu savęs gailesčiu, nes ta savigaila man asmeniškai atrodo labiau egoistiška ("kaip man be jo blogai!") nei kad ji būtų dėl mirusiojo..Aš tikiuosi, kad Jam ramu ir gera. Ir kad jis norėtų būti prisimenamas, likti tuo būdu tarp mūsų ir matyti mus gyvenant laimingus iki visi susitiksime, kai tam ateis laikas..

Rasma, uzuojauta Ka parasete-viskas isgyventa, viskas patirta. Matyt, visus uzplusta tos pacios mintys atsisveikinimo akimirka Greit bus metai, kai isejo Tevelis... O gyvenu, tarsi butu gyvas, daznai pagaunu save, kad parduotuveje, pirkdama kokia preke, automatiskai pamastau-o, reikia sita preke nupirkti Teciui, jis apsidziaugs-ir tada visa nutirpstu, nes ateina ir suvokimas, jog tos prekes nebereikia.
Ir sapnuoju daznai.. Sveika, jauna, stipru, linksma... Buna, kad pataria, buna, kad pamoko, pabara... Ir kas idomiausia, viskas logiskai. Ir tada pradedu mastyti, kad gyvenimas Ten toliau tesiasi, ir kad Tevelis is Ten mus saugo ir perspeja

Užuojauta, mergaitės, ypač Rasma, nes viskas taip šviežia
Rasma, esi labai stipri moteris, galima Tavimi žavėtis

Monteverte ir sena pažįstama, dėkui Jums už užuojautą ir palaikymą

Manęs nekamuoja nei liūdesys, nei skausmas Jie greit baigėsi Bet mane apėmęs beprotiškas ilgesys: labai ilgiuosi Tėčio, labai.

Sutinku, kad mano atveju tėra savanaudiškumas. Na neturi turėt tikra meilė šitokio prisirišimo. Bet nežinau ką ir kaip sau padaryt. Ilgiuosi, bet tai nėra kažkaip nežmoniškai ilgu. Ir netveriamai skaudu nėra. Tai labiau prisiminimai kančios, nesuprantu pati, kodėl man tai vis mintyse.. Juk praėjo, nebeskauda jam. Bijau, kad TEN jam blogai. Nes kartais tie sapnai tikrai siaubingi... Šią sav. būtų buvęs tėčio gimtadienis. Atrodo, buvo buvo ir nėra. Tai kaip čia dabar? Kur tą visą jausmą padėti?
Šiaip žinau, kad, greičiausia, čia apie mane pačią, nebūtinai tėčiui ir TEN kažkas blogai. Bet mes juk nežinome... Pasimeldžiu, bet, panašu, to neužtenka...
Lankausi pas psichologę (tėčio netektis nebuvo palaužęs mane dalykas, veikiau visuma prie to prisidėjusių smulkių nesėkmių). Ji mano, kad neišgedėjau... Jis anapus nuo 2008m. Taip labai ryškiai niekad neišgyvenau. Bet graužia po truputį, kasdien, visus tuos metus. Aišku, gal kad neturiu savo šeimos ir aktualumas nenusikreipia. Taip pat gal kad tai buvo pirmo artimo žmogaus mirtis. Nei nežinau.
Jam tikrai tikiu, kad nereikia, kad jausčiau skerdžiantį nerimą. Bet kaip jo atsikratyt...